Dviejų knygų skaitymo variantas

John Irving. Našlė vieneriems metams. Vertė D. Daugirdienė. V.: Alma littera, 2002. 640 p.

Milan Kundera. Pokštas. Vertė A. Grybauskas. V.: Tyto alba, 2002. 365 p.


Du pasaulinio garso rašytojai, – kas šiuo atveju yra pasaulis, ne itin aišku: populiarumas? pagal abiejų knygas pastatyti nelabai vykę filmai? "kasiniai" knygų tiražai? – vis dėlto dvi geros knygos, kurių parašymo datas skiria trys dešimtys metų, nors tam tikro chronologinio artimumo jos ir turi: Johno Irvingo romano "Našlė vieneriems metams" veiksmas prasideda 1958 metais, Milano Kunderos romano "Pokštas" pasakojimas baigiasi vos šiek tiek vėliau – septintojo dešimtmečio pradžioje. Daugiau bendrumo šiedu rašytojai, ko gero, ir neturi.

Įdomu stebėti kai kurių užsienio rašytojų regresyvinę karjerą Lietuvos knygų rinkoje: pradedama nuo garsiausių ir (kartais) geriausių kūrinių, baigiama pirmaisiais ir ne visuomet blogiausiais kūriniais. Bent jau panašiai atsitiko su M. Kundera – per dešimtį metų prisikapstėme iki jo pirmojo romano. Galima suprasti ir leidėjus: jeigu kai kurių rašytojų "persodinimą" į lietuvišką dirvą pradėtų nuo jų pirmųjų kūrybos bandymų, būtų užkirstas kelias kitiems, geresniems kūriniams.

Nežinia, ar sulauksime tokio išsamaus J. Irvingo kūrybos pristatymo (kol kas turime tik du jo romanus lietuviškai) ir ar jis atlaikytų kokybės išbandymą, kaip M. Kundera. Tai, be abejo, visiškai asmeninis pastebėjimas, tačiau pakanka kai kurių garsių rašytojų vienos dviejų knygų, o trečioji nebelenda (pvz., taip atsitiko su U. Eco arba su S. Rushdie – po "Paskutinio mauro atodūsio" ir "Vidurnakčio vaikų" jo "Šėtoniškos eilės" atrodo jau kaip saiko pažeidimas).

Nesirengiu kalbėti apie Amerikos ir Europos literatūrų skirtumus apskritai, tačiau M. Kunderos ir J. Irvingo atvejis domina būtent ne panašumų, o skirtumų atžvilgiu. Kadangi skaičiau šias knygas vieną po kitos (pirma J. I.), nuolat erzino viena ant kitos lipančios sąvokos – fizika ir metafizika. O gal empirika ir transcendencija? Kad ir kaip būtų, malonu kartais užsiimti "filosofijomis", sąvokas, dėl kurių net patys filosofai negali susitarti, vartoti taip, tarsi jos būtų savaime suprantamos ir visiems aiškios. Kadangi "Pokštą" skaičiau vėliau, tai jam, kaip ir Aristotelio kūriniams, parašytiems po "Fizikos", atitenka garbė būti "metafizikos" arba (dar ir) "trascendencijos" globoje.

Kodėl mano simpatijos europiečio, o ne amerikiečio pusėje? Galima spėlioti, kad daug ką lemia bendros patirties pojūtis: komunistinė ideologija, visuomenės-kalėjimo modelis, pagaliau netgi folklorinė siužeto potemė taip pat artima mūsų regioniniam mąstymui. J. Irvingui nereikia grumtis su tokiais dalykais kaip ideologija, nors jis irgi turi tam tikrų galimybių savo romano epiškumą papildyti visuomeniniais akcentais – Vietnamo karas (pagrindinės veikėjos rašytojos Rutos Koul vieno romano tema) ar amerikietiškojo feminizmo problemos (prie kurių itin atidžiai ir ironiškai buvo stabtelėta "Pasaulyje pagal Garpą").

Pats M. Kundera visuomet niurzgia, kai jo romanus imama aiškinti visų pirma politiniu, o ne estetiniu aspektu; man, beje, politinis aspektas irgi mažiausiai rūpi, nors "Pokšto" pagrindinį personažą Liudviką ir galima laikyti "režimo" auka – ironiškas ideologijos atžvilgiu užrašas ant atviruko "sugriauna" jo gyvenimą, pokštas, skirtas merginai, tampa egzistenciniu pokštu, koreguojančiu žmogaus likimą. Gali būti ir taip, kad europietiškoje (krikščioniškosios tradicijos požiūriu) sąmonėje auka visuomet susijusi su ypatingu jautrumu ir dėmesiu – identifikavimosi su aukos kančiomis liudytojai jaučia tam tikrą šventumo išgyvenimą, virstantį bendruomenės vienybės pojūčiu (pagal G. Bataille’ų).

Dar vienas argumentas M. Kunderos naudai – šią aukos situaciją jis sugeba apversti aukštyn kojom, kadangi pačiam Liudvikui pasirodo, kad jo, aukos, kerštas yra beprasmiškas ir nevykęs (ką jau kalbėti apie tai, kad jam tikrai nepavyksta tiesiogiai atkeršyti skriaudikui): kerštas tapo asmenine religija, mitu, kuris su realiu gyvenimu nebeturi nieko bendro. Kaip analogija aprašomas folklorinis renginys Jotis, kuri irgi jau seniai praradusi tikrąjį savo ritualo šifrą, yra miręs mitas, ir tiek. Žmogus, supratęs, kad tikėjimas amžina atmintimi ir atperkamumu yra neteisingas, konstatuoja: "Abu tikėjimai yra neteisingi. Iš tikrųjų yra visai priešingai: visa bus užmiršta, ir niekas nebus atpirkta. Atpirkimo (atkeršijimo ir atleidimo) užduotį atliks užmarštis. Niekas neatitaisys skriaudų, kurios jau padarytos, bet visos skriaudos bus užmirštos". Toks žmogus, sugebantis "peržengti" per savo ambicijas – patvirtinti gyvenimo prasmę keršto ir atpirkimo aktu, – suprantantis savo norų bergždumą ir komiškumą, gelbsti žmogiškumo kategoriją apskritai, griauna "gyvenimo" linijiškumą, lėkštumą.

Galima sakyti, kad J. Irvingas ir neturi tokio tikslo – griauti gyvenimo monolitiškumą kaip savaime suprantamą reiškinį. Jo herojė rašytoja Ruta Koul nuolatos tvirtina, kad ji viso labo tik pasakoja istorijas. Viena iš priežasčių, kodėl J. Irvingo taikomas metodas "literatūra literatūroje" erzina, yra ta, kad jis labai mielai ir dažnai savo personažus – vaikų rašytoją Tedą Koulą ir jo dukrą rašytoją Rutą Koul, vadina pasaulinio garso rašytojais, nesidrovėdamas pateikti jų kūrybos ištraukų, kurios tikrai neatrodo geresnės už jo paties tekstus, t. y. jis įkyriai save vadina pasaulinio garso rašytoju, o tai jau megalomanija ir pižonizmas. Kitas ne itin malonus kontrargumentas, skirtas J. Irvingui – jo fiziologiškumas. Paradoksas – M. Kunderos tekstas kur kas drastiškesnis (pvz., moters kūno aprašymas, tiksliau – bjaurėjimasis juo po lytinio akto), tačiau jį, kaip minėta, gelbsti transcendentalumas – ir kūno, ir būsenos, tą kūną reflektuojančios. J. Irvingas, aprašinėjantis žuvusių berniukų nuotraukas, kelia ne žmogišką, egzistencinį siaubą, bet fiziologinę, gyvulišką baimę. Jis – plokštumoje, kūno, juslių plokštumoje ir niekados iš jos neišsiveržia (nors ir mėgina tai daryti – pvz., gretindamas mažos mergaitės išgyvenimus klausantis tėvo pasakojimo apie Kurmiažmogį ir jau suaugusios moters išgyvenimus prostitutės spintoje, iš kurios jinai tą kurmiažmogį stebi virtusį kūnu ir krauju – šlykštų žudiką, vaikiškų baimių įsikūnijimą).

Galima dar sakyti ir taip – kiekvieno rašytojo stilistikai reikia atitinkamo analizės metodo. Bet metodai apie tokius dalykus kaip egzistencinė klausa, metafizinis švytėjimas ir kitokie poetizmai, naudojami mūsų neprofesionalioje kritikoje (save priskiriu šiam sparnui), – metodai tokias kvailystes atmeta, ir visi tekstai tampa lygūs kaip pirmąją Pasaulio kūrimo dieną. Žinoma, jeigu manytume, kad keltas, kuriuo Edis O’Hara persikelia į naująją darbovietę, yra ne šiaip sau transporto priemonė, o mitinė riba, kurią peržengęs patiri iniciaciją (jis keletą savaičių nieko neveikia, tik mylisi su darbdavio žmona), arba jeigu manysime, kad sodininkas, gyvatvorėje kabantis aukštyn kojom, yra šv. Petro analogija (simbolis, alegorija ir t. t.), tai ir J. Irvingą bus skaityti įdomiau. Tačiau vis tiek jis turi daugiau psichoterapeuto savybių nei rašytojo. Motina palieka dukrą, bijodama, kad netektų vėl patirti praradimo – amerikietiško šeimos kulto atžvilgiu labai drąsu, bet tai ir lieka psichologinės traumos erdvėje. Kadangi jam rūpi pasakoti apie santykius, pasakoti taip, kad iš tų santykių pamažu susimegztų epinės drobės, "taip būna gyvenime" iliuzija. Ir kad pateisintų savo epiko statusą, kartais turi užsiimti tuščiu personažų ir situacijų "išrašinėjimu" (taip atsitinka su olandu policininku – J. Irvingui tenka su juo vargti, kad galiausiai jis tampa Rutos vyru, malkas Amerikoje skaldančiu europiečiu). M. Kunderos stiprybė – dramatizmas (kurį kiek praskiedžia perspaustas liaudies dainų aprašinėjimas), J. Irvingo silpnoji vieta – melodramatika ir perdėtas literatūriškumas. Tai net nereiškia, kad kuris nors iš jų yra vertingesnis ar panašiai. Tai reiškia, kad vertinant knygas nulemia nė velnio neaiški skonio sąvoka, skonio, kuriuo, pasitelkęs keisčiausius argumentus, gali net pats suabejoti.