Marius Ivaškevičius (gim. 1973 m. kovo 26 d. Molėtuose) – lietuvių prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, režisierius. 1980–1991 m. mokėsi Molėtų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1991–1997 m. studijavo VU Filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1996–1999 m. – dienraščio „Respublika“ šeštadienio priedo „Julius“ reporteris, 1999–2000 m. – „Juliaus“ redaktorius, 2000–2001 m. – LTV Kultūros laidų redakcijos žurnalistas, režisierius. Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ bendradarbis. Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų“ (1996 m.), romanus „Istorija nuo debesies“ ( 1998 m.), „Žali“ (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas“ (2002 m.), „Malyš“ (2002 m.), „Madagaskaras“ (2004 m.), „Mistras“ (2010 m.), „Išvarymas“ (2012). Visos pjesės pastatytos Lietuvos teatruose, ir ne tik. Marius Ivaškevičius rašo ir meninių, dokumentinių filmų scenarijus. Lietuvoje ir Suomijoje šiuo metu kuria filmą – romantinę komediją „Santa“. Mėgsta gyvenimo iššūkius, nepiktai pasijuokti iš nusistovėjusių negyvų stereotipų. Vienas verčiamiausių lietuvių rašytojų. Jo kūryba publikuota anglų, baltarusių, italų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, slovėnų, suomių, švedų ir vokiečių kalbomis.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Viena vertus, lyg ir atradau jį labai anksti, dar būdamas paauglys aiškiai žinojau, kuo noriu būti. Kita vertus, tebeieškau jo ir dabar. Žinojau ir žinau, kad noriu kurti, o štai formos, kuria labiausiai noriu tai daryti, nebežinau. Kurį laiką atrodė, kad galiu kaip koks Bergmanas sėkmingai save realizuoti ir literatūroje, ir kine, ir teatre... Taip, darbas šiuose skirtinguose žanruose papildo vienas kitą, viename pasisemi patirties iš kito ir atvirkščiai – dirbdamas tą kitą praturtini ankstesnį. Bet yra ir tamsioji pusė. Po metų atotrūkio nuo prozos turi iš naujo mokytis ją įvaldyti. Tas pat su teatru ir kinu. Bijau, kad artėja diena, kai bent jau su vienu iš šių „pašaukimų“ teks atsisveikinti.
O ieškoti, klysti ir abejoti tenka nuolat. Prie kiekvieno kūrinio sėdi kaip pirmokas, nežinodamas, kaip jį pradėti, ir juolab, kuo užbaigti. Bet tos nežinojimo akimirkos ir yra pačios įdomiausios. Kai jau žinai, taip pat yra malonu, bet tuomet didžiųjų atradimų laikas jau būna praeityje.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Stengiuosi neturėti konkrečių mokytojų ar autoritetų. Turiu daug man patinkančių autorių, ir ši jų mozaika bendrai juos sudėjus, matyt, ir yra mano autoritetas. Bet ji nuolat keičiasi. Kažkas iš to sąrašo iškrenta, kažkas naujas į jį patenka. O ir to sąrašo iš tiesų nėra, jie tiesiog guli mano atmintyje.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Vis dažniau mane įkvepia ne knygos ir ne filmai, o realybė. Mus supanti arba istorinė realybė. Pasaulis man atrodo beprotiškai įdomus. Matau, kad blogiausiu atveju pasaulis išgyventų be meno, bet menas be pasaulio – ne.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Manau, kad jūs esate šiuo metu sveikiausia, laisviausia, mažiausiai traumuota ir kompleksuota mūsų visuomenės dalis.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Naudojuosi viskuo, kas tampa neišvengiama gyvenimo dalimi. Naudojuosi automobiliu, mobiliuoju telefonu, televizoriumi, internetu. Kažkada jaunystėje bandžiau priešintis mobiliojo telefono įsigijimui, maniau, kad jis suvaržo žmogaus laisvę. Bet pralaimėjau šią kovą. Panašiai buvo su Facebooku. Irgi pralaimėjau. Nutariau daugiau nebekovoti, o imti geriausia, ką šios technologijos duoda. Pirmuosius garvežius ir oro balionus žmonės taip pat sutiko su dideliu įtarumu. Visos naujovės gąsdina, kol netampa gyvenimo norma.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Žvelgiant globaliai nėra svarbu laikytis savo tautinių tapatybių, nes šiandien jos tik stabdo žmonijos vienyjimosi procesą. Nenugrimsti į užmarštį yra tik mūsų pačių interesas. Iš tiesų niekam, išskyrus mus, nesvarbu, ar po šimto metų dar egzistuos lietuviai, ar jų vietoje gyvens jau kiti. Bet asmeniškai man būtų gaila, jei visa mūsų istorija, kultūra nugrimstų į nebūtį. Ir apie tai reikia kalbėti paprastai, dalykiškai, o ne šūkiais. Būti ar nebūti – tas paprastas Hamleto klausimas šiandien yra labai realiai mums iškilęs. Ir reikia ramiai jį apmąstyti, išdiskutuoti ir apsispręsti. Jei neįmanoma išsaugoti visko, galbūt reikia kažką aukoti. Pavyzdžiui, kodėl nepasvarsčius apie daugiakalbę lietuvių tautą, tai yra ne kalbą, o kitą po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius vienijančią vertybę. Suprantu, kad tokie svarstymai gali atrodyti skaudūs, bet kai iškyla grėsmė netekti gyvybės, kartais reikia daryti skaudžius sprendimus.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Tolerancija ir humoro jausmas.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Jų daug. Ir keisčiausia, kad su metais jie vis ryškėja. Kartais malonu patirti būseną, kai esi prieš užmingąs, beveik nebejauti kūno, nebesupranti erdvės, kurioje esi, prarandi laiko pojūtį ir pasijauti vaiku, įsikniaubusiu į pagalvę. Ir tau dar viskas priešaky, nereikia niekur skubėti. Nors vaikystėje priešingai – norėjosi būti suaugusiu, jau įvykusiu žmogumi. Matyt, taip žmogus sukonstruotas – nuolat privalo jausti nepasitenkinimą savimi dabartyje. Kitaip turbūt jis nejudėtų į priekį.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Tikiu laisve. O jei yra laisvė - turi būti ir pasirinkimo laisvė.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Kaip sakė Imanuelis Kantas: ko nežinau, aš tikiu. Gal ne visai tiksliai, bet panašiai pasakė. Ir aš tikiu. Tikiu, kad yra Dievas, nors nežinau. Tikiu, kad yra antgamtiniai dalykai, kurių mes negalim paaiškinti. Anksčiau žmonės jų bijodavo ir melsdavosi. Dabar tą baimę pakeitė kitas šarvas – pseudožinojimas, kad tai neįmanoma. Bet iš tiesų mes nieko nežinome, tik nebenorime bijoti nežinomybės, todėl apsimetam žinantys. Pavyzdžiui, dabar jau ir mokslininkai tiki, kad be mūsų yra daugybė kitų gyvybių kosmose. Nes pagal tikimybių teoriją neįmanoma, kad nebūtų. Bet įrodymų tam nėra. Taigi jie nežino, tik tiki. Taip pamažu tikėjimas susilieja su mokslu. Ir tas susiliejimas ateityje bus vis glaudesnis.
