Luigi Pirandello

Apie Luigį Pirandello (1867, Agridžentas–1936, Roma) kalbasi Astrida Petraitytė ir Galina Baužytė-Čepinskienė

Pirandello gimė Sicilijoje, ir jo santykis tiek su pačia Sicilija, tiek su jos tradicijas įkūnijančiais tėvais buvo ambivalentiškas - viena vertus, prieraišumas, pagarba, kita vertus, – nepriklausomybės, išsilaisvinimo siekimas…

Pirandello – sicilietiškos kilmės menininkas, glaudžiai susijęs su sicilietiškomis tradicijomis, su šeima (italams, o ypač siciliečiams, šeimos tradicijos vaidina labai svarbų vaidmenį) ir kartu siekęs ištrūkti iš šeimos tradicijų nelaisvės. Tai jaučiama tiek jo pasaulėjautoje, gyvenimo nuostatose, tiek ir kūryboje, meniniame mąstyme. Niekas tiek daug nepadarė italų literatūrai XX amžiuje, kiek Luigi’s Pirandello, kuris sujungė itališką, sicilietišką literatūrinę tradiciją su Vakarų Europos modernaus meno tradicijomis. Jis gavo europietišką išsilavinimą: pradėjęs studijuoti Romos universitete, vėliau mokėsi Bonoje (Bonos universitetas yra vienas geriausių vokiečių universitetų), kur itin gilinosi į psichologinius, filosofinius mokslus. Visa tai uždėjo antspaudą visai tolesnei jo kūrybai.

Kai skaičiau apie Pirandello gyvenimą, man šiek tiek kėlė šypseną nuolatinės nuorodos: tėvui leidus, jis išvyko į Italijos sostinę, tėvui leidus, jis išvyko į Bonos universitetą… Kaip minėjote, jis įgijo europinį išsilavinimą, iš Bonos vėl grįžo į Italiją; čia įsijungė į Kapuanos literatūrinį ratelį, propaguojantį veristinę tradiciją, kuri, ko gero, turėjo įtakos pirmiesiems jo kūriniams?

Taip, verizmas suvaidino didelį vaidmenį XIX a. pabaigos italų literatūros istorijoje. Tačiau, man atrodo, Pirandello buvo pernelyg originalaus talento menininkas. Jis, kaip ir kiekvienas genialus rašytojas, negali būti įspraustas į kokios nors vienos literatūrinės srovės rėmus; jis perauga verizmą. Net ir veristiniuose jo kūriniuose (novelėse), kuriuose vyrauja sicilietiško gyvenimo tema – vaizduojamas kaimiečių, net elgetų, atstumtųjų, plėšikų gyvenimas, juntame, kad ne pati tikrovė, bet kažkas, slypintis už jos, pirmiausia domina Pirandello. Jam visada rūpėjo žmogaus sąmonės ir tikrovės prieštara. Pirandello rašė: "Jau pačiuose pirmuosiuose mano kūriniuose (...) ir komedijose iškilo būtent tokios problemos, kurios priklauso man. Jas pagimdė mano mintis. Tiktai vėliau, kada pasirodė mano dramos veikalai, imta kalbėti, kad tai epochos problemos, kad ir kiti tuo pat metu kankinosi, jas spręsdami. O aš iki šiol dar nežinau, kas tai yra Einsteinas". Pirandello tarsi užbėga už akių savo epochai, savo šalies kūrėjų mąstymo eigai; tarsi pranašas jis numato tai, kas taps pagrindinėmis jau net XX a. vidurio meno problemomis, kurias vėliau spręs egzistencialistai, didieji Vakarų Europos menininkai, šiandien vadinami tragiškojo humanizmo atstovais.

Jau pirmųjų Pirandello kūrinių pavadinimai išreiškia tam tikrą emocinį ambivalentiškumą, paradoksalumą; štai jo poezijos rinkinys vadinosi "Džiaugsmingas skausmas", novelių rinkinys – "Meilė be meilės"… Norėčiau stabtelėti ir prie Pirandello meilės, jo santuokos – ar ir ją galima vadinti "meile be meilės", juk tai buvo gana dramatiškas jo gyvenimo momentas?

Meilės problema Pirandello kūryboje vaidina reikšmingą vaidmenį. Tai, žinoma, ne nauja – meilė ir karas, kaip tvirtina literatūros istorikai ir teoretikai, yra dvi dominuojančios literatūros temos. Tačiau L.Pirandello meilės patirtis buvo, sakyčiau, netgi tragiška. Jo žmona anksti susirgo sunkia psichine liga; ji gyveno susikurtų iliuzijų pasaulyje. Tokia liga sirgo ir jo žmonos motina, tad didesnę gyvenimo dalį jis praleido tarp tų dviejų moterų, gyvenančių ne tikrove, o jų sąmonėje gimusių vaizdinių pasaulyje. Tai yra tragiška aplinkybė, bet drauge Pirandello, kaip menininkui, ji davė labai daug; jis ne tik intelektualių interesų dėka, bet ir paskatintas asmeninės patirties, anksti pradėjo domėtis psichologija, psichiatrijos problemomis, skaitė naujausius vokiečių, austrų psichiatrų kūrinius. Tiek Pirandello prozoje (novelėse, pirmame romane "Atstumtoji", kuris pasirodė 1901 m., romane "Velionis Matija Paskalis") prieštara tarp iliuzijų, žmogaus sąmonės ir tikrovės yra viena svarbiausių problemų ir vienas svarbiausių konfliktų.

Romanas "Velionis Matija Paskalis" buvo rašomas dramatiškoje situacijoje, kai ligonė žmona patį Pirandello buvo lyg ir prikausčiusi prie namų. Jis dienomis prižiūrėdavo žmoną, naktimis rašydavo romaną. Šiame romane atsiskleidžia žmogiškojo "aš" reliatyvumas, galėjimas jį lyg kaukę pakeisti, priderinti prie aplinkybių…

"Velionis Matija Paskalis", kaip pažymi italų tyrinėtojai, yra pirmas žymus Pirandello kūrinys, kuris ryškiai parodo jo atitolimą nuo verizmo. Nors šio romano veiksmas vyksta gana realioje tikrovėje, nors čia matome ir socialinę realybę, tačiau Pirandello svarbiausia – asmenybės susikaidymo, kaukės ir esmės, žmogaus "aš" ir tikrovės, sąmonės ir tikrovės prieštaros bei problemos. Romano herojus Matija Paskalis pradžioje yra pavaizduotas kaip žmogus, netgi nenorintis mąstyti, nenorintis skaityti, nors jis ir dirba bibliotekoje.

Pirandello šiame kūrinyje talentingai demonstruoja savo estetines nuostatas, kurias vėliau išsakė teoriniuose kūriniuose, pavyzdžiui, "Humorizme": jis žiūri į tikrovę iš tam tikros distancijos, o tą distanciją ir jam, ir jo herojui padeda išlaikyti humoras, ironija, groteskas. Pirandello rašo, kad toje bibliotekoje knygos yra graužiamos žiurkių; sugrūstos arti viena kitos, jos taip sulimpa, kad knygos apie šventųjų gyvenimą nebegali atskirti nuo knygos apie meilės meną. Šiame romane rašytojas pasinaudoja labai senu, galima sakyti, mitiniu siužetu – istorija apie žmogų, kuris laikomas mirusiu ir kuris pradeda tarsi antrą gyvenimą. Šis siužetas randamas ir viduramžių, ir antikinėje literatūroje, galima sakyti, jis yra tradiciškas. Tačiau Pirandello jį traktuoja naujai. Herojus, pasinaudojęs šia situacija (lavonas, ištrauktas iš vandens, palaikomas Matija Paskaliu), gali pažvelgti į save iš šalies; ši situacija priverčia jį mąstyti, ieškoti savo šaknų; prisiėmęs kito asmens vaidmenį, netgi kaukę, jis turi pats kurti savo gyvenimą. Romane klausiama: kas yra tikriau – ar realus gyvenimas ir realus žmogus, ar tas gyvenimas, kurį žmogus susikuria savo sąmonėje, tas asmuo, kurį žmogus pats sukuria. Čia Pirandello kelia filosofinį klausimą, kuris ypač domino XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios filosofus, psichologus. Jis parodo, jog žmogaus sąmonėje susikurtas pasaulis dažnai yra daug tikresnis negu tas pasaulis, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės.

Šiame romane Pirandello sukuria savo tradicinį herojų – nepritapėlį prie aplinkos, nuolat konfrontuojantį su brutalia išorine jėga, kurią dažniausiai įkūnija moteris… Čia taip pat atsispindėjo asmeninė jo patirtis?

Beje, šis konfliktas XX a. pradžios prozoje ir dramaturgijoje labai akivaizdus ir reikšmingas, pavyzdžiui, jį matome švedų dramaturgo A.Strindbergo kūryboje. Bet Pirandello kūryboje vis dėlto nejuntame tokios atviros neapykantos moteriai, kaip vyro valią paralyžiuojančiam pradui. Jis suvokia šią priešpriešą, ją atskleidžia, bet labiau ieško jos motyvų ir priežasčių. Pirandello asmeninė patirtis turėjo jam didelės įtakos – dramaturgijoje tai dar ryškiau atsispindi. Ką galiu pasakyti apie Matiją Paskalį, kurį vadinate tradicišku? Viena vertus, jis gali būti vertinamas kaip tradiciškas herojus…

Pirandello tradiciškas…

Antra vertus, šis herojus vargu ar gali būti laikomas paties Pirandello idėjų ruporu – autoriaus ironiška nuostata jo atžvilgiu yra gana stipri. Jei šį herojų lyginsime su veristinės literatūros herojais, matysime, kad ši priešprieša Pirandello romane yra ne socialinio, o labiau moralinio ir psichologinio pobūdžio. Tiek jo prozoje (novelėse, romanuose), tiek ir dramose tragiškas herojus yra priešinamas miesčioniškai aplinkai, skendinčiai kasdieniškuose interesuose. Matijos Paskalio priešiškumas aplinkai ypač išryškėja tuomet, kai jis grįžta, kai pasirodo, kad jis yra ne "velionis", bet gyvas žmogus – ta aplinka, kurioje jis anksčiau gyveno, jo nebepriima, jis yra nereikalingas, nes jo buvusi žmona yra ištekėjusi už jo jaunystės draugo, turi su nauju vyru dukrelę… Matija Paskalis pasijunta tarsi niekas; jis – nepritapėlis. Galbūt tai irgi viena iš būdingų XIX a. pabaigos–XX a. pradžios literatūros temų – nereikalingo žmogaus, nepritapėlio tema. Pirandello irgi jautėsi gana vienišas – kaip asmuo ir kaip menininkas. Gana vienišas jis buvo savo šeimyniniame gyvenime, nes, grįžęs namo, rasdavo tik tas moteris, gyvenančias iliuzijų pasaulyje. Jis buvo vienišas kaip menininkas – kai buvo pastatytos pirmosios jo pjesės, Italijoje jos nebuvo įvertintos (tai būdinga tos epochos dramaturgams – ir H.Ibsenas, ir A.Strindbergas, kaip ir Pirandello, išgarsėjo ne savo tėvynėje).

Jis turėjo tris vaikus, kuriuos labai mylėjo, – tai gal absoliučios vienatvės nebuvo?

Vaikai vis dėlto yra kitos kartos atstovai. Žmogus, ir tėvas būdamas, yra vienišas – jis negali galutinai atsisakyti savęs, susitapatinti su savo vaikų gyvenimu, jis turi gyventi savo gyvenimą. Pirandello buvo menininkas, o menininkai gyvena savo pasaulyje. Jis buvo vienišas, sakyčiau, ir asmeniniame gyvenime, ir socialinėje sferoje.

Estetines, gal net ir moralines, nuostatas Pirandello išsakė ne tik herojų lūpomis, bet ir savo vardu – jis išleido keletą literatūros teorijos kūrinėlių. Reikšmingiausias veikalas, išreiškiantis jo estetinį credo, yra "Humorizmas"?

Dar prieš "Humorizmą", 1893 m., Pirandello yra parašęs įdomų teorinį straipsnį "Menas ir sąmonė šiandien", kuriame jis ne tik išsako kritinę pažiūrą į pozityvizmą, bet ir atskleidžia polinkį reliatyvistiškai spręsti psichologijos klausimus. Jis teigia, kad naujų mokslo atradimų epochoje pozityvistinis metodas jau nebegali patenkinti tyrinėtojų; atmesdamas pozityvistinį tikrovės ir žmogaus tyrinėjimo metodą, jis savotiškai paneigia ir sąmonės pažintinę galią. Anot Pirandello, mes negalime pažinti gyvenimo ir susidaryti jo tikslaus vaizdo, o galime turėti tik neaiškius ir nepastovius jo vaizdinius. Jo nuomone, ideologinė krizė atspindi bendrą sąmonės krizę, kuri sukelia asmenybės susiskaidymą ir psichines ligas. Pirandello ieško "amžiaus ligos" priežasčių ir jas iš dalies mato Italijos tikrovėje: pasibaigus nacionalinio išsivadavimo kovai, buvo nusivilta tiek Risordžimento idealais, tiek nauja valstybine santvarka (dėl to Pirandello vėliau reiškė simpatijas Mussolini’ui). "Nerasdami atramos tikrovėje, – rašo Pirandello, – toje tikrovėje, kurioje nuolatos vieni idealai keičiami kitais, žmonės užsidaro savyje, susikuria savitą iliuzinį pasaulį, ir kiekvienas egzistuoja savyje ir savimi". Pirandello filosofijoje iškyla vienišos, nutraukusios ryšius su aplinka asmenybės problema; tos asmenybės vidinis pasaulis tampa pagrindiniu Pirandello – menininko tyrinėjimo objektu. Žmogaus sąmonę jis suvokia kaip sunkų košmarišką sapną, pilną kraupių vaizdų. Nors tuo metu Pirandello dar nebuvo susipažinęs su S.Freudo teorija, jo išvados apie pasąmonę yra artimos psichoanalitikų pažiūroms.

Pirandello "Humorizmas" pasirodė 1908 metais. Čia jis teigia, kad menas turi būti ne gyvenimo kopija, o priemonė atskleisti žmogaus esmei, jai apnuoginti, todėl apnuoginimo ir apsinuoginimo tema yra svarbi visoje Pirandello kūryboje. To apnuoginimo priemonė yra humoras, kurį Pirandello supranta kaip groteską. Rašytojo tikslas – atskleisti tragiškus konfliktus komiška, paradoksalia forma, vaizduoti žmogaus gyvenimą kaip tragišką bufonadą. Dėl to viena pagrindinių Pirandello kūrybos temų yra veido ir kaukės tema; tai atsispindi ir jo kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui: "Žmonės apsinuogina", "Taip yra (jeigu jums taip atrodo)", "Gyvenimas, kurį aš tau duodu"…

Pirandello yra žymus novelės meistras – visi "Humorizme" išsakyti principai vienaip ar kitaip išryškėja jo novelėse.

Nors pirmieji Pirandello kūriniai buvo eilėraščiai ("Džiaugsmingas skausmas", 1889), bet jis išgarsėjo savo ankstyvųjų apsakymų rinkiniais, pavyzdžiui, "Meilė be meilės", kuris pasirodė 1894 m., romanu "Atstumtoji", išėjusiu 1901-aisiais. Visi Pirandello novelių personažai yra ne tokie, kokie jie atrodo. Jo tikslas – atskleisti paslėptą personažo esmę. Pavyzdžiui, novelėje "Trečias sūnus" (ji, beje, yra ir lietuvių kalba – K.Korsako paruoštame rinkinyje "Pirmoji naktis", išėjusiame 1934 m.). Šioje novelėje matome seną elgetą, gyvenančią lūšnoje, kurioje ji praleidžia tik naktį, o dieną elgetauja ir nuolat prašo kitų parašyti laišką jos dviem sūnums, emigravusiems į Ameriką. Pirandello čia kelia aktualią to meto Italijos gyvenimo temą – emigracijos temą. Tie du sūnus šių laiškų galbūt nė neskaito, o kai kada jų niekas ir neišsiunčia. Jaunas gydytojas, sukrėstas elgetos likimo, sužino, kad ji turi dar trečią sūnų, kuris, pasirodo, yra ne jos vyro, o ją pagrobusio ir prievarta laikiusio plėšiko. Vien tai, kad jis yra neapkenčiamo žmogaus sūnus, verčia šią vargšę beraštę moterį to sūnaus atsisakyti – pasąmonėje glūdinti neapykanta, jaunystėje patirta nuoskauda nuspalvina visą dabartį. Matome, kad ši primityvi moteris turi savo giluminį gyvenimą, kaip ir kiekvienas žmogus.

Pirandello teko išgyventi įvairių dramatiškų situacijų. Pavyzdžiui, 1915 m. į nelaisvę pateko jo sūnus, tik po metų rašytojo pastangomis jis buvo iškeistas ir išlaisvintas… Gal šie išgyvenimai ir subrendusi kūrybinė jėga jį paskatino pasukti į dramaturgiją?

Pirmoji reikšmingesnė jo pjesė "Taip yra (jeigu jums taip atrodo)" pasirodė 1918 m., praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po pirmojo poezijos rinkinio. Tai nebuvo atsitiktinumas – dramos žanras duoda rašytojui galimybę koncentruotesne ir lakoniškesne forma išsakyti rūpimus klausimus. Dramoje "Taip yra (jeigu jums taip atrodo)" Pirandello sprendžia filosofinius ir psichologinius klausimus. Dramos siužetas, personažai, situacija ir dialogai padeda išreikšti autoriaus agnostinę idėją: objektyvios tiesos nėra, viskas priklauso nuo individualaus požiūrio, žmogaus sąmonėje susikurto vaizdo. Du pagrindiniai pjesės personažai – sinjora Frola ir jos žentas sinjoras Ponsa – gyvena savo iliuzijų pasaulyje: Ponsa yra įsitikinęs, kad moteris, su kuria jis gyvena, yra jo antroji žmona (jam atrodo, kad pirmoji jo žmona mirė), tuo tarpu sinjora Frola, kuri negali susitaikyti su mintimi, kad jos duktė gali būti mirusi, yra įsitikinusi, kad moteris, su kuria Ponsa gyvena, ir yra jos duktė, pirmoji jo žmona. Tiek žiūrovai, tiek ir kiti pjesės personažai susiduria su dviem skirtingais požiūriais, ir kiekvienas jų yra savotiškai teisingas. Objektyvios tiesos sužinoti neįmanoma, tačiau vargu ar dėl tokio Pirandello reliatyvizmo galima jį vadinti nuosekliu subjektyviu idealistu (kaip tai daro kai kurie tyrinėtojai). Pirandello įsitikinęs, jog moraliniai sukrėtimai, tragiški išgyvenimai verčia žmones ieškoti prieglobsčio susikurtų iliuzijų pasaulyje.

Pirandello dramos "Šeši personažai ieško autoriaus" premjera viename Italijos teatre sukėlė skandalą, kuris galiausiai tapo šios pjesės triumfu, – ją statė ir kitų šalių teatrai. Bet geriausia jo drama, regis, laikoma "Henrikas IV"?

Kaip kiekvienas novatoriškas veikalas, pjesė "Šeši personažai ieško autoriaus", kuri Italijoje buvo pastatyta 1921 m., sukėlė skandalą. Pirandello pirmiausia išgarsėjo šia pjese Prancūzijoje, kai ją 1926-aisiais savo teatre pastatė iš Rusijos emigravęs režisierius Georgas Pitoeffas (kartu su žmona Liudmila Pitoeff). Šios pjesės premjera padarė didžiulį perversmą ne tik prancūzų, bet ir apskritai pasaulinio teatro gyvenime. Čia autorius išsakė mintį, jog meninė tikrovė, ta tikrovė, kurią menininkas sukuria savo vaizduotėje, yra realesnė už materialią tikrovę, mus supančią kasdieniame gyvenime. Pirandello šioje pjesėje pasinaudojo L.Kapuanos novele "Pabaiga". Dramaturgas pasitelkia humorą, groteską, "apnuoginimo" efektą, jis nuplėšia kaukes nuo padorių personažų (pavyzdžiui, tėvas, užsidėjęs padoraus vyro kaukę, vos netampa meilužiu savo podukros, kuri priversta parsidavinėti, kad išmaitintų šeimą; motina yra savo dukters nuopuolio ir jaunesnių vaikų mirties liudininkė). Pjesė yra plėtojama dviem linijom, rodančiom, kad gyvenimas ir meninė tikrovė skiriasi; bet meninė tikrovė nėra materialios kopija.

Kalbėdami apie "Henriką IV", galime pažymėti, jog čia Pirandello pabrėžia beprotybės ir protingumo reliatyvumą, jis lyg nutrina ribą tarp jų?

Taip, vėl turime grįžti prie beprotybės temos, kuri taip domino Pirandello, – jo kūryboje matome "išmintingų pamišėlių", kurių beprotybė turi filosofinę prasmę. Pirandello herojai – tai savianalizės maniakai; juos galime pavadinti XX amžiaus Hamletais, ieškančiais išeities iš juos supančio blogio. Tai ryškiai atsispindi dramoje "Henrikas IV", kuri buvo parašyta 1922 m. ir kuri išgarsino Pirandello kaip dramaturgą. Šios pjesės herojui jo beprotybė yra vienintelis būdas išgyventi šiame pasaulyje. Pirandello čia kelia klausimą: kas yra beprotis? Ar šis herojus, kuris "gyvena" viduramžiuose, XI amžiuje, – jis įsivaizduoja esąs imperatorius Henrikas IV, – ar jį supanti tikrovė, tie žmonės, kurie save vadina sveikai galvojančiais. Sudėtingus herojaus psichikos procesus "Henrike IV" mėgina paaiškinti gydytojas psichiatras, bet autorius atvirai ironizuoja jo samprotavimus, parodydamas, kad mėginimai moksliškai ištirti herojaus ligą yra beprasmiški. Jis siekia ne tiek pačią beprotybę paaiškinti, kiek atskleisti išminties ir beprotybės santykį. Netgi ir po dvylikos metų atgavęs atmintį, herojus toliau vaidina beprotį; jis pasirenka būseną, atitinkančią jo maskaradinį vaidmenį: gyvenimas – tai maskaradas, kur kiekvienas, kaip sako tariamas Henrikas IV, nešioja kaukę, nesuprasdamas, kad ji ir yra jo tikrasis veidas. Norėčiau pacituoti: "Aš sutinku likti bepročiu, rasdamas čia visa paruošta ir pritaikyta ypatingos rūšies malonumams, išgyventi praskaidrėjusia sąmone savo beprotybę ir atkeršyti grubiam akmeniui, sudaužiusiam man galvą, vienatvė, tokia kaip ši, pasirodžiusi tokia tuščia ir skurdi, man atvėrus akis prisipildė grožio ir didybės to tolimo maskarado, kuris buvo – jums, o ne man – vienos dienos pramoga, aš padariau taip, kad jis taptų ne žaidimu, o realybe, tikros beprotybės realybe". Apsimetęs bepročiu, herojus dabar siekia pats pasijuokti iš savo buvusių "draugų", atkeršyti jiems už skriaudą – jis nužudo savo priešą, kuriame įsikūnija jo nepakenčiamos tikrovės ydos. Henriko IV paveikslas ryškiausiai atskleidžia Pirandello požiūrį į savo epochos žmogų, kaip į kenčiančią, neurotišką asmenybę; tos neurozės priežastis – tragiški tikrovės prieštaravimai.

Kalbėdami apie vėlyvąjį Pirandello kūrybos laikotarpį, galime priminti, kad jis turėjo lyg ir savo teatrą, kurį įkūrė jaunų aktorių (tarp kurių buvo ir jo sūnus Stefano) grupė – Pirandello šiam teatrui ir vadovavo, ir režisavo spektaklius, su šiuo teatru gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse. Su tuo, regis, siejasi ir jo politinio angažuotumo tema – šį teatrą subsidijavo fašistinė partija, o ir jis pats tapo šios partijos nariu.

Manau, Pirandello vertino stabilumą, tvarką. Mussolini’s Italijoje, Hitleris Vokietijoje kai kam įkūnijo tvarką, jėgą. Pirandello žvelgė į Mussolinį kaip į tam tikrą stabilumo, vientisumo simbolį – kaip į atsvarą neurotiškai, suskaidytai asmenybei. Be to, minėjau nusivylimą Risordžimento idealais. Bet Pirandello niekuomet nebuvo aktyvus politikas; kai kas iš kritikų (ypač anksčiau tarybiniai kritikai) šį momentą pernelyg pabrėždavo.

Paskutinis Pirandello gyvenimo dešimtmetis praėjo daugiausia ne Italijoje – jis gyveno ir Prancūzijoje, ir kitose šalyse. Tai buvo klajokliškas gyvenimas, kai jis tapo lyg ir laisvas: jo žmona galiausiai buvo išvežta į psichiatrinę kliniką, sūnūs vedė, duktė ištekėjo, o jis galėjo sau leisti ir tam tikrų emocinių "nukrypimų" – čia turiu galvoje aktorės Martos Abbos "epizodą" jo gyvenime… Stabtelėkime prie paskutiniųjų reikšmingų kitų – ne dramaturgijos – jo kūrinių. Regis, romanas "Vienas, nė vieno, šimtas tūkstančių" laikomas vienu reikšmingiausių jo kūrinių?

Šiame romane Pirandello vėl sprendžia kaukės ir veido problemą. Galima prisiminti, kad savo dramaturgijoje jis pasinaudojo commedia dell’arte tradicija, kur kaukė ir veidas priešinami labai dažnai. Kaip ir daugelyje kitų kūrinių, ir paskutiniajame romane Pirandello parodo gyvenimo užguitą mažą žmogų, nuolat besistengiantį pažvelgti į save iš šalies, užfiksuoti vieną iš daugelio savo paties paveikslų ir dėl to išeinantį iš proto. Ši situacija savotiškai pakartoja ir "Velionio Matijos Paskalio", ir "Henriko IV" situaciją.

Negalime nutylėti ir laurų, kuriuos pelnė Pirandello...

1934 m. jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Pirandello nusipelnė šio apdovanojimo. Man atrodo, kad gyvenimo pabaigoje jis galėjo pasidžiaugti ta laisve, kurios neturėjo visą gyvenimą, – tai buvo savotiškas atpildas už visus jo dramatiškus išgyvenimus.

Pirandello, kuris išgyveno dėl pasaulio tragizmo, vis dėlto nebuvo pesimistas, kviečiantis žmones atsisakyti gyvenimo. Pasak jo, žmogaus didybė ir yra ta, kad jis suvokia savo gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą, bet – kaip ir A.Camus "Sizifas" – gyvena ir tarsi meta iššūkį dievams, pasmerkusiems žmogų tokiam tragiškam likimui.