Sausio 6-osios vakarą Rašytojų klube tradiciškai pagerbtas Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatas. Šįkart viena garbingiausių laikoma literatūros premijų atiteko poetui Liudvikui Jakimavičiui už eilėraščių apysaką „Elio“, kurią pernai išleido LRS leidykla. Šia premija kasmet apdovanojamas lietuvių rašytojas už didelės vertės literatūros kūrinį, išleistą per praėjusius dvejus metus. Laureatą išrenka penkių narių komisija.
Renginio pradžioje Sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas perskaitė premijos skyrimo nuostatus ir vis ilgėjantį laureatų sąrašą, kurio pradžioje – Leonardas Gutauskas su romanu „Vilko dantų karoliai“ (apdovanotas 1992 m.), o pabaigoje – a. a. Ramūnas Klimas ir jo kūrinys „Maskvos laikas“.
Naująjį laureatą iš maždaug dvidešimties knygų vienbalsiai atrinko A. Bučys, V. Gedgaudas, I. Janonė, V. Martinkus, vadovaujami A. Marčėno. Pastarasis tokią komisiją pakomentavo: pirmininkas neturi vadovavimo įgūdžių, sekretorius (V. Martinkus) – nemoka raiškiai rašyti.
Pats L. Jakimavičius prisipažino labai jaudinąsis. Jis prisiminė pirmąją savo 200 rublių premiją gavęs iš gaisrininkų, kurie, jo nuomone, patys nesuprato, kam ją duoda. Poetas juokavo, kad A. Marčėnas irgi nelabai supranta, už ką skyrė šią premiją. L. Jakimavičius sakė, kad gavęs premiją jaučiasi neaišku kaip, ir suskubo atitarti į pokštą, nuvilnijusį per salę: „Trys karaliai sveikina Liudvikėlį.“ Pasak poeto, jis, senas grafomanas, labiausiai panašus ne į kūdikėlį, o į asilą, taip pat tąsyk buvusį Betliejuje greta Juozapo, Marijos ir Jėzaus. Ir pridūrė neseniai parašęs išties asilišką psichodelinę pasaką vaikams. Daugiau L. Jakimavičius nieko nepasakė, tačiau paskaitė eilėraščių iš knygos.
Aidas Marčėnas griebėsi palyginimų. Pirmiausia laureatą lygino su džiazo trimitininku Milesu Davisu, kuris, neįvaldęs muzikavimo technikos tiek, kiek Dizzy Gillespie’s, ilgainiui sukūrė savitą grojimo stilių. Kitas palyginimas – su Vladu Šimkumi, su kuriuo šiandienis laureatas kelerius metus praleido viename „Metų“ redakcijos kabinete, „žiūrėdami vienas į kitą, tarsi matytų save veidrodyje, apdovanoti panašiu humoro jausmu, paradoksaliai panašūs savo poezijos esme ir visiškai skirtingai reiškiantys tą esmę“. Veidrodiškumą rodo ir tai, kad V. Šimkaus eilėraščiuose pro humorą prasimuša liūdesys, o L. Jakimavičiaus – pro liūdesį prasimuša humoras. Dar buvo prisimintas L. Jakimavičiaus nekrologas V. Šimkui, kuriame pasakojama simbolinė istorija apie tai, kaip pastarasis išėjo grybauti su surūdijusiu, neveikiančiu kompasu ir sėkmingai grįžo. Galima sakyti, kad L. Jakimavičius paveldėjo šį kompasą ar, tiksliau, jo metaforą. Be to, Liudvikas nešiojasi portfelį, panašų į tą, su kokiu vaikščiojo V. Šimkus. Dar naujasis laureatas buvo lyginamas su Wisława Szymborska, grindžiant tokį palyginimą eilėraščiu apie laumžirgį. „Tik Szymborską regiu su profesorės mantija, mažų mažiausiai lakiniais bateliais, o L. Jakimavičių mano regėjimų laumžirgis aptinka tupintį kaimo išvietėje, – sakė komisijos pirmininkas. – Žinoma, atlapotomis durimis, nes juk tasai vaikinas – poetas. Šiuo atveju tai ne poza, bet realybė, o pasaulis nuostabus. Labai inty ninkams, pasveikino poetą leidėjų vardu.
Reikia pripažinti, kad eidamas į šias iškilmes baiminausi, kad renginys nebūtų valdininkiškai sausas, ištęstas ir nuobodus. Tačiau smagu, kad šiems mano lūkesčiams buvo lemta neišsipildyti. Ne tik dėl to, kad vakaro dalyviai buvo linkę nedaugžodžiauti, bet ir dėl nuotaikingų džiazo improvizacijų, kurias atliko Vytautas Labutis, Tomas Kutavičius ir Gediminas Laurinavičius. J. Liniauskas, dėl jam žinomų priežasčių, šiuos muzikantus apibūdino kaip brakonierių trio. Beje, renginiui baigiantis, padžiazuoti gavo ir Liudvikas Jakimavičius!
