Leonido Donskio tapatybės ir patirtys

2005 m. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Leonido Donskio, vieno žymiausių šiuolaikinių Lietuvos intelektualų, knyga „Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai“. Joje supažindinama su trimis garsiais lietuvių išeivijos mąstytojais, visuomenės bei kultūros kritikais – Vytautu Kavoliu, Aleksandru Štromu ir Tomu Venclova. Turbūt nedaug rastume lietuvių autorių (ne išeivių) knygų, pirmiausia išleistų ir pristatytų Vakarų pasauliui, o tik po to Lietuvos skaitytojui. Ši knyga būtent tokia – iš anglų kalbos Laimanto Jonušio išversta studija 2002 m. buvo išleista vienos garsiausių akademinių leidyklų „Routledge“. Tačiau knyga originali ne tik dėl to, kad pirmiausia išleista ne Lietuvoje, bet ir unikaliu turiniu – pirmąkart Rytų Europos idėjų istorijos kontekste pasirodo trys visame pasaulyje garsių ir pripažintų lietuvių mąstytojų portretai.

Apie tai ir buvo kalbama paskutinę Knygų mugės dieną. Bet ne tik apie tai. Būta ir geros muzikos, subtilaus humoro, atsivėrimų, atvėrimų bei nuoširdaus bendravimo. Būta ir pilnos salės žmonių, ir ilgokos gerbėjų eilutės, autoriaus autografo laukiančios prie leidyklos „Versus aureus“ stendo. Renginys vyko kaip intelektualus, ramus ir gausus įspūdžių pašnekesys apie tuos, kurie verti būti ne tik tarp Lietuvos, bet ir tarp viso pasaulio garsiausiųjų.

Susitikimas prasidėjo nuostabia džiazo improvizacija – kvartetas „Collegium“ sugrojo garsiam japonų rašytojui Y. Mishimai skirtą Ph. Blasso kūrinį. Šis kūrinys buvo pasirinktas neatsitiktinai, kvartetas „Collegium“ jį atliko pagal originalias partitūras, gautas iš kompozitoriaus bičiulio Jono Meko – tai dar vienas itin stipraus ir svarbaus ryšio su išeivija įrodymas. Būtent išeivija, išeivių mąstytojų, kūrėjų tapatybės problemos domina „Tapatybės ir laisvės“ autorių.

Knygą pristatė leidyklos „Versus aureus“ direktorius Artūras Mickevičius, istorikas Egidijus Aleksandravičius bei vertėjas L. Jonušys. E. Aleksandravičius pabrėžė, kad supažindinti su intelektualo knyga apie intelektualus gana sunku. Šiuo atveju svarbiausia pati knyga – intelektualinė egzilio istorija. E. Aleksandravičius dėsto intelektualinę istoriją magistrantams ir mato, kad iki šiol rimtos literatūros apie lietuvių mąstytojus, be straipsnių „Metmenyse“ ir retų publikacijų kitur, beveik nebuvo. Apskritai egzilio istorija Lietuvos minties istorijai yra svarbi ir būtina. Istorikas sakė, kad intelektualinės sovietmečio istorijos parašyti turbūt negalima, nes visa buvo užkrėsta, o tai, kas buvo mąstyta, apie ką ginčytasi, išnyko, nes nebuvo užrašyta – nebuvo galima užrašyti.

Kalbėdamas apie knygos radimosi istoriją, leidėjas teigė, kad knyga buvo parašyta angliškai Vakarų skaitytojams, kurie domisi Rytų Europos intelektualine raida, todėl L. Donskiui reikėjo rasti tam tikrą atstumą, kad ji būtų suprantama, kad pavyktų integruotis į Vakarų kultūros intelektualinį procesą, kad būtų pravertos durys į pasaulinę leidyklą.

Pristatydamas knygos objektą – tris mąstytojus, E. Aleksandravičius pabrėžė, kad visus juos sieja aiški siekiamybė imti kalbėti, veikti ten, kur dar tvyro paslaptis, baimė – kalbėti apie tai, apie ką dar bijoma kalbėti Sovietinėje Lietuvoje. Rašydamas apie šiuos žmones, L. Donskis reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje galėjo garsiai prabilti apie tai, kas jam rūpi – apie Rytų Europos tapatybę, apie klaidingą vakariečių požiūrį į nacionalizmą tik kaip į neigiamą reiškinį. L. Donskis parodo, kas jam svarbu – esama ir teigiamo nacionalizmo, liberalaus ir produktyvaus intelektualų nacionalizmo, ypač išeivijoje. Tai įrodyti tapo antruoju (po „intelektualinių portretų“) knygos tikslu. Anot E. Aleksandravičiaus, L. Donskis yra įspūdingas džiazo improvizatorius, turėjęs atskleisti įvairiapusį ryšį su aprašomaisiais – nuo mokytojystės iki bičiulystės. Tas ryšys yra asmeniškas, tai paties filosofo tapatybės dalis – knygos autorius toks, koks yra, iš dalies tapo ir bendraudamas su V. Kavoliu, A. Štromu ir T. Venclova, dėl jų ir per juos. Negalima tyrinėti intelektualinės veiklos nebūnant jos dalimi. „Būtent V. Kavolis sukūrė visą intelektualinį Sąjūdį. Regis, dabar L. Donskis tapo viešosios intelektualų kuopos vedliu, tuo galime įsitikinti pirmadienių vidurnakčiais“, – tvirtino E. Aleksandravičius, galvoje turėdamas intelektualams skirtos televizijos laidos „Be pykčio“ laiką.

Knygą iš anglų kalbos vertęs L. Jonušys prisiminė, kad pirmiausia jį nustebino tobulos L. Donskio anglų kalbos žinios, puiki raiška. O paskui – knygos turinys, kurį jis apibūdino kaip unikalų žvilgsnį į lietuvių tautinę tapatybę, parodantį ją ir iš vidaus, lietuviškumo požiūriu, ir iš išorės, vertinant vakariečio žvilgsniu. Kaip itin svarbų knygos aspektą L. Jonušys irgi išskiria kritiką vyraujančio vakariečių požiūrio į nacionalizmą kaip į grynai neigiamą reiškinį, kuris turi išnykti plėtojantis demokratijai. Kalbėdamas apie pačius aprašytuosius intelektualus, vertėjas teigia, kad jam įdomiausias buvęs A. Štromas, apie kurį beveik nieko nežinojęs. Iš tiesų, iš aprašomosios trijulės mažiausiai žinome būtent apie A. Štromą, itin įdomią tragiško likimo asmenybę, A. Sniečkaus globotinį, atsisakiusį karjeros ir pabėgusį į Vakarus, kur, beje, dėl kategoriškos antikomunistinės pozicijos jam irgi buvo labai sunku. „Ši knyga skirta A. Štromui, stulbinamo vientisumo ir drąsos žmogui, turėjusiam tvirtą moralinį stuburą“, – L. Jonušio mintį tęsė pats autorius.

L. Donskis, paklaustas, kaip leidinį vertina dabar, ar, praėjus keleriems metams po pirmojo leidimo, ką nors keistų, atsakė, kad tai sąžininga knyga, joje nėra nė vieno priverstinio sakinio. Juk jis rašė apie V. Kavolį – savo mokytoją, įkvėpėją, A. Štromą – gerą bičiulį, T. Venclovą, su kuriuo iki šiol palaiko puikų intelektualinį ryšį. Visi jie pernelyg brangūs, kad autorius galėtų būti nesąžiningas. Todėl rašant buvo svarbu rasti ypatingą intymumo ir distancijos pusiausvyrą, kad skaitytojas pajustų autoriaus ryšį su šiais žmonėmis, tačiau reikėjo išvengti susitapatinimo.

Pristatymo pabaigoje L. Donskis prisipažino šią knygą parašęs iš pykčio. Jis sakė, kad jam, kaip laidos „Be pykčio“ vedėjui, nederėtų taip sakyti, tačiau jį piktino paviršutiniškas vakariečių požiūris į tai, ko jie nesupranta, ko nėra patyrę. Šiuo atveju teko būti patirčių vertėju – vakariečiams versti lietuviškąją patirtį. Tačiau į Lietuvos intelektualinę istoriją jis bandė žvelgti per Vakarų konteksto prizmę.

Taigi visuos tuos, kurie domisi intelektualine egzilio, Lietuvos ir pasaulio minties istorija, kas žavisi V. Kavolio, A. Štromo ir T. Venclovos darbais ir kūryba, tuos, kurie pirmadienių vidurnakčiais per Lietuvos televizijos pirmąją programą žiūri L. Donskio laidas „Be pykčio“ ir priklauso intelektualų kuopelei, mėgstančiai „džiazuojančią“ mokslinę literatūrą, knyga „Tapatybė ir laisvė“ turėtų intriguoti, masinti iki tos minutės, kol bus užverstas paskutinis puslapis.