Leonido Donskio „maldos“

Vargu ar dar nors į vieną lietuvių autoriaus knygos pristatymą Knygų mugės metu susirinko tokia minia smalsuolių kaip į Leonido Donskio leidinio Be pykčio: vienerių metų minčių žemėlapis aptarimą. Žinoma, nemažą vaidmenį čia suvaidino televizijos žvaigždės populiarumas. O tai, pasak renginį vedusio profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus, išduoda šiuolaikinės mūsų būties sudėtingumą, kuris atsiranda vaizdui pinantis su rašytiniu tekstu ir vis dar išliekant galimybei tiesiogiai bendrauti su pačiu žmogumi. Renginyje dar dalyvavo Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, leidyklos „Versus aureus“ vadovas Artūras Mickevičius bei knygos autorius.

Apie L. Donskį jo bendražygiai kalbėjo jau bene kaip apie gyvąjį klasiką. Ėmęsis užduoties supažindinti su autoriumi, E. Aleksandravičius sakė, kad L. Donskis yra žmogus, visiškai nebūdingai mūsų intelektinio darbo kalviams peržengęs minties ir veiksmo, knyginės išminties ir praktinio pilietinio darbo skiriamąją ribą. Tuo jis primena Vytauto Kavolio ar Stasio Šalkauskio kadaise kartotą mintį: jei intelektualas atskiria tai, ką jis mąsto, nuo to, kaip jis dirba ir gyvena, jei atskiria galvojimą nuo įsipareigojimų, tai jis iš esmės apriboja savo intelekto perspektyvą. Būtent šia mintimi remiasi ištisi intelektualiniai sąjūdžiai. O dabartinė mūsų kūrybinė aplinka verčia svarstyti, kodėl didelė dalis apie pasaulį mąstančių žmonių inspiracijų randa knygose ir palieka jas savose knygose. Pastarųjų ketverių metų L. Donskio tekstai rodo, kad jam tokių problemų nekyla.

Į knygą surinktos esė ir publicistiniai straipsniai pirmiausia pasirodė dienraštyje Klaipėda bei internetiniuose portaluose omni.lt, bernardinai.lt. Ar verta pakartotinai leisti kartą jau publikuotus tekstus? E. Aleksandravičius tvirtino, kad verta. Pirma, tai jau sena intelektinės veiklos tradicija. Taip elgėsi iškilūs žmonės, tokie kaip Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Augustinas Janulaitis, dar XX a. pradžioje: iš pradžių jų mintys rodydavosi laikraščiuose, vėliau – rinktinėse ir chrestomatijose. Antra, patogu turėti po ranka į vieną knygą surinktus straipsnius. Tačiau čia slypi ir gilesnė prasmė. Pilietinė praktika skiriasi nuo mokslinio atradimo. Mokslinis atradimas – fiksuotas reiškinys, kažkam jį paskelbus, žmonės ima juo naudotis. O pilietinėje terpėje yra dalykų, kurie turi kartotis kaip maldos.

Šio straipsnių rinkinio leidimą rėmė Pilietinės visuomenės institutas, pradėjęs naują „Civitas esė“ seriją. „Civitas“ – lotyniškas žodis, reiškiantis valstybę kaip piliečių bendriją. Be L. Donskio rinkinio, šioje serijoje jau yra pasirodžiusi filosofo Arūno Sverdiolo knyga Lėkštutėlė lėkštelė: keli dabartinės Lietuvos viešosios erdvės ypatumai. Su šios serijos ženklu numatoma leisti esė rinkinius, griežtai vertinančius Lietuvos dabartį ir skatinančius gyvas diskusijas.

Įspūdžiais apie L. Donskio knygą pasidalijo D. Kuolys. Pasak jo, tai labai įvairūs skaitiniai, kuriuose autorius atsiskleidžia pačiais netikėčiausiais rakursais. L. Donskis rašo puikius kelionių dienoraščius apie Visbį, Kordobą, Delfus ir mėgina atverti skaitytojui mažų žavingų miestelių Europą; jis siekia prusinti lietuvį primindamas jam Vakarų Europos, Amerikos, Rusijos, Lietuvos kultūrinius kontekstus; nagrinėja, regis, elementarias ir kasdienines sąvokas „chamizmas“, „snobizmas“, „pilietiškumas“, atgaivindamas ir išskaidrindamas jų reikšmes; polemizuoja su publicistais aiškindamas, kad Viktoras Uspaskichas nėra Ostapas Benderis, ir nevalia taip įžeidinėti literatūrinio personažo; kalba apie manipuliacijas lietuviškąja ir ne tik lietuviškąja pokomunistine visuomene ir nomenklatūros „renesansą“.

D. Kuolys suabejojo, ar knyga tikrai rašyta „be pykčio“. Jo nuomone, vertingiausi yra tekstai, parašyti su sveiku intelektualiniu pyktelėjimu, išprovokuotu Lietuvos realijų ir kasdieninio jaukalo. Čia jis paantrino E. Aleksandravičiui teigdamas, kad toks supykimas padeda ne tik gyvai reaguoti į lietuviškąją tikrovę, bet ir imtis veiksmų – dalyvauti kuriant tą tikrovę. Panašiai kaip ir kadaise politologas Aleksandras Štromas, L. Donskis ryžtasi kalbėti atvirais, skvarbiais žodžiais bei kurti viešą, negniaužiamą, nekonjunktūrinį diskursą. Tai yra didžiausia knygos autoriaus stiprybė.

Atsakydamas į kolegų mintis, L. Donskis kalbėjo apie savo kūrybą, visuomeninę poziciją, rašymo procesą. Jo knygas būtų galima skirstyti į dvi kategorijas: teorines knygas anglų kalba, kurios priskirtinos idėjų istorijai, civilizacijų istorijai ar socialinei filosofijai, ir eseistines knygas lietuvių kalba, apimančias įvairias sritis ir sulaukiančias atgarsių visuomenėje. Gyventi ramų profesinį gyvenimą, mėgaujantis vien bendravimu su studentais, pavykusiomis paskaitomis ar akademiniais tekstais, tačiau visiškai atsiplėšus nuo to, kuo gyvena šalis ir visuomenė, L. Donskiui atrodo per didelė prabanga.

Knygos autorius nemano, jog kiekvienais metais reikia publikuoti visus savo darbus. Taip ir mūzas galima užrūstinti. Šių metų tekstai atskira knyga išleisti todėl, kad jų rašymas pareikalavo tam tikrų pastangų. L. Donskį žavi galimybė miklinti plunksną, išbandyti save naujais žanrais, pavyzdžiui, internetinėmis esė. Jis sakosi turėjęs nemažai paplušėti, kad, atsisakęs specifinės profesinės kalbos, koncentruotai, patraukliai, bet nebanaliai pateiktų skaitytojui savo mintis. Tai mintys, neišsakytos televizijos laidoje „Be pykčio“.