Trūko tiek nedaug, kad gruodžio 30-ąją Kazimierą Barėną galėtume pasveikinti su šimtmečio jubiliejumi. Deja, žymaus prozininko, redaktoriaus, leidėjo netekome 2006 metų kovo 17 dieną.
Jau po to, kai buvo išleista monografija apie šį Londone gyvenusį žymiausią Didžiosios Britanijos lietuvį, pats rašytojas atsiuntė į Šiaulius dar pusšimčio kolegų jam rašytų laiškų. Tačiau ir tai – tik nedidelė dalis epistolinio palikimo, kuris susikaupė rašytojo archyve. K. Barėnas šių eilučių autoriui yra prisipažinęs, kad per savo gyvenimą susirašinėjo su daugiau kaip 600 asmenų.
Šis palikimas vertas atskiro dėmesio. Ir jei kada nors atsiras galimybė paskelbti bent dalį tų laiškų, jie suteiks naujų spalvų ir paties K. Barėno, ir jų autorių portretams.
Tiesa, K. Barėnas buvo iš tų kūrėjų, kurie nepasilikdavo savo laiškų nuorašų, juos rašė ranka. Todėl jų tektų ieškoti kolegų, kuriems tie laiškai rašyti, archyvuose. Kiek kolegų išsaugojo juos, kol kas sunku pasakyti.
Iš ateityje galbūt būsimos knygos „Laiškai Kazimierui Barėnui“ rašytojo jubiliejaus proga parinkau keletą laiškų, kuriuose vienaip ar kitaip minimas pats K. Barėnas, jo kūryba, redaktoriaus ar leidėjo kasdienybė. Jų autoriai – rašytojo bičiuliai, likimo vėjų nupūsti į JAV, Australiją, Belgiją: poetas Antanas Gustaitis, prozininkas, buvęs „Keturių vėjų“ redaktorius Juozas Petrėnas (Petras Tarulis), poetas, vertėjas, redaktorius Vincas Kazokas, prozininkas Eduardas (Edvardas) Cinzas. Su trim pirmaisiais pasižinojo dar Lietuvos laikais, su pastaruoju susipažinta jau išvykus iš tėvynės. E. Cinzas ne sykį, taip pat ir viešai, yra pažymėjęs, jog K. Barėnas buvo jo, kaip rašytojo, atradėjas ir mokytojas.
Tris dešimtmečius trukęs susirašinėjimas su J. Petrėnu susijęs su kūryba, leidyba. Buvęs keturvėjininkas pasižymėjo tuo, kad „dirbo iš lėto, pagalvodamas, vėl pataisydamas“ ir, kol turėjo kokių nors abejonių, savo kūrinių į pasaulį neleido. Todėl „Pradalgių“ almanacho redaktoriui ir sudarytojui K. Barėnui dėl kai kurių kūrinių yra tekę susirašinėti keletą metų.
Tarp didelėmis Dievo dovanomis apdovanoto K. Barėno savybių buvo ir išskirtinis sugebėjimas įtikinti. Šitai parodo kad ir istorija, susijusi su J. Petrėno apsakymu „Sidabrinis laikrodis“, išspausdintu K. Barėno sudarytoje ir redaguotoje skaitymų augantiems ir suaugusiems knygoje „Sauja derliaus“ (1957 m.). Bernardo Brazdžionio redaguojamai prozos antologijai pažadėtas apsakymas atsidūrė Londone. 1957 m. rugpjūčio 14 d. laiške iš Niujorko J. Petrėnas savo sprendimą taip motyvavo: „Kadangi tas leidinys skirtas jaunimui, tai tikrai labiausiai tiks šisai Sidabras negu bet koks kitas mano sulopytas raštelis. (...) Jaunimas turės progos pažinti mūsų praeitį, kuri buvo ir kurios jau nebėra galutinai.“
Tuo metu J. Petrėnas dirbo žurnale „Darbas“ ir K. Barėno paprašė parašyti apie sovietinių saugumiečių nužudytą poetą Kazį Jakubėną, kurį jis pažinojo, dar vėliau – apie Joną Biliūną. Tarp dalykinių eilučių kartais prasprūsdavo ir tokios, kurios šiaip jau šitam gana stojiškam žmogui buvo nebūdingos. Pirmiausia, žinoma, todėl, kad K. Barėnui jautė simpatiją, pasitikėjo jo nuoširdumu. „Rašom vienas kitam reikalais, – tai eilutės iš 1966 m. balandžio 14 d. laiško. – O norėtųsi laisvesnį vieną kitą žodį pasakyti. Toli esam nuo vienas kito. Ir su savo prieteliais kartais prisimenu – kaip pačiam sekasi? Čia visa būklė, viešoji, aš manau, vis grimzta žemyn. Nelinksma darosi. Viskas silpsta. O žinok, kad čia, dar man atvažiavus, viskas kitaip atrodė. Kokių nors vilčių buvo. Ginčų pasitaikydavo. O dabar nebėr su kuo ginčus kelti. O sutikt negali. Tai kas daryt?“
Ilgam įklimpęs į pirmojo romano rašymą ir vis atidėliodamas jo ištraukos išsiuntimą, viename savo laiške (1972 m. vasario 20 d.) J. Petrėnas taip pasiteisino, kodėl ilgesnį laiką buvo nutilęs: „Broli Kazimierai, ką pasakysi, jau daug metų pralėkė nuo mūsų dažno ir nuoširdaus susirašinėjimo. Apie Patį ėjo legendos, kad esi didelio darbo žmogus. Taip sau, be niekur nieko trukdyti lyg ir nesinorėjo.“
Belieka apgailestauti, kad nėra galimybės pacituoti atsakymo eilučių. Tačiau dėl vieno neabejoju: ramiu, barėnišku tonu nuspalvintos jos būdavo labai laukiamos. Sprendžiu iš tų K. Barėno laiškų, kuriuos pačiam teko skaityti.
Didelis malonumas skaityti dar studijų laikų bičiulio A. Gustaičio laiškus. Taip ir įsivaizduoji, kaip juos, šypsodamasis į žilą ūsą, skaitė santūrusis K. Barėnas. Yra ir eilėraščių, jaunystės draugui skirtų. Vienas jų užfiksuotas laiške, atsiųstame artėjant prie 1985–1986 metų slenksčio, taigi rašytojui pažymint gimimo dieną. Jis vadinasi „Bičiuliškai žvelgiant į išspausdintą paveikslą“:
Balti plaukai, baltučiai ūsai,
Kentėjimų raukšlė aure!
Negi tas pats, Bičiuli, būsi,
Kurs ten bare, seminare?..
Rods, dar tik vakar išsiskyrėm...
Tik vakar – lig rytoj sudie!
Tik vakar jauno karšty virėm...
O, laiką graužianti rūdie!
Iš praeities – griuvėsių krūvos,
Taurelėj – ašarų gaiva,
Ir tik širdis, krauju pasruvus,
Kaip senas laikrodis gyva...
Tik ji, dar vilkdama į galą
Kūnelį, papuoštą šalna,
Ir Tau, ir man vienodai kala:
Gana, gana, gana, gana...
Praėjus lygiai trejiems metams, poetas, apmąstydamas praėjusių dienų įvykius, be kita ko, pažymėjo: „O iš pačių didžiausių šviesulių šioje atklanių prieblandoje man buvo tavo straipsnis apie mano kreivą kūrybą, kurio sustiprintas dar ir šiandie parašau vieną kitą eiliuotą samprotavimą ir nugiedu radijo bangomis į Lietuvą.“
Perskaitęs pirmuosius rašinius ir kviesdamas E. Cinzą bendradarbiauti „Europos lietuvyje“, kurį redagavo, K. Barėnas neabejojo, kad Lježe gyvenančiam tautiečiui Dievas davė talentą. Tačiau jį reikia skatinti, puoselėti, dar reikia mokytis. Tuomet, 1957-aisiais, E. Cinzas kas savaitę rašinėjo „Amerikos balsui“ laiškus iš Paryžiaus. Sutikęs kartkartėm patalkininkauti ir „vieninteliam laisvam lietuviškam balsui šiapus vandenyno“, būsimasis žinomas prozininkas savo laiškuose K. Barėnui daugiausia tariasi kūrybos klausimais. Ne kartą juose užrašyta ir tokia (ar panaši) eilutė: „Meldžiu Jūsų, kaip literato, nuomonės apie manuosius bandymus“ (1965 m. lapkričio 25 d.).
Laiškuose K. Barėnui su įdomiausiom smulkmenom užfiksuotas visas kūrybinis E. Cinzo kelias. Vis plačiau žinomas rašytojas su K. Barėnu tariasi pačiais įvairiausiais klausimais, pavyzdžiui, kaip pasielgti su pasiūlymu iš Lietuvos išspausdinti tenykštėje spaudoje „Direktoriaus dieną“, o vėliau – ir knygą. Dėkoja už sveikinimus premijos, įteiktos JAV, proga (1973 m. rugsėjo 12 d.), džiaugiasi viešnage Londone ir prašo atleisti „didelių akių ir mažo pakėlimo“ gėrėjui, kuris nemoka gerti protingai“ (1975 m. kovo 30 d.).
Tačiau visada dėkingas mokinys vieną pamoką savo mokytojui vis dėlto davė. Štai to laiško, 1976 m. rugsėjo 30 d. rašyto iš Briuselio, ištrauka: „Tavo recenzijukė „Akiračiuose“ nuvylė. Ne tai, kad prieštaraučiau tam, ką parašei, ne, viskas teisinga ir išmoninga, bet, kaip man atrodo, tik brūkštelėjai paviršium, atlikai pareigą, ir viskas. Susidarė įspūdis, kad aplenkei sopulius, kurių juk mano darbelyje apstu, pavartei delne druskinyčią ir – atidėjai ją kritikos lentynon. Klysti, jeigu manai, kad ašen esmi perdėm savimyla, kad nepakeliu k r i t i k o s (išretinta E. Cinzo – L. P.-K.), kuri, mano išmone, būtina senstelėjusiems pradininkams, kaip aš. Reikėjo gerai pakratyti pakulas, bakstelėti ir ten, kur juoda, ir ten, kur balčiau atrodo. Bet jeigu nėra kas kratyti, čia jau kita giesmė.“
Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad K. Barėnas nepataikaudamas recenzavo romaną „Raudonojo arklio vasara“. Drįstu taip manyti, žinodamas rašytojo nuostatas. Gal šiuo atveju pernelyg savikritiškas buvo pats E. Cinzas? Neabejotina: K. Barėnui skaudu buvo skaityti tokias eilutes.
O štai šičia (1983 m. balandžio 7 d., Briuselis) – E. Cinzo atsiliepimas apie naują K. Barėno knygą: „Beragio ožio metus“ gavau, ačiū. Skaitau. Artėju prie pabaigos. Didelis rašytojas esi, Kazimierai, praaugęs visus! (...) Vis dar mokinuosi iš Tavo stiliaus, sodrios šnektos klausausi.“
Daug pagiriamųjų žodžių K. Barėnas yra sulaukęs už savo „Dvidešimt vieną Veroniką“. Štai kaip šią knygą įvertina V. Kazokas laiške iš Sidnėjaus: „Perskaičiau vienu atsidūsėjimu ir baigęs pradėjau burnoti: kodėl Barėnas vietoj 21 Veronikos neparašė 121! (...) Skaitydamas galvojau: kokį dėkingą kelią ir metodą pasirinko Barėnas, norėdamas pavaizduoti išeivio gyvenimą. (...) Aš nežinau, kas mane labiau užimponavo – ar tasai toks nuoširdus, paprastas ir gyvas pasakojimas, ar tos Veronikos ir Kosto mintys, toji gyvenimo samprata, kuri, atrodo, tiesiog išimta iš mano širdies ir mąstymų. Mano dėmesio centre vis dar tebėra Andriušis (Pulgis Andriušis – L. P.-K.). Jis pagauna savo žodžiais, vaizdais, tapyba, bet galutinai įsitikinau, kad tai ir viskas, ką Andriušis galėjo duoti. Nieko gilesnio. Panašiai, kaip romėnai, prisiklausę Cicerono kalbų, sakydavo: „Dieviškai kalbėjo“, nors jos palikdavo tik žavesį ir pasigėrėjimą. Tuo tarpu graikai, pasiklausę Demostenio, rinkdavo nuo kelio akmenis šaukdami „Mušk Pilypą!“ (...) Barėnas šiuos du elementus mokėjo organiškai suderinti – ir sužavėti, ir uždegti.“
