„Pakelės šunytyje“ Č. Milošas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo“.

Du „Nemuno“ klausimai Rimantui Šaveliui:

I

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

II

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

I-II

Atsakymas tėra vienas – talentas. Tu gali turėti įdomią gyvenimo patirtį, būti vidiniai stiprus – nieko neišeis. Talentas atrenka, surūšiuoja, kažkokiu paslaptingu būdu nurodo menininkui, ką ir kaip daryti. Kartais kūrėjas ir pats stebisi – kas gi vyksta? Personažas turi elgtis taip ir taip, kalbėti tą ir tą, bet jis su tuo nesutinka, eina savo keliu. Ir dažniausiai lieka teisus. Talentas – tai mįslė. Iki šiol jos niekas neįminė ir neišaiškino. Kadaise dirbau Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu. Ateidavo žmonės, išgyvenę sudėtingiausias gyvenimo peripetijas, atnešdavo tomus rankraščių. Dauguma jų, aišku, būdavo grafomanai. Tokiems gali ant galvos kuolą tašyti, o jie sakys, kad rašo geriau nei koks Hemingvėjus ar Folkneris, Lietuvoje apskritai nėra rašytojų, tikroji literatūra prasideda nuo jų; štai kam niekada netrūksta kūrybinės drąsos, vitališkumo ir, žinoma, užsispyrimo. Bet ateidavo ir visai normalūs, raštingi, įkopę į erudicijos aukštumas. Skaitai jų kūrybą ir nieko negali prikišti: yra fabula, yra personažai, žodžiu, viskas teisinga, o literatūros – nė kvapo. Per amžius taip yra – daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų.

Kūrybinę drąsą aš dar įžiūriu ir kitu aspektu. M. Bulgakovas rašė „Meistrą ir Margaritą“ tuo metu, kada toks rašymas jam galėjo kainuoti gyvybę. Bet gal čia jau žmogiška drąsa? Tikriausiai didelis talentas, asmenybė turi ir vieną, ir kitą.

Sakot, meninis chuliganizmas? Kodėl gi ne, jeigu jis tikrai meninis. Bėda ta, kad šiandien kiekvienas, sugebantis parašyti sakinį, jau laiko save kūrėju. O jeigu toks kūrėjas dar turi kišenėje pinigų… Užtat mūsų knygynų lentynose apstu visokiausio skaitalo. Tiesa, jaunimas dabar mieliau bendrauja su internetu. Bet tai jau kita problema.

Pažinojau jauną, talentingą kino režisierių. Debiutavo jis televizijoje, ir gana sėkmingai. O paskui – stop. Jam siūlė ir vieną, ir kitą projektus, bet mano pažįstamas atsisakė. Nepavyks, aš nesugebėsiu, sakė jis. Ir pasitraukė. Visam laikui. Taip atsitinka, mano galva, kai kūrėjas atiduoda iniciatyvą vidiniam cenzoriui. Aišku, daug kas priklauso nuo kūrėjo asmenybės, aplinkybių. Bet menas yra žiaurus, jis, kaip ir tas traukinys, vėluojančiųjų nelaukia. Norint ką nors pasiekti, įrodyti, pasakyti savo tiesą mene, kaip ir gyvenime, būtina kautis iš paskutiniųjų. Kartais ir tai nepadeda. Toks yra mūsų pasaulis.

Provincijos, menininko sindromas? Manau, kad Lietuvoje toks egzistuoja. Ir pasekmės gali būti labai liūdnos. Todėl, kad mūsų valstybei menas menkai terūpi. Šiek tiek važinėju po Lietuvą, matau, kaip nyksta bibliotekos, rašančiu, vilčių teikiančiu jaunimu niekas nesidomi. Niekam jis nereikalingas.

„Nemunas“