Kuo gyvena bibliotekos šiandien?

Artėjant veikliajam mokslų, kūrybos ir studijų sezonui, pasidomėjome, kaip jį pasitinka Lietuvos bibliotekos. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorių Vytautą Gudaitį kalbina Elvyra Kučinskaitė.

Gerb. Vytautai, vasarą bibliotekose turbūt įsivyrauja sąlyginė ramybė? Kas jūsų pagrindiniai lankytojai tokiu metu?

Taip. Vasarą bibliotekose įsivyrauja sąlyginė tyla - nebėra stojamųjų egzaminų moksleiviams, taigi labai sumažėja studentiško amžiaus lankytojų. Bet užtat labai pagausėja vaikų – mokyklų bibliotekos uždaromos, o vaikų skyriai miesto ar rajono bibliotekose dažniausiai labai maži. Daugelyje pasaulio šalių veikia Nacionalinės vaikų bibliotekos, mes tokios neturime, todėl šią funkciją atlieka Vaikų literatūros centras Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Vaikai vasarą skaito ir programinę, ir kitokią literatūrą, o mes stengiamės tą fondą komplektuoti geriausiai, kaip tik įmanoma. Gauname viską, kas išleidžiama Lietuvoje, bet dėmesį telkiame į klasikinę knygą. 

Jei jau pradėjome kalbėti apie vaikus – gal jums žinoma, kokia padėtis yra periferijoje?

Turime visas žinias apie Lietuvos bibliotekas. Visų didžiųjų rajoninių miestų, kai kurių apskričių  bibliotekose yra vaikų literatūros skyriai. Kitaip nei mokyklų bibliotekos, jos komplektuoja ne tik programinę, bet ir kitokią literatūrą. Nors, žinoma, dabar jau sunkoka pasakyti, kuri yra programinė, kuri – ne, nes tai labai priklauso nuo mokytojų pasirinkimo.

Minėjote, kad gaunate visas knygas, kurios yra išleidžiamos Lietuvoje, o kaip yra su rajoninėmis bibliotekomis?

Yra Vyriausybės nutarimas, kad kiekviena biblioteka turi gauti po vadinamąjį privalomąjį egzempliorių. Mes gauname po 4 egzempliorius visų Lietuvoje išeinančių leidinių. Du padedame amžinam saugojimui, o kitus pateikiame skaitytojams. Apskričių bibliotekos kol kas irgi gauna tiek pat. Rajonuose ir miestuose situacija, žinoma, sudėtingesnė, knygas jie perka patys už Kultūros ministerijos skiriamas lėšas. Šių metų biudžetas, pavyzdžiui, nesiekia lito vienam gyventojui. Turint galvoje tai, kad knygos dabar labai brangios, galima suprasti, ką toks finansavimas reiškia bibliotekoms...

Vaikų literatūra itin brangi. Aš asmeniškai labai kategoriškai nusiteikęs prieš tuos „disnėjiškus“ skaitymus, betgi vaikai juos labai mėgsta. O tokios knygos kainuoja apie 40 litų, taigi į bibliotekas patenka po 1-2 egzempliorius. Vaikai mėgsta skaityti knygas po keletą kartų ir nėra linkę jų laukti – pasirodė, ir tuojau nori perskaityti. Taigi akivaizdu, kad jų tikrai nepakanka. Kai kurios savivaldybės, tiesa, remia bibliotekas, duodamos pinigų įsigyti knygoms, o kai kurios remia tik periodikos pirkimą. Ir tai yra didelė problema – vaikai daugelio dalykų nemato. Bibliotekos iš tiesų yra informacijos, švietimo, kultūros įstaigos. Bet pas mus situacija yra tokia, kad mažosios viešosios bibliotekos labiau orientuojasi į kultūrinę kryptį, ypač dirbdamos su vaikais, ir jei vaikas negauna pačių mėgstamiausių knygų, jų darbas tikrai labai apsunkinamas.

O kaip su klasika?

Jos irgi trūksta, nors ji perkama pirmiausia. Bibliotekos dažniausiai negali remtis senais fondais, nes daugelis sovietmečiu leistų klasikų buvo taisoma, trumpinama ir pan., o dabar visi ieško autentiškų, visų tekstų, išleistų jau Nepriklausomybės metais. Dėl šio stygiaus ypač kenčia maži miesteliai ir kaimai. O kaime biblioteka dabar yra vienintelė nemokama ir visiems prieinama kultūros įstaiga.

Ar daug bibliotekų rajonuose išliko?

Nepriklausomybės pradžioje kaimų ir nedidelių miestelių bibliotekų buvo apie 2000, dabar – 1 400. Bet ir ten, kur jų yra, jos ne visur išdėstytos taip, kad būtų patogu lankytojams, nes sovietmečiu daugelis bibliotekų buvo įkurdinamos tipinės kultūrinės paskirties kompleksuose, kuriuose buvo kolūkio kontora, paštas, biblioteka. Dabar ten viskas, žinoma, privatizuota, o daugelis bibliotekų iškelta į kitas patalpas, kai kurios – net į privačias, dažnai – esančias nuošalėje, sunkiai pasiekiamas. Bet tai dar būtų ne tokia didelė bėda, jei jos turėtų knygų. Į kaimo bibliotekas per metus papuola apie 15–20 naujų leidinių. Taigi, galima sakyti, kad kaimo atskirtis nuo kultūros yra labai didelė. Na, jei kaime yra mokykla, tai dar šis tas, bet jei nėra – praktiškai susiduriame kone su kultūrine izoliacija.

Ar kultūros politika šiuo požiūriu neketina keistis?

Aš iki 2000-ųjų dirbau ministerijoje, tada ten buvo bibliotekų skyrius. Lygindamas laikotarpį iki 2000–ųjų ir tai, kas daroma dabar, sakyčiau, kad dabar daroma labai daug. Yra papildyta bibliotekų modernizavimo programa, prie ministerijos veikia Kultūros ir sporto rėmimo fondas, kuris remia ir leidybą. O kai leidyba remiama, tada knygos kaina tampa žemesnė. Be to, ministerijos remiamų knygų 2 egzemplioriai į rajonus patenka nemokamai, taigi bibliotekos sutaupo šiek tiek pinigų.

Įvairiose vietose prasidėjo patalpų renovacija, imta remti bibliotekų statybas. Ministerija labai didelį dėmesį skiria bibliotekų kompiuterizavimui. Na, gerų poslinkių tikrai yra, nors su manimi daug kas nesutiks, nes apskritai būklė, žinoma, yra liūdnoka. Bet reikia turėti galvoje, kad daugelį metų bibliotekos buvo paliktos likimo valiai, ir dabar tie pinigai yra aiškiai per maži, reikėtų nežinia kiek kartų daugiau. Lygintis su, pavyzdžiui, Skandinavijos šalimis mes apskritai nė iš tolo negalime, bet pastangos gerinti bibliotekų būklę dabar tikrai pastebimos.   

Ar bibliotekos turi galimybių pasiremti kokiomis nors kitomis lėšomis – rėmėjų, fondų?

Galimybių yra, jų daugėja. Jau minėjau Spaudos ir rėmimo fondą, nors bibliotekų prašymai jam nebūna dideli – dažniausiai prašo rajonų ir kaimų bibliotekos renginiams surengti. Knygų įsigijimo šis fondas nefinansuoja. Daugelį metų mes labai džiaugiamės Atviros Lietuvos fondo parama. Ji buvo tikrai labai didelė, ypač užsienio duomenų bazių, užsienio periodikos prenumeratai, kuri nežmoniškai daug kainuoja. Rajonų bibliotekos randa rėmėjų tarp įvairiausių firmų. Mūsų biblioteka jau greitai pasirašys sutartį dėl Europos fondo lėšų panaudojimo senųjų fondų skaitmeninimui – parengėme projektą ir laimėjome paramą. Gavome apie 13 milijonų litų dvejiems metams, o tai yra tik šiek tiek mažiau už mūsų metinį biudžetą. Taigi bibliotekos ieško visokių kelių. Kur tik gali, ten dalyvauja, ieško lėšų. Mūsų žmonės pasirodė gebantys tikrai labai greitai prisitaikyti prie tokio gyvenimo būdo ir puikiai orientuojasi rašydami projektus, ieškodami kitų rėmimo formų. Žinot, biblioteka nėra teatras, ji nerengia žvaigždučių koncertų, taigi negali ir reklamuoti savo rėmėjų. Tyliai padėkojame, kokiame kampelyje užrašome, tai aišku, kad iš reklamos mes beveik neuždirbame. 

Gana keista, bet praktiškai yra dingusi tradicija, kai, knygai pasirodžius, pats rašytojas dovanoja bibliotekai savo naują leidinį. Juk atrodytų, patys kūrėjai turėtų rūpintis, kad knyga būtų išsaugota, bet praktiškai nebesulaukiame tokių dovanų, net kai surengiame su naujienomis susijusį renginį – anksčiau kiekvienam kūrėjui tai buvo tiesiog garbės reikalas. Žinoma, laimėdavo ir biblioteka. 

Tas pats sakytina ir apie periodinius leidinius – tenka gerokai padėti pastangų, kol gauni tą spaudos egzempliorių.

Minėjote, kad vaikai mėgsta komercinę literatūrą. Studentai jūsų bibliotekoje dirba. Na, o ar pas jus lankosi, pavyzdžiui, vidurinio amžiaus, senyvi žmonės, jei taip – kokią knygą šiandien renkasi jie?

Tokie žmonės pas mus dažniausiai lankosi periodikos skaitykloje – tai plačioji publika. Kadangi pas mus patenka visi šalies laikraščiai ir žurnalai, tai ten visada daug skaitytojų. O šiaip pagrindinis srautas – studentai ir mokslininkai. 

Rajonų bibliotekose yra kitaip. Jaunimas labai domisi visokiomis užsienio šalimis, žemėlapiais, moterys, kaip visada, – meilės romanais, kurie tikrai labai populiarūs. Taip pat skaitoma pažintinė literatūra. Apibrėžti nėra lengva, nes neturime jokių galimybių skaitymų tyrimams atlikti, visa tai kalbu tik iš praktikos.

Kaip atrodytų skaitytojų skaičiaus kreivė?

Skaitytojų skaičius auga, bet labai nežymiai. Man atrodo, kad dabar bibliotekose skaito apie 20 proc. visų šalies gyventojų. Tai yra mažas skaičius. Bet Lietuvoje bibliotekų tinklas yra išplėtotas netgi geriau, negu kitur Vakarų Europoje, mat sovietmečiu buvo labai svarbu pristeigti kuo daugiau bibliotekų.

Šiek tiek skaitytojų pritraukia ir naujosios technologijos. Dabar mes esame susijungę į mokslinių bibliotekų konsorciumą, sudedame savo pinigus, gauname paramą ir prenumeruojame užsienio duomenų bazes – žurnalų straipsnius, kai ką iš laikraščių, - ir tai yra labai aktualu, lankytojai ateina jų skaityti.

Apibendrindamas sakyčiau, jog skaitytojų skaičius dabar yra stabilus ir šiek tiek augantis.

Bet reikia turėti galvoje, kad gana daug žmonių mūsų bibliotekos paslaugomis naudojasi elektronine forma, ir tokių skaitytojų vis gausės – žmonės nebenori vargintis, eiti į biblioteką, jie gali skaityti, sėdėdami namuose. Lietuva šiuo atžvilgiu dar labai atsilieka nuo Latvijos ir Estijos, bet viskas judės į priekį. Bibliotekos visame pasaulyje tampa elektroninių dokumentų ir duomenų bazių gamintojais ir pateikėjais.   

Minėjote bibliotekose rengiamus renginius. Ar ką nors bibliotekos daro, kad populiarintų kokybišką literatūrą, ar tai neįeina į jų misijų lauką?

Tai būtų mūsų misijos laukas, bet dabar labai sudėtinga suprasti, kas yra toji kokybiška literatūra. Pačios bibliotekos negali imtis vertintojo vaidmens, o rimtų recenzijų beveik kaip ir nėra likę. Rašytojų sąjunga tuo tarsi irgi nelabai rūpinasi. Todėl mes pasirenkame kitokį kelią – tiesiog minime rašytojų jubiliejus, rengiame parodas, nesiimdami vertinti jų kūrybos. Labai daug renginių daro rajonai, kai kurios bibliotekos skolinasi leidinius iš mūsų.

Rengiame ir kilnojamąsias parodas. Didžiausia iš pastarųjų, keliavusių po Lietuvą, buvo „Spaudos rėmimas“. Rekonstravome savo konferencijų salę, ją taip pat išnaudojame. Turime gerą aparatūrą, kuri leidžia daug ką daryti, manau, mūsų lankytojų laukia daug naujų, įdomių projektų.