„Kritikų manufaktūra“

Tik labai riboti žmonės, turintys diktatoriškų polinkių, mano, kad literatūros procesą reikia valdyti, kad galima kištis į jį, mentoriaus tonu nurodant, kas procese yra gera, toleruotina, verta puoselėjimo, o kas ne. Deja, taip manančių yra ištisos armijos literatūros žinovų. Vieni jų dangstosi etikos širmomis, kiti – literatūros kokybės kriterijais, tačiau ir vieni, ir kiti, pildami ant malūno rato ne patį švariausią vandenį, suka tas pačias girnas, malančias daigias literatūros sėklas kartu su pelais. Todėl literatūra, kaip vertybių sistema, nebetenka savo autonomiškumo, ima strigti savireguliacijos mechanizmai, kylantys iš pačios sistemos vidinio egzistencijos poreikio. Be abejo, tendencijos primesti literatūrai iš šalies tam tikrus, kad ir labai kilniais motyvais grįstus, šablonus gyvam literatūros procesui gali turėti pragaištingų pasekmių. Antra vertus, nereflektuojant proceso pačiais įvairiausiais, net ir paraliteratūriniais rakursais (moraliniais, socialiniais, lyčių lygių galimybių ir kitais), pačiam procesui iškyla grėsmė tapti horizontaliai sklindančiu, vertybiškai neartikuliuotu chaosu. Čia ir iškyla klausimas: kokios kritikos priedermės ir atsakomybė už procesą? Pastaruoju metu jau ne sykį žymių mūsų kritikų buvo konstatuota, esą procesai, vykstantys literatūroje, lygia greta rutuliojasi ir literatūros kritikoje, kurią baigia sugraužti merkantiliškumas, metodo bei vertybių krizė.

Konstatuojant šias susirūpinimą dėl literatūros gyvasties keliančias slinktis ir tendencijas, verta prisiminti iškalbingą sodininko parabolę. Geras sodininkas ne tas, kuris savo sode myli ir puoselėja visus augalus. Kalbama net ne apie piktžoles, kurias ir prastas sodininkas išrauna ir meta į ežios pakraštį, – geras sodininkas genėja, kerta šakas net mylimiausiam, derlingiausiam vaismedžiui, sukeldamas jam skausmą, idant likusios šakos gautų daugiau saulės ir geriau derėtų. Sodininkas parengia lysvę, pasėja brangių sėklų, o kai jos sudygsta, tuos gležnus daigus retina skaudančia širdim keldamas sau klausimą: „Kuo gi blogesnis tas daigas, kurį aš išraunu, už tą, kurį palieku lepintis saule?..“ Logika neduoda atsakymo į klausimą, kylantį iš paties augalo perspektyvos, tačiau, žiūrint iš pašalės, aukštesnės logikos požiūriu yra akivaizdu: jei neretinsi lysvės, kentės ir skurs visi daigai, nes nė vienas neduos vaisiaus, kurio iš jo buvo tikėtasi ruošiant dirvą ir sėjant brangią sėklą.

Ši parabolė nėra vien iškalbinga retorinė gražbylystė, graži pati sau. Ji skatina veiksmą, kurio, jei suvokiame jos prasmę, turime imtis, kaip ir užgulančios mūsų pečius ir sąžinę atsakomybės. Mes, grupė literatūros kritikų, įsteigėme „Kritikų manufaktūrą“, kuri veikia kaip nepriklausomas „Literatūros ir meno“ padalinys aukščiau minėtoms literatūros problemoms koordinuotai spręsti. Savanoriškai suburta nepriklausomų kritikų grupė pasisako prieš chaotišką literatūros vertinimų srautą, ypač prieš paslėptais, utilitariais motyvais grįstą literatūros refleksiją. Jei knygos recenzija yra užsakomojo pobūdžio, nesvarbu, kas užsako – leidykla, autorius, jo draugas ar priešas, tai turi atsispindėti paryškinta nuoroda po tekstu. Mūsų Manufaktūros kritikas neturi teisės rašyti teigiamos recenzijos apie savo draugo ar mokytojo sukurtą kūrinį, nors ir kaip norėtų parodyti savo paternalistinius jausmus ar meilę (net ir nesumeluotą) autoriui ar autoriaus kūriniui. Mūsų Manufaktūros kritikas neturi teisės rašyti neigiamos recenzijos iš keršto autoriui, iš nesimpatijos jo kūrybos metodui ar vertybių sistemai, nenugalėjęs kliudančių objektyvumui išankstinių psichologinių nuostatų ar kitų negatyvių nusiteikimų.

Kiekvienas autorius ar leidykla, norėdami gauti kvalifikuotą „Kritikų manufaktūros“ įvertinimą, kurį privalo spausdinti „Literatūra ir menas“ nepriklausomai nuo vyriausiojo redaktoriaus nuotaikos ar užgaidų, į manufaktūrą privalo pristatyti kūrinio egzempliorių ir nurodyti Manufaktūros tarybai, kokio pobūdžio recenzijos pageidautų: išsamios literatūrologinės analizės, kritinio straipsnio, recenzijos, anotacijos ar atsiliepimo. Jei kreipiasi autorius, jis gali išdėstyti, kokiame vertinimų kontekste norėtų matyti savo pavardę ir kūrinį. Be abejo, Manufaktūra nėra labdaros principais veikiantis profesionalų kritikų sambūris. Leidykla ar autorius, užsakydami Manufaktūrai tekstą, su ja pasirašo autorinę sutartį pagal žemiau nurodytus mokesčių inspekcijos aprobuotus įkainius. Tik kai bus imtasi tokių veiksmų, pats kritikos procesas pagaliau žengs žingsnį viešumo link, kurio deficitas pastaruoju metu tiesiog bado akis.

„Kritikų manufaktūros“ įkainiai:

argumentuotas ir motyvuotas teorinis straipsnis apie rinktinę ar viso gyvenimo kūrybą (7–10 mšnr. p.) – nuo 1000 iki 2000 Lt;

teigiama recenzija (3–5 mšnr. p.) – nuo 300 iki 500 Lt;

teigiama knygos anotacija – 100 Lt;

atsiliepimas, knygos ar autoriaus pavardės paminėjimas teigiamame kontekste, atsižvelgiant į kontekstą, – nuo 10 iki 20 Lt.

Neigiamų recenzijų, anotacijų ar paminėjimų neigiamuose kontekstuose, siekiant pakenkti konkuruojančios leidyklos prestižui ar autoriui, įkainiai dvigubi.

Atskiri sutartiniai kainų tarifai yra taikomi, leidykloms ar autoriams pareiškus norą, kad teigiamą ar neigiamą kritikos straipsnį, recenziją ar atsiliepimą rašytų būtent tas, o ne kitas žymus autoritetingas kritikas. Pavyzdžiui, leidykla nori, kad apie jos išleistą abejotinos vertės knygą teigiamą recenziją rašytų Sigitas Parulskis. Manufaktūra tariasi su rašytoju dėl galimo autorinio honoraro ir pasako jį leidyklai. Jei leidykla nesutinka su įkainiu, Manufaktūra gali pasiūlyti sąrašą kitų autoritetingų kritikų, kurių įkainiai žemesni, tačiau ir rezonansas literatūrinėje apyvartoje kuklesnis. Leidykla ar autorius gali rinktis.

Platesnės informacijos prašome kreiptis „Literatūros ir meno“ telefonais arba elektroniniu paštu, nurodydami adresatą – „Kritikų manufaktūrai“. „Kritikų manufaktūra“ jau dirba. Darbo laikas: darbo dienomis, išskyrus penktadienius, nuo 12 iki 14 valandos. Manufaktūrai laikinai vadovauja Liudvikas Jakimavičius. Jam nesant, pavaduoja, turėdamas visus įgaliojimus tartis, Alvydas Šlepikas.