Knygų likimai ir vandalai

Miela prisiminti jau šešias Vilniaus knygų muges, kurias teko girdėti taikliai vadinant sielos atlaidais. Mūsų krašte spausdintas žodis yra nusipelnęs ypatingos pagarbos. Ją ypač šiltai pakartojame kiekvieną pavasarį minėdami lietuviškosios spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo metines.

Tačiau knygos ne vien tik garbstomos. Anot senovės romėnų, „habent sua fata libelli“ („knygos turi savo likimą“). Šį kartą kalbėsime apie liūdnus dalykus. Kartą Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos parodė dešimtis leidinių, iš kurių buvo išpjaustytos iliustracijos arba išplėšti ištisi puslapiai, net skyriai. Anuomet dar nebuvo plačiai prieinamų kopijavimo aparatų, ir studentai tiesiog negrąžinamai iš knygų „pasiskolindavo“ jiems reikiamą medžiagą egzaminams, kursiniams ar diplominiams darbams.

Be kelių studentėlių, tada dar buvo nutverti žaloję knygas vienas dėstytojas, vienas inžinierius. Jų poreikiai, galima sakyti, jau buvę aukštesnio intelektualinio lygio, nes išsipjaustė žymių dailės kūrinių reprodukcijas, radijo schemas. „Knygų vandalų daroma žala neretai būna didesnė už pavienius atvejus, - su ašaromis akyse kalbėjo bibliotekininkės. - Juk išpjaudami, pavyzdžiui, iliustraciją ar straipsnį iš vieno enciklopedijos tomo, jie kartu sumenkina viso keliasdešimties knygų rinkinio bendrąją vertę“.

Neseniai lankydamasis Klaipėdoje patyriau, kad ir mūsų laikais bibliotekos taip pat labiau kenčia ne nuo vagių ar skolininkų, bet nuo knygas žalojančių vandalų. Moksleiviai, studentai ar gražuolių nuotraukų įsigeidę mergišiai be gailesčio išdarko visiems skirtus leidinius - vadovėlius, enciklopedijas, periodinę spaudą. Geidžiamos vietos išplėšiamos arba išpjaustomos aštriais peiliukais.

Štai populiariausioje uostamiesčio Ievos Simonaitytės bibliotekoje gvelbiami net ištisi knygų lankai ir tyliai įsikišami užantin. 1994 metais išleista Klaipėdos universiteto profesoriaus Antano Seiliaus knyga „Firmos kūrimas ir valdymas“ savo turinio neteko nuo 48 iki 111 puslapio. Nuožmiai suniokota ir bostoniškė „Lietuvių enciklopedija“. Vienam žemažiūriui nenaudėliui panižo nagai pasisavinti tos bibliografinės retenybės vieno tomo tekstą nuo 291 iki 328 puslapio.

Gerai, jei bibliotekoje būna analogiškas suniokotos knygos egzempliorius. Tuomet nukentėjėlei suteikiamas antrasis gyvenimas. Nukopijuojami pagrobtieji puslapiai ir iš naujo įrišami arba įklijuojami. Jeigu nebėra iš ko nukopijuoti, tada biblioteka ir jos dorieji skaitytojai patiria nesugrąžinamą netektį.

Atrodo, kam gi šiandien reikėtų taip apsunkinti savo sąžinę, kai galima paprasčiausiai nusikopijuoti pageidaujamus puslapius. Jeigu kam brangoka ši paslauga bibliotekoje (20-25 centai už lakštą), tai galima knygas imti į namus ir pigiau kopijuotis mieste. Bet vandalai nelinkę nė tiek išlaidauti ar papildomai trukdytis.

Bibliotekininkės teigia, jog šiuo metu jau atslūgo grožinės literatūros niokojimas. Dar prieš gerą dešimtmetį, per patį meilės romanų badą, pasitaikydavo gana originalių tokios lektūros vagysčių. Nedorėliai iš bibliotekos pasiskolintą romaną grąžindavę tuo pačiu viršeliu, bet su kitu įklijuotu turiniu. Tiesa, Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje teko girdėti apie vienintelį atvejį, kai prie atvirų fondų rastas seniau paslapčia pasisavintų knygų ryšulėlis su atsiprašymo rašteliu. Unikalus ir itin retas sąžinės prabudimo aktas…

Kaip sakyta, bibliotekose nukenčia ne vien knygos, bet ir laikraščiai, žurnalai. Jaunieji niokotojai iš žurnalų išsilupa jiems patikusias nuotraukas, plakatus su mėgstamais popmuzikantais, sportininkais. Kita periodikos vandalų kategorija - darbo ieškotojai, išsirėžiantys juos sudominusius darbdavių skelbimus. Dar yra pjaustinėtojų, aiškiai turinčių tam tikrų intymių problemų. Jie iš spalvotų žurnalų išsipjausto jiems patikusių gražuolių fotografijas.

Tai atliekama itin slaptai ir tyliai. Praverstų bibliotekose stebėjimo kameros, bet jos brangiai kainuoja. Telieka apeliuoti į lankytojų sąžinę, kuri, deja, ne visų deramai išugdyta.

Pasirodo, dvikojų spaudos niokotojų esama ne vien Lietuvoje. Nuo jų, ypač studentų, kenčia Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir daugelio kitų šalių bibliotekos. Tačiau nuo tokio žinojimo mums nė kiek nelengviau. Gūdu ir gėda. Netgi prieš visą Europos Sąjungą, kuriai priklausome jau antrus metus.