Knygnešystė – pelningas verslas
Šiandien Knygnešio diena. Diena, skirta paminėti drąsiems vyrams, kurie nieko nepaisydami į Lietuvą gabeno kontrabandą – lietuvišką spaudą. Daug narsių vyrų žuvo Lietuvos pasieniuose, dar daugiau – buvo kankinami kalėjimuose ar tremiami į Sibirą. Istoriniuose šaltiniuose apie tai ir tekalbama, tačiau lieka neatskleista kita – materialinė šios veiklos pusė.
Knygos spausdinimas ir dabar nėra pigus užsiėmimas, o spaudos draudimo laikotarpiu (1864 – 1904) – jis buvo aukso vertės. Uždraustųjų knygų leidybos pradžią iniciavo ir finansavo vyskupas Motiejus Valančius. Manoma, kad jis persiuntė Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvės atidarymui. Kartu nusiuntė ir pirmuosius šiai leidyklai spausdinimui parengtus lietuviškus tekstus. Kituose šaltiniuose užsimenama, kad knygnešių per sieną perneštos knygos buvo paslapčia pardavinėjamos parduotuvėse, mugių metu, apsimetus smulkiaisiais prekybininkais. Tačiau niekur apie tai neužsimenama plačiau. Žinoma, kad nelegalių knygų leidimą rėmė keletas iškilių Lietuvos asmenybių, tačiau vargu ar verta tikėtis, kad sulenkėjusioje Lietuvos bajorijoje atsirado tiek finansiškai stabiliai ant kojų stovinčių oligarchų, kad ši leidybos pramonė galėtų funkcionuoti. Per spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista apie 600 knygų įvairiais tiražais ir 15 periodinių leidinių. Tai nemaži skaičiai, reikalaujantys nemažų išlaidų. Vadinasi, pačios leidyklos turėjo investuoti savus pinigus į šitų knygų leidimą. Kas be ko, savo knygos leidimą finansuodavo patys autoriai arba jų kolektyvas. Tačiau įdomus kitas faktas. Prekyba knygomis klestėjo, kaip rodo padidėjusi pasiūla, vėliau atsirado tokia sąvoka, kaip periodikos prenumerata. Gauti pinigai nusėsdavo prekybininkų kišenėse. Čia pinigų už knygas kelionė pasibaigia, nepradėjus atgalinio ryšio. Tačiau lieka daug nutylėtų faktų. Kad ir knygnešiai. Visiškai suprantama, kad priimti pernakvoti knygnešį ar jį pamaitinti, buvo kiekvieno lietuvio pareiga, netgi malonumas, dėl svečio pasakojamų istorijų. Tačiau kiekvienas knygnešys kelyje, reikšdavo šeimą, netekusią vyro, tėvo, sūnaus. Yra duomenų, kad knygnešiai pradavinėdavo knygas vaikščiodami iš namo į namą, tačiau tai kito tipo knygnešiai: knygnešiai, gabenantys knygas per sieną, ir knygnešiai, išparduodantys knygas po kaimus. Pati sistema nėra iki galo aiški: ar knygnešys iš leidyklos pirkdavo tai, kas jam atrodė turės paklausą, ar jam pagal nerašytas taisykles tiesiog sukraudavo ryšulį literatūros, kurios išleidimas jau buvo apmokėtas anksčiau. Taip pat nėra akcentuojami piniginiai knygnešių ir leidyklų ryšiai. Tačiau viskas buvo paremta gera valia ir patriotiškumu. Ta pati idėja skatino ir autorius, kurie rašė ir leido savo kūrinius. Tik jie, skirtingai nei knygnešiai, būdami labiau išsilavinę žmonės, gali būti, siekė dar ir kitų tikslų. Juk autoriai galėjo formuoti visuomenę taip, kaip jiems patiems šito norėjosi. Spaudos draudimo metais, kiekvienas lietuvis - patriotas stengėsi jei ne skaityti lietuvišką spaudą, tai bent pasiklausyti, kas joje rašoma. Taip atsiveria plačios erdvės manipuliacijai visuomene. Tai įrodo ir trys pagrindiniai tuo metu leisti periodiniai leidiniai. Tarpusavyje besikertančios tautosakos, antisemitizmo ir katalikybės temos skaldė ir visuomenę. Tačiau man labiau rūpi kitas klausimas. Koks buvo piniginis autoriaus ir leidyklos ryšys? Autorius, norėdamas išleisti nelegalią knygą, padengdavo išleidimo sąnaudas. Tada leidyklos arba parduodavo knygas knygnešiams, arba jie, kaip etatiniai tautos didvyriai pernešdavo jas per sieną nemokamai. Iš jų, knygas pirkdavo smulkesni knygnešiai, prekeiviai ir pardavinėdavo jas po visą Lietuvą. Atgalinis ryšys yra neminimas. Vadinasi, daugiausia pelno turėdavo tie, kurie knygą ištraukdavo iš po prekystalio mugės metu, arba šiuolaikiškai – spekuliantai. O pati sistema niekuo nesiskyrė nuo šiuolaikinės knygos leidybos. Tik knygnešių darbą dabar atlieka ryšių su visuomene specialistai, viešindami knygą visuomenei. Kaip ir spaudos draudimo metais daugiausia iš knygos uždirba knygynai, tik dabar yra aiškiai apčiuopiamas grįžtamasis piniginis ryšys. Tačiau aš galiu klysti. Piniginis grįžtamasis ryšys galėjo būti ir XIX a. Jis tik nėra minimas. Ir tai yra visiškai suprantama: joks tuometinis žandaras, rašydamas raportą apie pagautą, nušautą knygnešį, neminės pinigų, jau spėjusių pakeisti šeimininką.
Knygnešiai yra garbinami kaip Lietuvos didvyriai, tačiau susiejus juos su pinigais, jie tampa gerai apmokamą darbą dirbančiais samdiniais, sugebančiais maskuotis, vežti kontrabandą, mokančiais šaudyti, sugebančiais žudyti bei pasirengusiais atiduoti gyvybę už savo principus.
Žinoma, tai nė kiek nemenkina jų nuopelnų. Tačiau viskas, kas susiję su istorija, neturi vienareikšmiškos tiesos.
Suglumes
