Knyga apie keistą padarą Katšunį

Apie knygos vaikams Vasara su Katšuniu autorių Gendrutį Morkūną žinių Lietuvių literatūros enciklopedijoje neradau. Radau kitur. Jam – per keturiasdešimt, jis – radiofizikas, radioekologijos ir radiacinės saugos specialistas, fizikos mokslų daktaras, Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotojas. Bet knygas jis rašo. Už vieną – Radiacinė sauga? Tai labai paprasta (2004) net pelnė LR Švietimo ir mokslo ministerijos organizuoto mokslo populiarinimo knygų konkurso pirmąją premiją. Yra parašęs ir prozos kūrinėlių bei esė. Knyga Vasara su Katšuniu („Tyto alba“, 2005) – G. Morkūno debiutas vaikų literatūroje.

Pristatant šią knygą Baltijos ir Vilniaus knygų mugėje, leidyklos „Tyto alba“ atstovė Aušra Karsokienė džiaugėsi, kad kūrinys neliko nepastebėtas: dvejopos prigimties herojų Katšunį gerai įvertino lietuvių kalbos puoselėtojai, gražus atsiliepimas pasirodė internetiniame laikraštyje „Bernardinai“. Apie knygą kalbėjo rašytoja Gintarė Adomaitytė ir pats autorius. G. Adomaitytė didžiavosi, kad šią knygą perskaitė viena pirmųjų, dar rankraštyje. Iki tol ji nepažinojo rašytojo, bet perskaičiusi kūrinį šį bei tą suprato apie Katšunio autorių. Pavyzdžiui, kad langas jam svarbiau nei televizorius, nes per langą jis pamato gerokai daugiau daiktų. G. Morkūno knyga, rašytojos nuomone, skirta ne kiekvienam. „Ji per daug jautri ir subtili, kad prie jos prisiliestų daug žmonių. O ir papasakoti, kas vyksta knygoje, beveik neįmanoma, tačiau perskaičius ją yra apie ką pasikalbėti“.

Gintarė papasakojo linksmą nutikimą – neseniai ji sutiko kolegę, irgi skaičiusią Vasarą su Katšuniu, ir jos ėmė taip energingai aptarinėti šį kūrinį, kad pravažiavo savo stotelę. „O jeigu skaitytojai, kalbėdami apie knygą, viską užmiršta, tai rašytojui – jau pripažinimas“, – žaismingai vertino knygą Gintarė.

Paklaustas, kaip pradėjo bandyti plunksną, G. Morkūnas prisiminė mokyklos laikus, kai penktoje klasėje rašė eilėraščius. Tačiau baigęs vidurinę labai džiaugėsi, kad daugiau nebereikės rašyti temų, nes pasirinko fizikos studijas. Studijų metais rašė universiteto laikraščiui, vėliau ėmėsi mokslinių straipsnių, taigi rašymas niekada nebuvo nutrūkęs.

Herojus Katšunis buvo kuriamas ilgai. Jau gerokai vėliau leidyklos atstovė rašytojui pasakė, kad apie Katšunį (bet kitą) yra sukurtas animacinis filmas, bet G. Morkūnas to nežinojo ir savo herojų laiko tik savų fantazijų išraiška. Lemtinga rašymui diena reikėtų laikyti lietingą, niūrią ir vėjuotą popietę, kai eidamas Malmės gatve vieno namo balkone jis pamatė mergaitę, pučiančią muilo burbulus. Tas vaizdas niūrioje aplinkoje buvo tarsi atplaukęs iš kito pasaulio ir įstrigo į atmintį. Grįžęs namo G. Morkūnas kompiuteryje susikūrė dokumentą, pavadino jį „Burbulai“ ir kelias dienas nieko nerašė. Paskui ėmė pildyti jį istorijomis, net nežinodamas, kas herojams nutiks ateityje – rašė sau ir kartu įsivaizduojamam skaitytojui, su kuriuo tarsi kalbėjosi. Iš pradžių neketino kūrinio spausdinti. Niekam net nepasakojo, kad rašo knygą, bet baigęs išsiuntė ją leidyklai „Tyto alba“. Sužinojęs, kad leidykla žada spausdinti, jis neteko amo, tiesiog nustojo kvėpuoti, kaip tie vaikai, apie kuriuos pats rašė portale „Bernardinai“.

Į klausimą apie vaikystės žaidimus rašytojas atsakė, kad kieme su vaikais žaisdavo, bet labiausiai jam patiko skaityti knygas. Visos knygos jam atrodė per plonos, per greitai baigdavosi. G. Morkūnas džiaugiasi, kad tebėra vaikų, kurie skaito, liūdi (jo nuomone, vaikų literatūra visai be reikalo laikoma tarsi antrarūše), žavisi lietuvių rašytojais, kurie rašo vaikams, ir suaugusiaisiais, skaitančiais vaikų knygas. Jo knyga skirta 12–13 metų vaikams, bet į šį tarpsnį gali patekti bet kokio amžiaus skaitytojai. Kaip kalbėti apie Katšunį, kaip pasiūlyti šią knygą skaitytojui, autorius sakėsi nežinąs. A. Karsokienė pridūrė, kad patikimiausia reklama ta, kuri eina iš lūpų į lūpas, o kai skaitytojas jau atsiverčia knygą, autorius kalba jam tiesiai į širdį.

Nors knygoje, regis, nemažai įdomių, smagių įvykių, bet veiksmo ne per daugiausiai. G. Adomaitytė tvirtino, kad veiksmą atsveria filosofija. Ši knyga jai primena norvegų autoriaus Josteino Gaarderio kūrinį Ei! Ar čia yra kas nors? (1996). Paklaustas, ar dar rašys vaikams, G. Morkūnas teigė nenorįs įsipareigoti, bet ketina nenuleisti rankų, nors „rašyti vaikams yra pasiutusiai sunkus darbas“.