Kam tokių knygų reikia?

Praėjusi knygų mugė suteikė aibes progų panašaus pobūdžio klausimams. Savaime suprantama, tai itin subjektyvus klausimas, bet esu tikras, jog jis iškilo kiekvienam besižvalgančiam po knygų prigrūstus stendus. Aplinkybė, jog klausimas iškyla žvelgiant į skirtingas knygas, yra kartu ir atsakymas. Jei leidėjas sugebėjo atspėti potencialių skaitytojų skonių įvairovę, tai ir pati keisčiausiai atrodanti knyga tą geidžiamą skaitytoją suras. Jei ne, tai visgi leidėjo (arba mecenato) problema.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai šį klausimą galima pagrįsti objektyvesniais kriterijais. Štai įsivaizduokit knygą, kuri rašyta kitos tautos (būtent vokiečių) skaitytojui, kuri taikyta kitai (būtent Frankfurto) mugei ir kuri pasirodo lietuvių kalba Vilniaus knygų mugės metu.

Kam tokios knygos reikia?

Sudramatinau klausimą, kad galėčiau atsakyti - reikia užtai, kad ji ir informatyvi, ir įdomi, ir gerai parašyta. Prisipažinsiu, nežadėjau jos nei pirkti, nei skaityti. Gavau ją dovanų - priežastis paaiškinsiu pabaigoje. Taigi gavau, pavarčiau, paskaitinėjau, o paskui, sudomintas to, ką radau, perskaičiau visą. Nedažnai šiais laikais taip būna.

Po tokio įvado vertėtų knygą pagaliau pristatyti. Pavadinta ji "Šiek tiek iš šalies". Tai dvidešimties eseistinių tekstų rinkinys apie (taip teigia paraštė) "Lietuvą ir Europą"; sudarytojas P.Subačius. Skirti tie rašiniai, kaip minėta, vokiečių skaitytojui, bet pateikti štai lietuviams. Į aplinkybes, kodėl taip atsitiko, nesigilinsiu, nes jų nelabai žinau. Yra tose aplinkybėse ir pikantiškų detalių, kad ir tokia - vokietis politikas (nežinau, kuris) atsisakė rinkiniui pateikti jau pažadėtą įvadą, nes, jo nuomone, kai kurie straipsniai neatitiko jo aplinkai įprastų "politinio korektiškumo" normų. Kad ir kaip ten būt buvę, dabar nesvarbu, nes į klausimą, kodėl knyga reikalinga, jau atsakiau. Aktualesnis kitas klausimas - kodėl ši ne mums skirta knyga pasirodė esanti tokia įdomi ir informatyvi?

Dalies autorių pavardės pažįstamos, nemaža dalis temų irgi nenaujos. Taigi peršasi paradoksiška, bet neišvengiama išvada - knyga įdomi kaip tik užtai, kad ji taikyta ne lietuvių skaitytojui. Kodėl taip?

Pagrindinė priežastis, manau, yra ta, kad svetimtaučių auditorija išlaisvina autorius iš pagundos "mandrauti". Šiuo metu visai pagrįstai vertiname lietuvišką eseistiką. Jos daug, tame sraute yra ir tikrai geros, bet jau vien tos versmės apimtis veikia autorius ir stumte stumia juos į "mandrumą" Skaitau eseistiką dėl dviejų priežasčių: tikiuosi, kad autorius pateiks man nežinomos informacijos arba, jei informaciją jau turiu, - savo asmenišką požiūrį į ją. Jei metaforos ir poetika šiems dviem tikslams nekenkia, gali ten būti ir metaforų. Bet jos - ne esmė.

Šitoje knygoje surinkti rašiniai neprivalėjo sudėtingumu ar metaforų parinkimu rungtis su jau norma tapusiais Lietuvos eseistikos rinkos rašiniais. Tai teigiama. Jie dalykiškesni, labiau koncentruojami į pristatomos temos esmę, sistemingesni. Autoriui nereikia baimintis, kad jis pasakys tai, ką "visi žino", tad ši baimė nevaržo temos dėstymo nuoseklumo. Tiesa, kad pateikiama informacijos, kuri lietuvių skaitytojui žinoma, bet šią mažą kainą tikrai verta mokėti už galimybę nuosekliau pristatyti temą. Pagaliau ir ta "visi žino" sąvoka yra ir subjektyvi, ir pakankamai miglota. Nereikia "Klausimėlio" laidos, kad įsitikintum, jog tas "bendras žinojimas" yra ganėtinai fragmentiškas. Ne tik skaitytojo, bet ir autoriaus. Užtai metodika, kuria autorius savo temą išvysto, nuo pat jos pamatų pasiteisina. Kreipiantis į vokietį skaitytoją šitokia metodika būtina, pasirodo, tai visiškai nekenkia ir lietuviui skaitytojui.

Nors knyga ne stora (vos per 200 puslapių), ji stebėtinai talpi. Yra joje keletas apžvalginių straipsnių, kuriuose plačiai užsimota, pavyzdžiui, P. Morkaus apie pokario rezistenciją, A.Bumblausko apie Lietuvos istoriją bei E. Nekrašo apie Lietuvos identiteto paieškas. Jie domina savo atranka ir pristatymo metodologija. Yra straipsnių, kur sutelktas dėmesys į siauresnę sritį, tad pateikiama ir daugumai Lietuvos skaitytojų nežinomos informacijos. Pavyzdžiui, nemažai naujo sužinojau iš V.Toleikio "Amare Roma", kur supažindinama su Lietuvos čigonų padėtimi, ir iš I.Korsakaitės straipsnio, kuriame ji aprašo H.Blodės viešbutį Nidoje bei laikus, kai ten rinkdavosi iškiliausi Vokietijos impresionistai. Kaip eseistikos knygos rinkiniui pridera, yra ir "asmeniškų" žvilgsnių į dabartį, vienos visuomenės autorių pastangų suprasti kitą visuomenę. Pavyzdžiui, J.Everetas aprašo jam egzotiškai atrodančią žūklę Lietuvoje, N.Putinaitė bei V.Šeferis pasakoja apie savo susidūrimus su Vokietija. Nors straipsniai rašyti nesiderinant su kitais autoriais, juose galima rasti ir polemikos. Pavyzdys būtų G.Beresnevičiaus ir T.Daugirdo žvilgsnis į kairiuosius Lietuvos bei Europos intelektualus.

Vardinti būtų galima toliau, bet esmę pasakiau - tiems, kurie domisi Lietuva ir Europa, tuo, kaip į ją žvelgia savo mintis sklandžiai sugebantys reikšti įvairūs autoriai, tai bus įdomi knyga. Šitai verta pabrėžti, nes šiandieniniame plačiame knygų sraute labai lengva jos nepastebėti.

Gale negaliu išvengti atsakymo į klausimą, kodėl aš ją pastebėjau. Kaip minėta, man ją dovanojo, o dovanojo užtai, kad ten yra ir mano du tekstai. Tarsi nepatogu rašyti apie knygą, kurioje pats pasirodai, antra vertus, be šios aplinkybės jos nebūčiau nei gavęs, nei skaitęs. Ir būčiau praleidęs įdomią knygą. Beje, perskaičiau ir savo tekstus, mat jie rašyti nelietuviškai, tad norėjosi patikrinti vertimą. Mano nuomonė? Vertimas geras, o ir patys tekstai ne iš blogiausių.