Rašyk
Eilės (74930)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10612)
Vaikams (2539)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kalba Lietuvos Rašytojų Sąjungos suvažiavime

2007-02-16
Vilnius, 2007 m. vasario 2 d.


Gerbiamieji,

Tai, ką jums pasakysiu, nėra tiesos, kurias privalote įsiminti iki kito Lietuvos rašytojų suvažiavimo.

Greičiausiai tai yra tik nedidelė dalis mūsų istorijos ir mūsų likimo. Tikriausiai– svarbi.

Ką dabar mūsų suvažiavimo įžangoje išdėstysiu, daugiausia remiasi tiesioginiais ryšiais su vienu ar kitu kultūros reiškiniu, vienu kitu rašytojų pasisakymu kūrybinių renginių valandą ar minint reikšmingas sukaktis. Remiasi ir visa šiandienos panorama– kai kada užkrečiamai banalia, retsykiais baugiai paslaptinga. Taip pat remiasi ir pamąstymais, nors dažnai atrodo, kad jau nemąstau, o tik jaučiu. Tas jutimas liudija pavojingai ryškėjančią keistą solipsizmo atmainą: ko nejaučiu, to tikriausiai nėra ir negali būti.

Nesiremiu tiktai kūryba, nes ją per greitai aplenkia ir iškraipo gyvenimas.

Kad ir apie ką savo suvažiavime kalbėtume, kad ir kokius ekskursus surengtume praeitin ir ateitin, dėsningai, net užsiropštę ant lunatiškų atbrailų, stoviniuosime ar suksime ratus tik dabartyje.

Dabartis įdomi pirmiausia tuo, kad yra mūsų. Dabartyje net smulkmenos gali įgyti likimines reikšmes, juolab kad dabartyje reikšmės visados telkiasi spiečiais, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, yra tirštos. Tokios tirštos, kad nėra reikalo nei, regis, būtinybės ginčytis su tradicijomis, įtarinėti naujoves (kad ir kokiais palaimingais pašvitais puoštų jas pragmatikai), suabejoti šiandienių vertybių hierarchija, nes atrodo– dabartis nedaro likiminės įtakos gyvenimui, ir jos realybės reikšmingumas yra tik auksaburnių įkalbėtas ir didingai (nes mūsų) laikinas.

Dabartis, kurią prieš dešimtmetį Juozas Aputis pavadino skausmingu tuštymečiu sieloje, šiandien įgavo kitus pavidalus. Juose tos paslaptingosios transcendencijos, vadinamos siela, nė su pažibinčiais nesurasime. Nuščiuvo ir skausmingumas. Liko tik bukas maudulys, kuris netrukdo rašyti– rinkos santykių persmelktai kasdienybei, o jinai, kuo toliau, tuo labiau tiki, kad literatūros vaidmuo sumenkėjo vien dėl to, jog stinga vadybos, lyg lazerio spinduliu skrodžiančios dabartinės paklausos madas, turinį, pretenzijas, norus.

Beje, dar liko stoicizmo kiautu apaugantis rašytojo nereikalingumo šiandienai jausmas. Kai kas jį laiko atavizmu. Masinė kultūra supranta (ir tiki) vien elementarią dvasią ir būties šlamesį, primenantį banknotų plevenimą elektroniniuose bankų skaitytuvuose.

Jei mąstyčiau taip logiškai ir aiškiai, kaip mąsto Jonas Mikelinskas, Liutauras Degėsys ar Renata Šerelytė, šioje įžangos dalyje pasukčiau į dabartinės lietuvių literatūros proceso raidos įdomybes. Bet, kaip pamenate, vadovaujuosi tam tikra man parankia solipsizmo atmaina, todėl remsiuosi jutimais, o ne drąsiai, kompetentingai analizuojančia ir apibendrinančia mintimi. Be to, esu solidarumą su negyva ir gyva gamta teigiantis žmogus, todėl nesigviešiu nė vienos riekelės iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.

(Ne)sutinku su tais, kurie byloja, kad regi vis daugiau ženklų, tvirtinančių iš inercijos ar pagal konvejerinių dėsningumų paklausą kuriamos literatūros įsigalėjimą. Čia nebūtinas pašaukimas nei įkvėpimas, kurio svaigulio neišreiškia joks diskursas. Nebūtinas ir paminklo link vedantis tikėjimas savo darbo prasme. Sutarties ir sąmatos dosnumas, apgaubiamas vaivorykščiuojančiu reklamos karuselės skėčiu,– štai ir visa darbo prasmė.

Taip pat kūrybos proceso paribiuose gali likti vidinis džiaugsmas, toks kvailokai išmintingas, kad nujaučia ne tik žmogaus visagalybę, bet ir visagalybės žmogiškąsias ribas.

Paribiuose įsitaiso ir tiesos, ypač tos, nuolat karščiuojančios, galinčios sukelti individualybių telkimąsi į perversmininkų grupuotes, sąjūdžius, manifestus, supurtančius dvasią ir kūną.

Nesutinku, kad masinės kultūros įsigalėjimas, konvejerinių dėsningumų kūryboje paklausa, pelningas literatūros išaukštinimas yra toks infernalinis, kad jam galima pranašauti apokalipsės stingdantį alsavimą tiek kūryboje, tiek hedonizmu apkrečiamoje visuomenėje. Vis dėlto tai yra istorinis procesas, kuriame išbandomos– ne pirmą ir ne paskutinį kartą– hierarchinės kultūros vertybės, juolab klasikiniai literatūros principai su visomis– ir žlugdančiomis, ir daug ką atnaujinančiomis – pasekmėmis.

Galima sakyti, kad vyksta ne tiek žūtbūtinės varžytuvės (kas ką– pasipriešinimas skausmingam tuštymečiui sieloje ar pragmatikų triumfas: visur turi diktuoti rinkos santykiai ir rinkos konkretumas!), kiek rūstus teismas, kuriame išdėstomi nuosprendžiai patikimai per šimtmečius ugdytoms tradicijoms ir esmių nuojautoms.

Tų esmių, pagal kurias vertinama kultūra ir žmogus ir kurių gelmėje giedruoja viltingas įspėjimas: dvasinis atgimimas ir nušvitimas neįmanomi be pažeminimo sukeliamos kančios ir beviltiškumo. Ką tik kaip man patikimą argumentą ištariau du žodžius: esmių nuojauta. Ir iškart turiu jums atidengti svarbų podirvį.

Postmodernas kartais žaisdamas, kartais prievartaudamas atplėšė, atskyrė, atkirto vieną nuo kitos etiką ir estetiką. Šiandien nedaug kam kyla klausimas: kodėl etika privalo likti etoso rezervate, estetika– estezės? Šiandienės civilizacijos grožio kultas– ne tik spekuliatyvus ir pelningas, bet ir nesvarstantis, kiek gėrio, kilnumo, dieviškumo gali glūdėti grožyje. Ir per gaudesį, trenksmą, šamanišką popsinį ritmą įvairiausių virsmų, perversmų, perversijų (iki degradacijos) estetinis vertinimas atsikrato moralinių imperatyvų, visuomenės sąmonėje palikdamas prisitaikančių prie įžūlėjančių rinkos sąlygų išorinių formų spindesį, kaip archajiškas atliekas išmesdamas ontologinį grožio išaukštinimą, kartu ir grožio tragiškumą.

Tačiau, regis, net ir atkertami vienas nuo kito etosas ir estezė nepraranda panašių esminių bruožų ir neprarado giluminės įtakos šiandieniam sociokultūriniam kontekstui. Man atrodo, kad viena svarbiausių atramų, kliudančių galutinai sunaikinti etinę ir estetinę dermę kultūros savivokoje, yra ne vieną mūsų rašytoją lydintys amžinieji klausimai, skatinantys vertinti moralinius poelgius ir priartėti prie žmogaus paslapties. Be šitos paslapties skaitytojas bus atstumtas nuo transcendentinių ontologinių įžvalgų, vadinasi, ir nuo tos aukštumos bei gelmės, be kurių negali būti jutimo– Viešpatie, kaip viskas rimta! Skaitytojas nepatirs ir to dvasinio sukrėtimo, be kurio laikinumas suvokiamas kaip fenomenologizuotos sąmonės pranašumas.

Toks viską smulkinantis moralinis ir estetinis sąmonės seklėjimas yra agresyvaus pragmatizmo ir kiaurai įsismelkiančio į visas gyvenimo sritis funkcionalumo padarinys. Postindustrinės epochos modifikuota vertybinė sąmonė kikendama sutinka teiginius apie socialinio blogio ar socialinio išsigimimo infernalumą, ramiai atsiremdama tik į sociokultūrinių technologijų „laikiną netobulumą“ ir į medžiaginį perteklių kuriantį technologijų tobulumą.

Metafizinė moralės ir estetikos erdvė ne tik atitolsta, bet ir paliekama nuošalėje, įsiveržiant viską apimančiai (taip manoma) psichologijai, semiotikai, kultūrologijai, ekonomikai (kaip įprasta sakyti– pinikų srautams), literatūrai prarandant energiją ir būtinybę veržtis prie amžinųjų, daugeliu atvejų metafizinių klausimų ir objektų, ieškoti modernesnės raiškos, skvarbesnės esmių įžvalgos. Lengviau yra elegantiškai giedoti laikinumą.

Pasakiau– „literatūrai prarandant energiją ir dvasią“ ir susizgribau, kad imu absoliutinti. Kaip tada suprasti tuos, sakysime, Albiną Bernotą, Joną Juškaitį, Algimantą Bučį, Petrą Bražėną, Mečį Rakauską, kurie vis dėlto yra, valdiškai tariant, kūrybinių galių pertekliaus savininkai? Ką reiškia jų ir panašių į juos gilėjanti tyla ir retas, bet visada kupinas žmogiškos savigarbos žingsnis iš tos tylos, kai tiesiog svilina akis įžūlėjantis spekuliatyvumas kūryboje, seklėja vidiniai apsisprendimai– už ar prieš moralinius nuosmukius, kurie garbintojų vertinami kaip tiesos ieškojimai per nuodėmę ir užsitęsiantį savižudiškumą? Pasiduodama vienokius ar kitokius pranašumus siūlančioms balaganinės aplinkos jėgoms, viliojančioms išsižadėti laisvės ir orumo už tuos minėtus pinigų srautus, tapti visokius „žvaigždžių“ čiulkinius grūdančiųjų parankiniu?

Gal tai yra rašytojų vienuolijos užuomazgos?

Jie (kaip ir mūsų klasikai) išeidavo iš savo gilėjančios tylos, ir nesvarbu, ką palikdavo mums– prisilietimą, įspėjantį žvilgsnį, eilėraštį, išmintingą studiją apie nutylimus reiškinius ir glorifikuojamus kvazireiškinius,– viską galima būdavo išreikšti vienu sakiniu: aš bijau vieno dalyko– nebūti vertas savo, kaip žmogaus, gyvenimo.

Čia verta paminėti Česlovo ir Ramūno Karbauskių kuriamo Lietuviškojo mecenatinio kapitalo ordiną. Jų milijonas, lydintis XX a. lietuvių literatūros lobyną į skaitytojų pasaulį, jau tampa stebėtino įžvalgumo veiksmu, galinčiu sumažinti pražūtingą įtampą tarp kapitalo ir kultūros.

Jie sakinį– bijau nebūti vertas savo, kaip žmogaus, gyvenimo– galėtų papildyti ne mažiau svarbiu teiginiu: gyvenimas ir literatūra yra ne tik atsakingi vienas už kitą, bet ir jaučiantys kaltę dėl abipusių klaidų, aklaviečių, narciziškumo, egoizmo arba negailestingumo.

M.K. Čiurlionio Juodoji saulė ir Malevičiaus Juodasis kvadratas, Algimantas Mackus pranašiškai stabdo iškankintų plotų gyventojus: nebelėkite, gyvenkite kaip dieviškumą jaučiantys žmonės– gal prošal praslinks nesibaigiantis prakeikimas– be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur...

Ar suprantame, kas ir kodėl mus įspėja?

Ar jaučiame, kur liepsnoja skaudžiai išgyvenama kaltė?

Kaltė, kad kūrybinės galios ne visada tampa tauriomis gyveniškomis galiomis, moralės ir estetikos derme, atsakomybe ir kaltės jausmu.

Kaltė, kad nesuvokta, jog dėl nykaus dviveidiško gyvenimo miglyno yra kalta ir tavo kūryba, turi atsakyti ir tavo talentas.

Kaltė, kad apsimesta, jog lengvinant uždavinius tarytum laikinai buvo atidėliojama atsakomybė už savo artimą, savo Tėvynę, savo likimą.

Taip, gyvenimas ir kūryba nėra Vienis.

Vieniu jie tampa tik per mūsų atsakomybę.


Robertas Keturakis
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą