Suvažiavimas? Tai ar čia tas, kur kasmet, ar tikrasis? Net ir gavę kvietimus, kuriuose, regis, aiškiai buvo rašoma, kad vasario antrą dieną bus renkamas naujas pirmininkas, rašytojai dar vis abejojo– juk ne taip lengva priprasti prie naujų įstatų, pagal kuriuos reikia į suvažiavimus rinktis kiekvienais metais. Vis dėlto dešimtą trisdešimt jau buvo aišku, kad kultūros ministras Jonas Jučas ne veltui atvyko į Mokytojų namų didžiąją salę– rašto broliai ir sesės pasistengė atkeliauti ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno (pavėlavę pusvalandžiu), ir Klaipėdos (labai punktualiai), ir netgi iš Mažeikių, Kelmės (atrodo, laiku) – jų susirinko 198 (iš 356 Sąjungos narių). Pakankamas kvorumas, kad suvažiavimas galėtų įvykti.

Ir jis įvyko. Truko ilgai, bet nenuobodžiai. Laukdami vėluojančių kolegų, rašytojai turėjo progos patikrinti juodųjų portfeliukų turinį– po tokį kiekvienas gavo pasirašęs registracijos sąraše. O tame portfeliuke (beje, vienas kitas buvo ir a la medžioklinių ar žvejybinių spalvų, todėl juos davė tik rašytojams-meškeriotojams arba svečiams su tokiomis pavardėmis, kaip Katinas) buvo dvi naujai išleistos knygos: Rašytojų sąjungos žinynas bei Literatūrinio gyvenimo kronika kartu su bibliografija, Rašytojų klubo bei Rašytojų sąjungos leidyklos ataskaitos, šratinukas ir popierėlis auksinėms suvažiavimo mintims užsirašyti.

Suvažiavimas prasidėjo gana viltingai: ministras J. Jučas sveikindamas susirinkusiuosius ne pažadus dalijo, o informavo apie tai, ko realiai galima tikėtis: trečdaliu padidintos leidybai skiriamos lėšos, išaugo lėšų suma, skiriama autoriams už knygų panaudą bibliotekose– pernai Kultūros ministerijos biudžete tam buvo skirta 300 tūkst. Lt, šiemet – 460 tūkst. Lt. Geriausia žinia, kad pagaliau pakeisti Leidybos projektų finansavimo nuostatai– pagal juos nuo šiol leidėjai, teikiantys paraiškas Kultūros ministerijos leidybos programai, sąmatose privalės nurodyti ir honorarą autoriui. Taigi dabar rašytojai gal jau nebus tik jaukas nesąžiningiems leidėjams, kurie gavę finansinę paramą, švelniai tariant, pamiršdavo, kad bent mažytė dalis tų pinigėlių turėtų atitekti ir žmogui, parašiusiam knygą. Ar leidėjai tikrai mokės sąmatose nurodytas sumas, ateitis parodys.

Po gana konkrečios J. Jučo kalbos į tribūną išėjo ir itin ilgą, eseistiškai literatūrinį, filosofiškai sunerimusį įžanginį žodį tarė poetas Robertas Keturakis. Viena skaudžiausių jo kalbos minčių, kad Rašytojų sąjunga negailestingai sensta, per mažai į ją buriasi jaunų žmonių. Suvažiavimo pradžioje tylos minute pagerbiamų amžinybėn per pastaruosius ketverius metus iškeliavusių rašytojų sąrašas iš tikrųjų buvo kraupokai ilgas. Bet kas gali jėga primesti narystę rašantiems jaunikliams, jeigu jie patys to nenori? O nemažai net ir esančių sąjungoje jaunesnių kūrėjų į suvažiavimą nesiteikė ateiti.

Koks suvažiavimas be pirmininkaujančiųjų? Be ataskaitų? Be kavos pertraukų, per kurias galėtum su senais bičiuliais (dar geriau – bičiulėmis) pasišnekučiuoti arba ir burnelę išlenkti už buvusius ar būsimus kūrybinius laimėjimus ar bent jau už tobulą gyvenimą šiandien? Buvo, buvo visko, pirmininkavo Valentinas Sventickas su Renata Šerelyte, kurios švelnaus balso sėdintieji gale vis neįstengdavo išgirsti, pirmininkavo ir balsingesnė Alma Karosaitė su Vytautu Martinkumi, ir Alma Lapinskienė su Marcelijumi Martinaičiu; atsiskaitė pirmininkas Jonas Liniauskas, išpasakojo, ką ir kaip dirbo ne tik per 2006-uosius, bet ir per visus ketverius metus; Valdybos ataskaitą perskaitė pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, revizijos – Aleksas Dabulskis. Kas norėjo, galėjo ir padiskutuoti ataskaitų tema. Emocingiausias abejones išreiškė Vidmantė Jasukaitytė, kuriai itin užkliuvo numatomi Urbo kalno rekonstrukcijos planai. Jos nuomone, rašytojai nepajėgūs patys tvarkyti tokių sudėtingų dalykų, jie privalo samdyti patyrusį vadybininką, kitaip gali prarasti visą savo turtą. Savo profesionalią pagalbą tuojau pasiūlė Stanislovas Abromavičius, daugybę metų ėjęs mokesčių inspekcijos kontrolieriaus pareigas.

Vis dėlto ataskaitos buvo vieningai patvirtintos ir prieita prie šventiškesnio darbotvarkės punkto– kandidatų LRS suvažiavimo premijai už kūrybinius nuopelnus lietuvių literatūrai per pastaruosius ketverius metus svarstymo. 2002-aisiais vykusiame suvažiavime ši premija atiteko Justinui Marcinkevičiui. Šį kartą pagal iš anksto vykdytą apklausą (sąjungos nariams buvo išsiuntinėtos anketos) daugiausiai balsų surinko trys pretendentai: Juozas Aputis, Viktorija Daujotytė ir Jurga Ivanauskaitė. Suvažiavimas nusprendė, kad laureatą reikia išrinkti slaptuoju balsavimu. Kadangi už du pretendentus kolegos nubalsavo vienodai (abu gavo po 57 balsus), premiją nutarta padalyti į dvi dalis, taigi J. Aputis ir V. Daujotytė gavo po 5000 Lt. Pinigėlius skyrė UAB „Farmis ir partneriai“, jos direktorė Raimonda Sičiūnienė kartu su Rašytojų sąjungos pirmininku J. Liniausku čia pat ir pasirašė abu diplomus.

Tačiau apdovanojimo ceremonija vyko jau baigiantis suvažiavimui, o prieš tai tiems, kurie neišsilakstė, dar teko sudalyvauti karščiausiame posėdyje. Jame svarstytos kandidatūros į pirmininko postą. Ir vėl pradėta nuo minėtų anketų. Jas, pasirodo, apdorojo (skaičiavo, sumavo, parašais patvitino) profesonalūs LATGA agentūros juristai, o visos apklausos rezulatų suvestinės paskelbti į suvažiavimą atvyko pats LATGA agentūros generalinis direktorius Edmundas Vaitekūnas. Jis pranešė, kad į anketas atsakiusieji rašytojai sąjungos pirmininko poste norėtų matyti: J. Liniauską (63 balsai), V. Sventicką (24), Kornelijų Platelį (9), Birutę Jonuškaitę (5), Danielių Mušinską (3), J. Aputį (2). Aišku, buvo dar ilgas sąrašas žmonių, surinkusių po vieną balsą, be apklausti nutarta tik penkis, daugiausiai balsų surinkusius pretendentus. V. Sventickas atsisakė (per dvi kadencijas ir aš jums nusibodau, ir jūs man nusibodote...), K. Platelis atsisakė (aš jau ir taip keturioms organizacijoms vadovauju....), B. Jonuškaitė atsisakė (ne, nekandidatuosiu), o J. Liniauskas sutiko kandidaduoti. D. Mušinskas iš pradžių buvo lyg ir neapsisprendęs, bet kai J. Aputis pasipiktinęs, kad liks tik vienas kandidatas ir nebus demokratiškų rinkimų, pats sutiko kandidatuoti, Danielius irgi leido savo pavardę įrašyti į slaptojo balsavimo biuletenius. J. Liniauskas savo rinkiminę kalbą buvo parengęs iš anksto, D. Mušinskas mėgino nepasitenkinimą esama situacija išdėstyti ekspromtu, J. Aputis apsiribojo pora sakinių. Taigi kaip kas norėjo, taip ir suprato kandidatų pasisakymus. O supratę– balsavo. Po labai ilgų ir kruopščių skaičiavimų, per kuriuos pirmininkaujantiems M. Martinaičiui ir A. Lapinskienei teko tramdyti tai nuobodžiaujančius, tai įsisaudrinančius kolegas, Alfonsas Tekorius, balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas, paskelbė rezultatus: J. Liniauskas surinko 115 balsų, D. Mušinskas – 51 balsą, J. Aputis – 8 balsus.

Į Lietuvos rašytojų sąjungos valdybą iš dvidešimt penkių kandidatų, remiantis slaptojo balsavimo rezultatais, išrinkta septyniolika: Eugenijus Ališanka, Juozas Aputis, Vladas Braziūnas, Rimantas Černiauskas, Liutauras Degėsys, Liudvikas Jakimavičius, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Robertas Keturakis, Jonas Liniauskas, Marcelijus Martinaitis, Danielius Mušinskas, Petras Palilionis, Kornelijus Platelis, Viktoras Rudžianskas, Valentinas Sventickas, Renata Šerelytė.

Į Lietuvos rašytojų sąjungos etikos komisiją išrinkti: Vanda Juknaitė, Marytė Kontrimaitė, Jonas Mikelinskas, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Eugenijus Ignatavičius.

Revizijos komisijos nariais tapo: Aleksas Dabulskis, Vytautas Girdzijauskas, Eugenijus Ignatavičius, Liudvikas Jakimavičius, Ričardas Šileika.

Kas dar vyko tą dieną Mokytojų namuose? Benediktas Januševičius (kurį kažkas pakrikštino Benuševičiumi) šventė savo gimtadienį: visų susirinkusiųjų vardu jį pasveikino J. Liniauskas, o gėlių puokštę įteikė Erika Drungytė. Neoficialiai jam švęsti padėjo Andrius Jakučiūnas – dar neįsibėgėjus Roberto Keturakio prakalbai, abu pusvalandžiui išlingavo į užkulisius. Tokių linguotojų per visą dieną atsirado dar ne vienas. Gasparas Aleksa suvažiavimą pagerbė violetiniai-mėlyna varlyte, o Enrika Striogaitė labai romantišku ilgu sijonu ir prie jo gražiai priderintais papuošalais, kuriuos ir šiaip, ir anaip fotografavo Ričardas Šileika, paklusęs Kelių policijos reikalavimams ir į kolegų sambūrį atvykęs su geltonąja liemene. Su dar įmantresniu nei R. Šileikos fotoapartu (netgi su trimis kojomis) po salę sukiojosi V. Braziūnas ir traukė visus iš labai arti, tai vieną, tai kitą savo akį už akinukų primerkdamas. Mažojoje salėje rašytojus maitino skaniais nemokamais pietumis (jie buvo vietoj vakarinio baliaus, kurio nebuvo), o taipogi suvažiavimui pasibaigus davė po simbolinę vyno taurę, sūrio ir vaisių. Kai kas piktinosi, kad nėra įprastinių linksmybių iki paryčių, kai kas džiaugėsi, kad visi kartu buvo pamaitinti, turėjo progos pasišnekučiuoti, kad viskas vyko tvarkingai ir labai kultūringai. Kiti piktinosi suvažiavimo kalbų ilgumu, norėjo ne ataskaitų, o diskusijų apie literatūrą, Jonas Jackevičius aistringai siūlė burtis į dar vieną judėjimą, J. Liniauskas jam priminė, kad tai kiekvieno rašytojo apsisprendimo teisė, o ne suvažiavimo reikalas, o Marytė Kontrimaitė dar griežčiau užgesino visas aistras: atseit jau tų judėjimų, frontų, organizacijų yra tiek, kad kiekvienas gali pasirinkti pagal savo skonį ir poreikius. Pasisakyti kelis kartus prie mikrofono buvo išėjęs ir Arūnas Rudokas. Suprantamiausia jo mintis buvo tokia: Čečėnija kariauna, Amerika kariauna, o mes čia š...ą malam... Ką kalbėjo Kęstutis Nastopka, P. Palilionis ir K. Platelis negaliu pasakyti, nes tuo metu nebuvau salėje. Aš irgi švenčiau. Kokia proga? Žinoma, kaip ir visi: gal Grabnyčių, o gal suvažiavimo. Beje, jam pasibaigus, visa naujai išrinkta valdžia su antrajai kadencijai likusiu pirmininkauti J. Liniausku ilgai ir ryškiai fotografavosi.

A. G.

„Nemunas“