Kai „Nemunas“ susiliejo su „Krinčino verdenėmis“…

Kiekvieną vasarą, pražydus baltajam jazminui, Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinėje sodyboje (Pasvalio rajone) rengiama „Krinčino verdenių“ poezijos šventė išėjusiems poetams paminėti.

Čia, po senaisiais juodalksniais, ant tėvo, Krinčino vaistininko Viliaus Matuzevičiaus sukalto stalo, Eugenijus rašė pirmuosius eilėraščius, čia pamilo žemę ir jos skaidriąsias verdenes, sodino Atminimo sodą. Iš čia, baltųjų jazminų taku, 1994 metų birželio 20-ąją išėjo amžinybėn.

Krinčine, name su bokšteliu, laikomu 1918–1940 metų mažųjų Lietuvos miestelių medinės architektūros paminklu, prabėgo ir kito brolio – būsimojo Gulago kalinio, politinio tremtinio, vieno iš „Benamių“ antologijos autoriaus Leonardo Matuzevičiaus vaikystė. Jis nardė skaidrioj Viešmenėlio tėkmėj, žvejojo, sportavo, kartu su tėvu ir vyresniuoju broliu Eugenijum sodino „genties sodą“…

Dabar jų atmintį saugo du stogastulpiai, muziejinė tyla ir nenuilstantis poetinio žodžio sruvenimas.

Šiemet, liepos antrąją, nenumaldomai bėgantis laikas ant geltonos Matuzevičių namo sienos išrašė jau vienuoliktąją tradicinės „Krinčino verdenių“ poezijos šventės datą. Į ją – taip pat tradiciškai – susirenka Šiaurės Lietuvos literatai.

Jie atvyksta pasiklausyti „sugrįžimų tylos“, pajusti „paskutinę slenksčio šilumą“, išvysti „saulėlydžio atšvaitų“ poetų Eugenijaus ir Leonardo gimtinės languose. Ir širdimi suvokti, ką gi byloja Krinčinas „paukštužės Visatos balse“…

Šį kartą į „Krinčino verdenes“ dar atitekėjo brangus svečias – atsinaujinusio, įdomaus Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ darbuotojai ir poetai: Viktoras Rudžianskas, Vidmantas Elmiškis, Donaldas Kajokas (būtent jo poezijos gerbėjos Krinčine laukė jau keletą metų!).

Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinio muziejaus vedėja Stasė Šeštakauskaitė apie Kauno kultūrinį leidinį pasakė:

– Kai 1967-aisiais pasirodė pirmasis „Nemuno“ žurnalo numeris, atrodė, kad su skaitytoju kalbasi – į ausį kužda – pats geriausias draugas. Dabar gi naujai vietoje jo leidžiamas savaitraštis vėl beldžiasi tiesiog į širdį.

Pristatydamas „Nemuną“, vyr. redaktorius V. Rudžianskas pažymėjo, kad jo geografija ir skaitytojų ratas plečiasi, kad leidinyje atsispindi ne vien Kauno kultūrinio gyvenimo įvykiai, – atgarsį randa geros naujienos iš visos Lietuvos.

– Važiuodami iš Kauno, tiek įsikalbėjome apie leidinio reikalus, kad išklydome iš kelio, – kalbėjo poetas, literatūrinių „Kauko laiptų“ siela Donaldas Kajokas. – Kol rūpi, kol skauda, savaitraštis yra gyvas: pulsuoja, alsuoja. Jis – tarsi gaivaus oro gurkšnis, nes žurnalas jau buvo „užsistovėjęs“.

D. Kajokas prisiminė sąsajas tarp „Nemuno“ žurnalo ir brolių Matuzevičių – abiejų kūryba buvo publikuojama, abu buvo įdomūs poetai.

Savaitraščio kultūros naujienų konstruktorius Vidmantas Kiaušas (Elmiškis) visą ilgą suolą nukrovė „Nemuno“ leidžiamomis knygomis, kvietė jų įsigyti. Buvo galima čia pat savaitraštį užsiprenumeruoti. Prenumeratoriams skirti puikūs prizai – keletas labai vertingų knygų.

Kaip ir kasmet, pirmoji jautrią poetinę stygą suvirpino aktorė Olita Dautartaitė, subtiliai skaičiusi Eugenijaus Matuzevičiaus posmus. Jai labai artima šio poeto pasaulėjauta, nes ir jos pačios vaikystė bėgiojo netoli Krinčino, Vidubalos pievose, prie siauruko geležinkelio, vasaros vieškeliais ėjo į atlaidus Krinčine…

Įtaigaus aktorės žodžio įkvėpti, savaitraščio darbuotojai – Viktoras Rudžianskas, Donaldas Kajokas ir Vidmantas Elmiškis pakeitė savo amplua ir susirinkusiems paskaitė savo poezijos. Juos gaubė vešliai žaliuojančioje Matuzevičių sodyboje plevenanti poetinė aura…

Prie poetinio tono gražiai pritiko matematiko, Vilniaus universiteto docento Antano Apynio mintys. Jis, kaip Vilniaus pasvaliečių bendrijos pirmininko pavaduotojas, nuoširdžiai rūpinosi Matuzevičių muziejaus kūrimu, jo gyvenimu ir yra nuolatinis čia vykstančių renginių dalyvis.

– Su poetu Eugenijum Matuzevičium apie poeziją kalbėdavomės filosofiškai. Tad ir dabar sakau, kad eilėraščiui reikia posmo, kaip matematikai reikia formulės. O šiam Krinčino poetiniam laukui reikia žmonių: vyresnės kartos ir jaunimo, kurį ir matome šventėje.

Vilniaus pasvaliečių bendrijos vardu A. Apynis palinkėjo visiems kūrybiškai augti, – kaip auga Eugenijaus Matuzevičiaus sodinti Atminimo sodo medžiai.

Svečiams ir literatams rajono meras Gintautas Gegužinskas taip pat linkėjo kūrybinės sekmės, organizatorėms dovanojo puikių rožių.

Šventės dalyvius atvyko pasveikinti jaunieji krinčiniečiai „sėliukai“, vadovaujami mokytojos Virginijos Loginovos. Jie muziejui padovanojo savo darbščiomis rankomis sukurtą nuostabų paveikslą – spalvotą Matuzevičių namo kopiją.

Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ pirmininkė Regina Grubinskienė pristatė į šventę su savo kūryba atvykusius kaimyninių rajonų literatus iš Pakruojo „Židinio“, Biržų „Versmės“ klubų bei Panevėžio, Pasvalio.

Su naujomis poezijos knygomis buvo pasveikintos Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narės – mokytojos Irena Linkevičienė ir Aldona Genovaitė Kerpauskienė.

„Krinčino verdenėse“ dalyvavusių trejeto garbių dvasiškių vardu kalbėjo Krinčino klebonas Algimantas Petkūnas. Jis tarsi palaimino žodį, tardamas:

– Pradžioje buvo žodis. Per žodį – ir žmogaus atėjimas. Prie Dievo, prie poezijos. Tas lyrinis žodis – labai svarbus jūsų indėlis. Žodžių bendrystė kartu yra ir gyvenimas. Amžinas gyvenimas.