Užsienio autoriai Lietuvoje mėgstami ir mylimi. Jie sudaro didžiąją mūsų leidyklų leidžiamos literatūros dalį. Ir didžiąją lietuvių skaitomos literatūros dalį.
Deja, lietuvius ne visada pasiekia įdomiausios ar geriausios užsienio autorių knygos. Priežastys paprastos: leidyklos dažnai leidžia pirkėjo pinigine patikrintus, patikimus autorius ir vengia menkiau žinomų ar, jų nuomone, „nepelningų“ autorių. Taip dažnai lieka nepastebėta tai, kuo domisi ir ką skaito likęs pasaulis.
Kodėl aš dėstau šias akivaizdžias tiesas? Ogi todėl, kad ketinu šiek tiek praskleisti nežinomybės uždangą ir pateikti „Bernardinų“ skaitytojams ir knygų mėgėjams šiek tiek daugiau informacijos apie užsienyje leidžiamas įdomesnes knygas.
Be to, norėčiau, kad užsienio literatūra domėtųsi ne tik Lietuvos leidyklų užsienio literatūros skyrių redaktoriai ar keletas dėstytojų ir profesorių.
Žinoma, mano pateikiama informacija bus ribota: aš pristatysiu tik anglakalbių šalių autorių arba į anglų kalbą išverstų kitų šalių autorių veikalus, nes, deja, daug kalbų nemoku ir teks apsiriboti pora populiariausių.
Šiais „Amazon“, elektroninių skaityklių, gausybės interneto knygynų laikais gauti jus sudominusią knygą itin paprasta, tad, tikiuosi, kad mano anotacijos padės nepasiklysti neaprėpiamoje naujienų jūroje, pagelbės išsirinkti knygą ir džiaugtis skaitymo malonumu.
Pirmojoje savo apžvalgoje pristatysiu įdomiausias, skaitomiausias ir laukiamiausias rudens knygų naujienas. Tikiuosi, kad tokie pristatymai taps tradiciniai (jei, žinoma, jus sudomins). Taip pat nepamirškite, kad knygų parinkimas subjektyvus, jis yra šių eilučių autoriaus reikalas ir neradę, ko tikėjotės nepykite (arba patys parašykite ir pasiūlykite man paminėti jums rūpimą knygą kitą kartą). Nepykite ir už šią ilgą įžangą.
Pradedam.
Jeffrey Eugenides „The Marriage Plot“ (Santuokos sąmokslas)
Tai tik trečioji JAV rašytojo, Pulitzerio premijos laureato Jeffey Eugenides knyga. Pirmąsias dvi „Virgin Suicides“ (Jaunosios savižudės) ir „Middlesex“ (Midlseksas) turime ir lietuviškai. Trečiosios autoriaus knygos, pasirodžiusios šį mėnesį, teko laukti net devynerius metus. Apie ką ji? Leiskime pasisakyti pačiam autoriui: „Net nežinau, kaip ją apibūdinti. Universitetinė meilės istorija? Galbūt. Romano veiksmas prasideda 1982-aisiais, rašau apie tris pagrindinis veikėjus. Romano veiksmo laikas apima metus ar du, baigę universitetą veikėjai pradeda savarankišką gyvenimą. Tai knyga apie religiją, depresiją, karalienės Viktorijos laikų romaną ir Rolandą Barthesą. Ši knyga skiriasi nuo kitų mano romanų – ji dramatiškesnė, ne tokia įmantri.“
Ką gi, tai knyga apie jaunus, savo vietos gyvenime ir pasaulyje ieškančius žmones, romanas apie meilės trikampį, šiek tiek atskiestas moderniomis filosofinėmis ir literatūrologinėmis teorijomis. Gal skamba ir ne itin viliojančiai, tačiau Jeffrey Eugenides sugeba ir nuobodžiausią siužetą paversti įdomiu ir įtraukiančiu pasakojimu.
Alexander Theroux „Estonia: A Ramble Through the Periphery“ (Estija: Klajonės po periferiją)
Kai žinomo rašytojo ir keliautojo Paulio Theroux brolis, taip pat rašytojas Alexanderis Theroux nusprendė lydėti Fulbrighto stipendiją gavusią žmoną į Estiją, jis dar nežinojo, kad iš šios kelionės gims knyga.
Alexanderis devynis mėnesius keliavo po Estiją, tyrė jos kultūrą ir žmones.
„Klajonės po periferiją“ – kupina humoro, įdomių pastebėjimų ir susitikimų knyga apie Estiją. Tai nešališkas, jautrus, tačiau kartu ir kandus žvilgsnis į visiškai nepažįstamą amerikiečiui kraštą, jo istoriją ir žmones. Pats autorius apibūdina knygą kaip „Viktorijos laikų namo palėpę“. Ir iš tiesų, rašydamas apie Estiją, autorius pažeria daugybę kultūrinių citatų. Jis kalba apie Hamletą, Jeaną Cocteau, „Vedęs ir turi vaikų“... Kultūrinės aliuzijos ir asociacijos pinasi su kraštovaizdžio aprašymais, žmonių portretais ir sukuria margą, įdomų ir sąmojingą pasakojimo audinį.
Chuck Palahniuk „Damned“ (Prakeiktieji)
Naujas „Kovos klubo“ autoriaus ir literatūrinio bjaurybės romanas. Apie ką? Apie Pragarą, žinoma.
Trylikametė paauglė Madison Spencer perdozuoja marihuanos ir patenka į Pragarą.
Ch. Palahniuko skaitytojai maždaug gali įsivaizduoti, kokį Pragarą galėtų sukurti šio rašytojo vaizduotė, tad smulkiau jo neaprašinėsiu. „Tai toks „Pusryčių klubas“, tik veiksmas vyksta Pragare“, – sako rašytojas.
Autorius pabrėžia kad „Pakeiktuosius“ parašė norėdamas susitaikyti su 2009-aisiais nuo krūties vėžio mirusios motinos mirtimi.
Tiesa, Palahniukas kelionę po Pragarą sugeba paversti juokingu ir net optimistišku pasakojimu apie žmogaus prigimtį, jo silpnybes ir įpročius.
Walter Isaacson „Steve Jobs“
Praėjus vos pusei paros nuo vieno iš „Apple“ įkūrėjų ir jos vadovų Steve‘o Jobso mirties ši knyga „Amazon“ bestselerių sąrašuose pakilo iš 384-osios vietos į 1-ąją.
Tai suprantama – mirtis, deja, mūsų pasaulyje iki šiol lieka viena geriausių reklamų. „Simon&Schuster“ leidykla netgi perkėlė šios knygos pasirodymo datą iš lapkričio 21-osios į spalio 24-ąją. Steve‘o Jobso biografija jau laikoma rimčiausia šių metų dokumentine knyga.
Knygos autorius, ponas Isaacsonas, žada praskleisti privataus vienos įtakingiausių pasaulio asmenybių gyvenimo uždangą ir papasakoti apie „Apple“ įkūrėjo vaikystę bei paauglystę.
W. Isaacsonas dvejus metus kalbėjosi su Steve‘u Jobsu, įrašė daugiau nei keturiasdešimt interviu, kalbėjosi su jo bendradarbiais, draugais ir artimaisiais. Jobsas itin rūpinosi savo viešu įvaizdžiu, tačiau šioje knygoje, pasak leidėjų, jis atviras kaip niekada. Ar tai tik leidyklos reklaminis triukas, ar knyga iš tikrųjų bus atvira ir įdomi, sužinosime jau netrukus.
Péter Nadás „Parallel Stories“ (Lygiagretūs pasakojimai)
Vengrų rašytojas, dramaturgas ir eseistas Peteris Nadasas Lietuvoje beveik nežinomas. Jo biografija – tai XX amžiaus biografija: siaubinga, kupina praradimų ir mirčių. Rašytojo tėvai iki Antrojo pasaulinio karo buvo komunistai. Tėvas, ėjęs aukštas pareigas vienoje iš komunistinės Vengrijos ministerijų, buvo apkaltintas lėšų grobstymu ir 1958-aisiais nusižudė.
P. Nadaso motina mirė nuo ligos, kai jam buvo vos trylika. Rašytojas liko našlaitis. Jis studijavo žurnalistiką ir fotografiją, dirbo Budapešto spaudoje. Rašytojas yra išleidęs du romanus.
Trečiasis, „Lygiagretūs pasakojimai“, daugiau nei tūkstančio puslapių trijų tomų epopėja, vengriškai pasirodė 2005-aisiais ir tapo sensacija. Rašytojas jį kūrė net aštuoniolika metų. Šį rudenį knyga išleista ir angliškai.
Anglakalbėse šalyse ji laikoma vienu įdomiausių 2011 metų verstinių romanų.
Romano veiksmas prasideda 1989-aisiais. Vienas Berlyno studentas parke ant suoliuko randa lavoną ir praneša policijai. Taip prasideda romanas, pasakojantis apie milijonų europiečių – vengrų, žydų, čigonų, vokiečių likimus XX amžiaus mėsmalėje. Kolaboravimas su naciais ir komunistais, šaltasis karas, 1956-ųjų revoliucija Vengrijoje, Berlyno sienos griūtis – viską rasite šiame romane, jau pramintame „XXI amžiaus „Karu ir taika“.
Umberto Eco „The Prague Cemetery“ (Prahos kapinės)
Mūsų mėgstamo semiotikos profesoriaus ir literatūros mistifikatoriaus romanas „Prahos kapinės“ Italijoje buvo išleistas dar pernai ir sukėlė skandalą. Romaną pasmerkė žymūs Italijos religiniai lyderiai. Spalio 25-ąją dieną „Prahos kapinės“ pasirodė ir angliškai.
Autorius vėl pasibalnoja savo mėgstamiausią konspiracijų teorijų arkliuką. Veiksmas šį kartą vyksta XIX amžiaus Europoje. Paryžiuje padaryta žmogžudystė ir kapitonas Simone‘as Simoninis pasiruošęs surasti žudiką.
Tačiau kalbame apie U. Eco romaną, tad ši knyga nėra paprastas detektyvas ar trileris apie šnipus. Romane minimi „Siono išminčių protokolai“, Dreifuso byla, buvę ir išgalvoti masonų bei jėzuitų sąmokslai – kokteilis, susuksiantis galvą visiems Eco gerbėjams. Užsigardžiavimui autorius pateikia ugnikalnio išsiveržimo metu sprogstančius laivus, nudurtus abatus, notarus su dirbtinėmis barzdomis, isteriškas satanistes, juodųjų mišių dalyvius... Žodžiu, linksminasi iš širdies.
Pasak paties rašytojo, „Prahos kapinės“ – tai romanas, kurio visi veikėjai, išskyrus pagrindinį, egzistavo realiame gyvenime. „Aš tikiuosi dviejų tipų skaitytojų“, – sako U. Eco. – „Vieni iš jų neturi nė menkiausio supratimo apie XIX amžiaus įvykius, to meto literatūrą ir galbūt net laiko Daną Browną rimtu autoriumi. Jie patirs tam tikrą sadistinį pasitenkinimą, manydami, kad visa, kas aprašyta „Prahos kapinėse“ – tik autoriaus išmonė. Kiti, žinantys istoriją skaitytojai, šluostysis siaubo prakaitą nuo kaktos, žvalgysis per petį ir galvos tą patį, ką ir aš rašydamas: „Jie yra tarp mūsų...“
„Prahos kapinės“ šiais metais turėtų pasirodyti ir lietuviškai.
A. N. Wilson „Dante in Love“ (Įsimylėjęs Dantė)
Žymaus anglų rašytojo, biografo ir populiarių knygų apie religiją ir mokslą autoriaus A. N. Wilsono parašyta Dantės biografija ir vadovas po to meto Italiją bei paties Dantės kūrinius. „Įsimylėjęs Dantė“ – išsami garsiojo menininko ir jo pasaulio studija, aprašanti ir viduramžių Florenciją, to meto Italijos politiką, kruvinus konfliktus, popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos kovas dėl įtakos.
Šiame fone rutuliojasi ir Dantės gyvenimas. Autorius pateikia išsamų įvadą į „Dieviškąją komediją“ ir bando atsakyti į klausimą, kodėl didysis poetas niekada neminėjo savo vaikų motinos, o nemirtingas savo eiles skyrė beveik nepažįstamai Beatričei. Knyga turėtų pasirodyti spalio 25-ąją.
Baigdamas paminėsiu dvi naujas Rusijoje pasirodžiusias knygas. Pirmoji – naujas Vilniuje gyvenančios rašytojos Lenos Eltang romanas „ Другие барабаны“ (Kiti būgnai). Tai trečiasis autorės romanas. Leidėjai jį apibūdina kaip psichologinį J. L. Borgeso ir J. Fowleso dvasia parašytą detektyvą, šiuolaikinį šelmių romaną.
Pagrindinis romano veikėjas Kostas Kairis (Kairys?) – pradedantysis rašytojas, mokslų nebaigęs studentas, kuriam likimas lems įsimylėti, įsipainioti į žmogžudystę, paveldėti šeimos turtus ir pasėdėti Lisabonos kalėjime. Šis romanas – paskutinė trilogijos dalis. Pirmoji – „Побег куманики“ (Gervuogės metūgė), pasirodė 2006-aisiais, o antroji – „Каменные клёны“ (Akmeniniai klevai) 2008-aisiais metais. Deja, nė viena knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą. Ar, kaip dabar įprasta, baiminamasi šiuolaikinės rusų prozos, ar nebeliko gerų vertėjų iš rusų kalbos?
Antroji knyga – „Дневник Жеребцовой Полины“ (Polinos Žerebcovos dienoraštis). Polina Žerebcova gimė 1985-aisiais Grozne. Devynerių metų, prasidėjus karui Čečėnijoje, ji ima rašyti dienoraštį. Tai sukrečiantis vaiko pasakojimas apie karo siaubą, viena baisiausių knygų, kurią teko skaityti. Minėtoji knyga aprašo 1999-2002 metų gyvenimą Čečėnijoje, antrąjį karą, rusų ir čečėnų santykius. 1999 metais Poliną sužeidžia sviedinio skeveldra ir ji su motina nespėja pasitraukti iš karo siaubiamo Grozno. Prasideda badas, klajonės po miestą, autorė ne kartą atsiduria arti mirties. Pasak knygos apžvalgininko, „ši knyga bet kurioje šalyje taptų svarbiausia mėnesio, o gal ir metų knyga. Tik, žinoma, ne Rusijoje.“
2004 metais Polinai su mama pavyksta ištrūkti iš Grozno, jos bando apsigyventi Stavropolyje, vargsta. Netyčia pamačiusi vieną iš Solženicyno fondo išleistų knygų, Polina parašo garsiajam rašytojui laišką, papasakoja savo biografiją ir prašo padėti. Po keleto mėnesių rašytojais jai atsako ir padeda persikelti į Maskvą.
„Polinos Žerebcovos dienoraštis“ – viena iš knygų, kurią labai norėčiau pamatyti išverstą lietuviškai.
