Prancūzų poetas, rašytojas, dailininkas ir filmų kūrėjas Jean Maurine Eugene Clement Cocteau gimė turtingoje bei svarbią politinę padėtį užimančioje šeimoje 1889 metų liepos 5 dieną mažame miestelyje netoli Paryžiaus, Prancūzijoje.
Nors J. Cocteau reiškėsi visose literatūros srityse, taip pat dailėje ir kine, pats save laikė poetu ir teigė, kad visas jo darbas yra poezija. Poeziją jis rašė visą savo gyvenimą. J. Cocteau darbai pilni siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikų religijos įtakos, retkarčiais taip pat įtakoti opiumo. Svarbus J. Cocteau indėlis į siurrealizmą, ypač prancūzų kinematografijoje, kur jis buvo šio stiliaus pradininkas, įtakojęs daugelio vėlesnių menininkų darbus.
Kai J. Cocteau buvo devynerių, nusižudė jo tėvas. Šis įvykis įtakojo J. Cocteau susidomėjimą mirties tematika, kuri lydėjo jį visuose jo kūriniuose.
1900-tais metais jis pradėjo lankyti privačią mokyklą ir 1904 m. buvo išmestas. Po pašalinimo iš mokyklos, J. Cocteau pabėgo iš namų į Marselį, kur gyveno „raudonųjų žibintų“ kvartale prisidengęs svetimu vardu. Tačiau policija jį išaiškino ir gražino dėdės globai.
Būdamas septyniolikos ar aštuoniolikos J. Cocteau įsimylėjo aktorę Madeleine Cartier. Jai tuo metu buvo trisdešimt. Po kurio laiko ji nutraukė su juo santykius.
Būdamas devyniolikos jis išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį Aladino Lempa. J. Cocteau greitai pagarsėjo tarp to meto menininkų, būdamas dvidešimties jau pažinojo to meto įžymybes: Proust, Gide, Maurine Barres ir kt.
1908 m. J. Cocteau susidėjo su Edouard de Max. De Max buvo tragikas, karaliavęs to meto Paryžiaus scenose. Būtent jis paskatino J. Cocteau rašyti ir tų metų balandžio 4 dieną išnuomavo „Teatre Femina“ salę jaunojo poeto debiutui.
1909 m. J. Cocteau susipažino su rusų impresarijumi Sergey Daighilev, kuris vadovavo Rusų baletui. Daighilev paskatino J. Cocteau išmėginti jėgas baleto žanre, sakydamas „Nustebink mane“. Vykdydamas šį pageidavimą J. Cocteau parašė libretą egzotiškam baletui „Žydrasis dievas“.
Tuo pačiu metu J. Cocteau taip pat susipažino su kompozitoriumi Igor Stravinsky, kuris tuo metu dirbo prie savo „Šventojo pavasario“. 1914 metų pavasarį J. Cocteau aplankė Stravinsky Šveicarijoje. Šio vizito metu jis baigė savo pirmąją knygą Potomakas - fantaziją apie būtybę uždarytą akvariume. Šios knygos dėka J. Cocteau pagarsėjo kaip rašytojas.
Pirmojo pasaulinio karo metu J. Cocteau netarnavo kariuomenėje, tačiau pagelbėjo karo lauko ligoninėje – dirbo greitosios vairuotoju. Vėliau, pasivadinęs kitu vardu, pateko į jūros šaulių kuopą. Tiesa išaiškėjo, kai J. Cocteau už didelę narsą buvo pristatytas apdovanoti karo kryžiumi. 1915 metais jis buvo areštuotas ir gražintas į Paryžių.
1917 metais jis susipažino su Pablo Picasso. Jie tapo artimais draugais, J. Cocteau liudijo per Picasso vestuves. Kartu su Diaghilev‘u jie sukūrė baletą „Paradas“. J. Cocteau parašė libretą, Picasso sukūrė scenografiją, Erik Satie parašė muziką o choreografiją sukūrė Leonide Massine. Deja, premjera Paryžiuje buvo visiškas fiasko, aktoriai vos paspruko nuo nepatenkintos publikos. Tačiau po keleto metų baletas sulaukė didžiulės sėkmės.
Po karo J. Cocteau tęsė savo bendradarbiavimą su žinomais menininkais. Jis įkūrė leidybos namus, pavadintus „Editions de la Sirene“. Ši kompanija leido J. Cocteau kūrybą bei Stravinsko, Satie ir kompozitorių grupės, pasivadinusios „Šešetuku“ natas.
1918 metais J. Cocteau pradėjo intymius santykius su penkiolikmečiu rašytoju Raymond‘u Radiguet‘u. Radiguet‘as turėjo stiprią įtaką J. Cocteau gyvenimui ir kūrybai. Jaunasis rašytojas 1923 m. mirė nuo vidurių šiltinės. Jo mirtis buvo skaudus smūgis Cocteau ir privedė iki depresijos, kurios pasekmė buvo pripratimas prie opiumo. Vėliau, gydydamasis priklausomybę nuo opiumo, J. Cocteau sukūrė keletą savo svarbiausių darbų: pjesę Orfėjas, romaną Baisūs vaikai ir nemažai eilėraščių.
1930 m. J. Cocteau turėjo aferą su princese Nathalie Paley, Romanovų dinastijos atstove, kuri tapo nuo jo nėščia. Tačiau, įsikišus vienam iš J. Cocteau meilužių, Marie-Laure de Noailles, nėštumas pasibaigė abortu.
1930 m. J. Cocteau debiutavo kine. Ekranuose pasirodė pirmasis jo filmas „Poeto kraujas“. Filmas buvo jo asmeninės mitologijos apibūdinimas. Filmo veiksmas sukosi apie jauną poetą, kuris, už savo nusikaltimą – atgaivintą skulptūrą buvo pasmerktas amžinai klajoti „Dramatinių kvailysčių“ viešbučio salėmis.
1930-tųjų pradžioje J. Cocteau parašė jo geriausiu darbu laikomą pjesę Pragaro mašina, kuri rutuliojo Oidipo – kaip marionetės, valdomos dievų, temą .
1937 metais J. Cocteau atliko Žiulio Verno aprašytą kelionę – aplink pasaulį apkeliavo per 80 dienų. Šios kelionės įspūdžius jis aprašė knygoje Mano kelionės.
Kurį laiką J. Cocteau buvo apleidęs savo meninę veiklą. Viena iš priežasčių buvo jo atsinaujinęs potraukis opiumui. Jis grįžo prie savo darbų 1940 m. pradžioje, paskatintas savo artimo draugo Jean Marais. Artima J. Cocteau draugystė su Jean Marais prasidėjo 1937 metais, kai Marais suvaidino vaidmenį jo pjesėje „Apvaliojo stalo riteriai“. Nuo šio filmo J. Cocteau pradėjo kurti pagrindinius vaidmenis, skirtus specialiai Marais.
1940–tųjų pabaigoje J. Cocteau adaptavo kinui dvi savo pjeses: Dvigalvis erelis ir Vidinė audra. 1945 m. J. Cocteau nufilmavo savo „Gražuolės ir Pabaisos“ versiją. Filmas pažymėjo pergalingą J. Cocteau sugrįžimą į ekranus. Jame Pabaisą, Princą ir Gražuolės gerbėją vaidino Marais. 1950 m. J. Cocteau režisavo filmą „Orfėjas“ kuriame ir vėl vaidino Marais. Tai filmas apie poetą, apgultą varžovų tiek mene, tiek meilėje. Kai Orfėjo žmona miršta, jis nusileidžia į pragarą jos gelbėti. „Orfėjuje“ J. Cocteau sujungė mirties temą su meninio įkvėpimo tema.
1949 metais J. Cocteau aplankė Jungtines Amerikos valstijas, vėliau išvyko į teatrinį turnė po Artimuosius Rytus ir tęsė aktyvų gyvenimą iki pat 1953 metų, kai liga privertė jį šiek tiek nusišalinti nuo aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Tačiau J. Cocteau ir toliau siekė stulbinti publiką savo išvaizda ir gyvenimo būdu.
1954 metais, mirus jo draugei rašytojai Collette, J. Cocteau užėmė jos vietą Belgijos Akademijoje. 1955 m. jis buvo išrinktas į Prancūzijos Akademiją. Gyvenimo pabaigoje buvo apdovanotas įvairiais laurais ir pagarbos ženklais; jis buvo Garbės legiono komandoras, ir Mallarmé, Berlyno, Marko Twaine`o akademijų narys, Kanų festivalio garbės pirmininkas, Prancūzijos-Vengrijos asociacijos garbės pirmininkas, Džiazo ir plokštelių akademijos pirmininkas...
1959 m. J. Cocteau sukūrė savo paskutinįjį filmą „Orfėjo testamentas“. Šiame filme jis suvaidino pats save, o epizodinius vaidmenis sukūrė daug to meto įžymybių, tarp jų ir Pablo Picasso, Youl Brynner, Jean-Pierre Leaud. Filmas kalbėjo apie J. Cocteau mėgiamiausią temą – mirtį, kurią jis visą laiką vadino savo valdove.
J. Cocteau laikė save avangardo, bohemos atstovu, neslėpė savo homoseksualizmo, vaikėsi madų, mėgo rengtis iššaukiančiai, bet visada gražiai, elegantiškai. Jis buvo vadinamas amžinu vaiku, amžinai „žaidžiantis“, visuomet lepinamas įžymybių bei publikos dėmesio. Jis turėjo talentą susidraugauti, bendrauti, dėl to visada buvo supamas nemažo draugų būrio, išliko aktyvus ir kūrybingas iki pat savo mirties.
Menininkas mirė nuo širdies smūgio būdamas 74 metų savo pilyje, Milely-la-Foret, Prancūzijoje, 1963 metų spalio 11 d., iš karto po to, kai sužinojo apie savo draugės Edith Piaf mirtį.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Orfėjas : XX a. Vakarų dramos / sudarė Galina Baužytė-Čepinskienė. - Vilnius : Vaga, 1986
Baisūs tėvai : XX a. prancūzų dramos / sudarė Birutė Želvytė. - Vilnius : Vaga, 1988
