Lietuvos mokslų akademija, Mokslininkų rūmai ir Rašytojų sąjunga kovo 22 d. pakvietė į Justino Marcinkevičiaus jubiliejinį vakarą, skirtą poeto 75-mečiui. Didžioji Mokslų akademijos salė, pavadinta šventove ar net bažnyčia, nepajėgė sutalpinti visų poeto gerbėjų, todėl lyg ir tarp kitko buvo užsiminta apie naujus mokslo rūmus.

Vakaro vedėjas Valentinas Sventickas buvo šmaikštus kaip visada – prabilo apie apeigas, nes mes esame apeigų tauta. Be apeigoms būdingo kartojimo, matyt, užmirštume daug svarbių dalykų – kas ir kodėl esame. Renginio metu buvo daug kalbėta apie istoriją, o kai prabilo pats poetas, susirinkusieji nustebo: jo eilėraščiai parašyti praeitame šimtmetyje! Buvo priminta daug Just. Marcinkevičiaus nuopelnų – rodos, jeigu jo nebūtų, nežinotume, kas yra meilė tėvynei, laisvei, žemei. Tad tiems, kas tą vakarą neįsispraudė į Mokslų akademiją, pravartu rimtai susimąstyti apie savo egzistenciją.

V. Sventickas išvardijo jubiliejaus proga išleistas poeto knygas: poezijos rinktinę Amžino rūpesčio pieva (2005, „Versus aureus“) ir dvi dramų knygas – Trilogija ir epilogas (2005, LRS leidykla), Prometėjas Ikaras (2005, „Šviesa“). Pasak V. Sventicko, rašytojo populiarumas grindžiamas ne tik menine verte, bet ir žmogaus perduodamomis idėjomis. Just. Marcinkevičiaus kūryba yra harmonizuojanti, paveiki jėga. Lanksti jo poezijos metaforų kalba tiesiog keri paprastumu.

V. Sventicko nuomone, kūryba yra institucija, galinti kurti pilietinę visuomenę ir valstybę. Poetas ir akademikas Just. Marcinkevičius įtvirtina istorinį – retrospektyvų ir perspektyvų – žvilgsnį į tautą. 1979 m. teatro salėje žiūrovai skandavo Lie-tu-va, ir ši skanduotė pasiekė ateitį. Trys dramos: „Mindaugas“ (1968), „Mažvydas“ (1977), „Katedra“ (1971) ir prie šiemet perleistos trilogijos pridėtas epilogas „Daukantas“ sudaro istorinį pagrindą, įkūnija istorijos simbolius, kuriuos tuometiniai skaitytojai bei spektaklių žiūrovai puikiai suprato. Suprantame ir dabar, girdime ir Katedros vaikelio verksmą, tik nežinia, ar jis iš laimės, ar nelaimės verkia, nes, anot V. Sventicko, mūsų laikai irgi yra mitologiški ir pilni galvosūkių. Tas vaikelis – kultūra, menas, tikėjimas (plačiau žr. Just. Marcinkevičiaus pokalbį su V. Sventicku savaitraštyje Literatūra ir menas, 2005 kovo 11).

Mokslų akademijos narė ekspertė Viktorija Daujotytė, prieš porą metų išleidusi knygą Raštai ir paraštės: apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą (2003, LRS leidykla), kalbėjo apie populiarumo aurą – Vergilijaus aura popularis fenomeną. Dabar belikę mažai žmonių, kuriuos gaubtų tokia aura. Teigiama, kad tikras menininkas negali būti populiarus, tačiau riba tarp populiariojo ir aukštojo meno kinta. V. Daujotytės nuomone, Just. Marcinkevičiaus populiarumą lemia poeto angažavimasis saviesiems ir savumui. Dienoraštyje be datų poetas rašo: „Kūryba man yra kalbėjimas su žmogumi ir apie žmogų. Vargu ar kas įtikins mane turint ją kokį kitą tikslą. Kalbėjimas žmonių kalba, nes visada norėjau suprasti ir būti suprastas“. Literatūrologė priminė, kad parašyti Eneidą Vergilijui užsakė imperatorius, o Just. Marcinkevičius draminę trilogiją užsakė pats sau, kaip įsipareigojimą savo tautai ir kultūrai.

V. Daujotytė trumpai apžvelgė visą poeto kūrybinį kelią – nuo pat jo atėjimo iš kaimo, skurdžios aplinkos, kur tik gamtos grožis suteikia prasmę. Tai savita Vergilijaus bukolikų tradicija, Jono Meko pavadinta „basų kojų kultūra“. „Išvaikščiotas basom peizažas“, – rašo Just. Marcinkevičius eilėraštyje „Vaikiškas peizažas“ (1966). Nuo rinkinio Žingsnis (1998) prasideda naujas žingsnis į žodį, pasitraukiama nuo aukštosios retorikos, čia galios įgauna netvarka, kuri vienintelė palaiko gyvastį. Erdvė, kurioje ir kalbamasi, ir tylima:

Snigo, ir buvo gera
skaityti eilėraštį,
galvą pakėlus nuo knygos
pažvelgti pro langą
ir pagalvoti sninga
[...]
(„Snigo“)

Pasak V. Daujotytės, poezija yra savo pačios istorija, bet niekada iki galo neužrašyta.

Pats šventės kaltininkas prasitarė, kad buvo sumanęs pasakyti prakalbą apie savo kūrybinę veiklą, tačiau po V. Sventicko ir V. Daujotytės pranešimų nutarė pabūti aktoriumi ir perskaityti keletą eilėraščių iš penkiasdešimties metų laikotarpio – būtent prieš tiek metų buvo išleista pirmoji poeto knyga Prašau žodžio.

Vladas Bagdonas skaitė ištraukas iš poemos „Pažinimo medis“ (1979), Vytautas Paukštė – fragmentus iš „Mindaugo“ ir „Mažvydo“, o žiūrovai, patvirtindami V. Sventicko samprotavimus apie istorinį dramų paveikumą, vis garsiau skandavo mielus mūsų valstybės vardo skiemenis. Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas) atliko keletą kūrinių.

Paskutinė neišvengiama apeigų dalis – sveikinimai. V. Sventickas iš anksto perspėjo, kad sveikintojai nekalbėtų gražiau už Just. Marcinkevičių, tačiau vakaro vedėjo niekas neklausė ir savo kalbomis stengėsi pranokti poetą. Vieni Just. Marcinkevičių vadino klasiku, autoritetu, Vilniaus miesto Garbės piliečiu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės autoriumi, kiti – gerumo, šventumo ar tiesiog žmonių poetu, tautos dainiumi ir vedliu. Dėkojo už poeziją ir „katedras“. Mėnraščio Metai vyriausiasis redaktorius Danielius Mušinskas priminė, kad kovo mėnesio žurnale publikuojama naujausia poeto kūryba.

Jubiliatas po penkerių metų vėl pažadėjo susitikti su savo gerbėjais.

Ramutė Dragenytė

Literatura.lt