Balandžio 22 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko rašytojo Juozo Apučio knygos Vieškelyje džipai pristatymas. Renginyje dalyvavo knygos autorius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Vytautas Girdzijauskas, aktorius Andrius Žiurauskas.
J. Aputį pasveikinti atvykęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis džiaugėsi Kaune matydamas garsius prozos meistrus. Pasak jo, gaila tik, kad J. Aputis – retas svečias Maironio namuose. Apie naująjį rašytojo rinkinį P. Palilionis sakė, kad tai neįtikėtinai stora ir įdomi knyga. J. Aputis rašo klasikine maniera, o mūsų dienomis tai neįprasta, beletristika šiandieninėje literatūroje pasitaiko retai. P. Palilionis padėkojo autoriui už gražų lietuvišką žodį, talentą ir juokaudamas sakė pranašaująs knygai didelę ateitį.
Apie knygos sumanymą bei struktūrą kalbėjo pats autorius. „Devynerius metus, galima sakyti, nieko nerašiau, išskyrus recenzijas ar straipsnius. O nerašiau todėl, kad atėjęs džiaugsmingas laisvės laikas iškėlė daug klausimų, į kuriuos savo raštais iki tol negalėjau atsakyti“, – kalbėjo rašytojas. Gaila, kad atėjusi laisvė atplukdė ir daug šiukšlių. Anais laikais jis žinojo, ant ko lieti pyktį, o dabar sunku, nes šiukšlina savi.
Knygą Vieškelyje džipai sudaro trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“. Jos aprėpia laikotarpį nuo praėjusio karo iki dabartinių dienų. Pasak autoriaus, iš pat pradžių buvo sumanyta parašyti atverstinių novelių ciklą – vienų veiksmas vyksta dabar, kitų – praeityje. Tai padaryti jį pastūmėjo prieš porą metų Klaipėdos bibliotekoje gauta dovana, kai viena darbuotoja įdavė J. Apučiui voką su jo vaikystės laiškais. Jie suteikė nemažai įkvėpimo bei paskatino per keletą mėnesių parengti novelių knygą. Kalbėdamas apie pokyčius savo kūryboje, autorius sakė jokio perversmo nepadaręs: „Kaip rašiau, taip ir rašau, tik gal polėkis kiek apgeso“. Anot J. Apučio, bjaurastys literatūroje jam nepatinka. Rašytojas skaito jaunesnių žmonių kūrinius, kur to gausu. Kai kur keiksmažodžiai gal ir tinka, tačiau jis pats tokios kūrybos nemėgsta.
Po aktoriaus A. Žiurausko perskaitytos novelės keletą minčių išsakė V. Girdzijauskas. „Nesutinku, kad tai liūdna knyga, joje yra daug šviesos, kuri J. Apučio kūryboje niekada negęsta. Nors ta šviesa melancholiška, liūdnoka, bet ji yra“, – kalbėjo kolega. J. Aputis koks buvo, toks ir yra, tik rašo geriau. Jis negali atitrūkti nuo savęs, savo išminties, patirties. Sunku į vieną kūrinį sudėti dramą, tragediją, apmąstymus ir kartu įžiebti šviesą ateičiai, tačiau jis tai sugeba. Su 1963 m. išleista apsakymų knyga Žydi bičių duona J. Aputis į literatūrą atnešė naują stilistiką, naują požiūrį į žmogų. Dabartinėse novelėse ši knyga atgyja, tačiau naujajame rinkinyje daugiau patirties, išminties.
„Daug kas sako, jog J. Aputis yra kaimo rašytojas, tačiau tai netiesa – jis yra žmogaus rašytojas. Jo kūryba tokia, į kurią gali atsiremti mokytojai, rašytojai – visa visuomenė, jo tekstus skaitant galima mąstyti“, – teigė V. Girdzijauskas. Vertingiausias dalykas J. Apučio kūryboje yra tai, kad jis sugrąžina tikėjimą literatūra. Rašytojo kalba švari, gryna, metaforiška. Jam nereikia blaškymosi, siautėjimo, gražiai parašyti galima ir paprasta kalba, tačiau turi būti talentas ir savitas požiūris į pasaulį.
J. Apučio buvo paklausta, ar jo kūrybos personažai tikri, ar tik išgalvoti. Pasak autoriaus, jo novelėse daug melagysčių. Tai, kas sukuriama, yra daugiau nei tai, kas būtų realiame gyvenime. Jo kūriniuose yra prototipų, tačiau jie fragmentiški.
