„JoPS“ mokymas

Naujoji rusų literatūra. Mitas, fantazija, melas ar gryna tiesa? Šiais sistematizavimo bei klasifikavimo, prasmės bei esmės ieškojimo laikais ne vienas literatūrologas, meno kritikas ar šiaip apsiskaitęs „knygų žiurkėnas“ vieną ar kitą rašytoją vis bando ir bando priskirti tam tikrai literatūros „srovei“ ar „krypčiai“. Kartais pavyksta, bet dažniausiai – ne.

Ką turi bendra „naujasis ekonominis disidentas“, „protinio darbo proletaras“ S. Dovlatovas ir „naujasis faŠistas“, „rusiškasis H. Milleris“ E. Limonovas? Kas sieja „naująjį D. Charmsą“, „visų menų meistrą“ D. Prygovą bei „keiksmažodžių virtuozą“, „sekso ir smurto apologetą“ V. Sorokiną? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad niekas, na, galbūt panašus jų amžius, ta pati socialinė aplinka, kurioje jie gyveno ar gyvena. Aišku, praėjus kokiam šimtmečiui, jų kūryba jau bus tvarkingai sudėliota į lentynėles su atitinkamais užrašais. O dabar apie juos galima kalbėti ką tik nori, spėlioti ir burti, meluoti ir fantazuoti.

Panašiai elgiasi ir Viktoras Jerofejevas, trijų rašytojų – jo paties, D. Prygovo ir V. Sorokino – knygos „JoPS“ pratarmėje pabandęs aprašyti „naujosios rusų literatūros“ užuomazgas. Pasak jo, „Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas nors, žiūrėk, ir paaiškės“.

Vertėjas


Užriškit man akis ir duokit stiklinę balto saldaus portveino kartu su raugintais kopūstais. Ir pridėkite disidento bučinį. Štai tada iš karto viską prisiminsiu. Nuogą lemputę virš galvos. Gražias isterikos dėmes. Visą grupės „JoPS“ istoriją. Nuo pat pradžios ligi galo. Lyg viskas būtų buvę vakar. Maskvoje po skaitymų mus girdydavo degtine, o Piteryje duodavo portveino su raugintais kopūstais. Mes su Sorokinu neatsisakydavome ir kitokių pasiūlymų. Piterio komunalkės bedugnės. O Prygovas, kaip visiems žinoma, visada geria tik alų.

Kietos sėdynės kupe „Maskva–Leningradas“, tuščiose barškančiose stiklinėse pašėlusiai virpa arbatos šaukšteliai. Už lango iš kairės į dešinę greit skrieja sniegas. Vyriškių veidai melsvi lyg pagal naktinį Susisiekimo ministerijos užsakymą. Sudvisęs oras nežada saldžių sapnų. Vienas melsvaveidis siaubingai panašus į angelą. Kito smakras bei kakta – chtoniniai. Trečiasis veidas, gulintis ant mano kelių, kaip nekeista, priklauso man.

Dar neatėjo laikas pasakyti visą tiesą apie mistinę grupės „JoPS“ (Jerofejevas-Prygovas-Sorokinas) veiklą, jis greičiausiai niekada ir neateis. Daugybė žmonių, įsipainiojusių į šią istoriją, dar gyvi, todėl dėl visiems suprantamų priežasčių nieko apie tai nekalba. Miruoliams irgi neverta per daug gražbyliauti. Visų geriausia būtų tekstus, pirmąkart sudėtus į šią knygą, pateikti skaitytojams – tegul jie patys laužo galvas, kas iš tikrųjų įvyko. Tekstai svarbesni už visokias išpažintis. Jei skaitytojai nekvaili, jiems kas nors, žiūrėk, ir paaiškės. Gera proga patiems pasitikrinti savo nuovoką.

– Jūs tarytumei lavonai, – po kurio laiko lėtai ištariau aš.

Mano bendrakeleiviai kažkaip nedraugiškai išsiviepė.

– Na, pagaliau, – pritariamai burbtelėjo pirmasis.

– Susiprotėjo, – linktelėjo antrasis.

– Tai ką, neteisybę pasakiau, ar ką? – tingiai krūptelėjau aš.

– Gal ir teisybę, tačiau koks iš esmės skirtumas? – paryčiui ištarė Chtonikas.

Nesiskutę, mes valgėme bandeles vienoje miesto arbatinėje.

– Man patinka, kai merginos labai bijo, – saldžiai pasiraivė apsnūdęs Angelas.

– O aš giliai viduje pats jų bijau, – prisipažino mums Chtonikas.

– Dabar aišku, kodėl jūs šlubas, – prisipažinau aš Prygovui.

– Gyvenimą įsimylėję avinai, – susiraukė Sorokinas, metęs žvilgsnį į pusgyvius, po kavines vos pašliaužiojančius leningradiečius, ir iš pasibjaurėjimo ėmė krutinti rožinius savo pirštus.

– Kaip teisingai jūs pastebėjote, Vladimirai Georgijevičiau, gyvenimas – tai sapnas, – sutiko Prygovas.

Pradžiai jums pasufleruosiu, kad „JoPS“ egzistavo dviejuose pogrindžio lygiuose. Pirmajame lygyje „JoPS“ iš esmės nedaug kuo skyrėsi nuo visų kitų pogrindinių vėlyvojo sovietmečio organizacijų – begalės vakarietiško roko mėgdžiotojų, džiazo muzikantų, avangardinių tapytojų, visokių protestuotojų, politinių bei ekonominių disidentų. Su visa šia publika „JoPS“ artimai nebendravo, nors kai kurie iš mūsų asmeniškai ir turėjo tokių bičiulių.

– Rytoj Romoje susitinkame su Popiežiumi, – priminiau aš.

– O aš ką, prieš? – gūžtelėjo pečiais Prygovas.

– Kodėl visi rašytojai – toks mėšlas? – patyliukais nustebo Sorokinas.

Popiežius atrodė nepatenkintas mūsų entropija.

– Štai visas pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, o jūs užsiimate estetika, kruopščiai trinate ribą tarp gyvenimo ir mirties.

– Žodis pats mus pasirinko tokius, kokie esame, – nuoširdžiai atsakiau aš.

Romos Popiežius nužvelgė mus ir švelniai pratarė:

– Pasaulinę literatūrą visais laikais kūrė godūs niekšai, maniakai, išgamos, pusžmogiai ir iškrypėliai.

– Aš įsimylėjau šviesiaplaukę merginą, vardu Kvaiša, – prisipažino jam Prygovas.

– Kas gi kitas, jei ne jūs pasirūpinsit, kad pasaulis amžiams pražystų? – apglėbė mus Popiežius.

Mes keitėme religijas kaip pirštines ir nei vienoje jų neradome nei ramybės, nei stiprybės. KGB mūsų nemėgo, mus sekė, tačiau tuo pat metu ir prisibijojo, todėl nekliudė mūsų slaptoms užsienio kelionėms. Žmogiškąja prasme labiausiai nuvylė Tibetas.

– Visus rusus reiks padaryti budistais, – kerštingai pažadėjo Prygovas.

Pirmajame undergroundo lygmenyje „JoPS“ ne kartą išnėrė į paviršių per savo koncertus, kurie vyko privačiuose butuose, rūsiuose, nelegaliuose arba pusiau legaliuose klubuose Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Machačkaloje, Tbilisyje, Novosibirske ir kitur. Tokių pasirodymų simbolis – plika palubėj kabanti lemputė.

„JoPS“ atrodė lyg kamuolinis žaibas, mūsiškė publika tai puikiai atsimena ir iki šiol. Arba – lyg lėktuvo užgrobimas: tokio šoko bei klyksmo aš vėliau niekada nebepatyriau. Pasakysiu dar daugiau: žmonės nebeišlaikydavo – juos tiesiog vimdė čia pat, salėje. Nors jie buvo ir pažangūs, bet vis dėlto dar sovietiniai žmonės. Čia susipynė viskas: džiugesys, bezdalai, neapykanta, milicijos patruliai, diskusijos, KGB, sąmyšis rašytojų organizacijose, kelios dešimtys klausytojų savižudybių dėl buities ir būties problemų, kratos, gatvių muštynės, naktiniai nuotykiai, moralinis pakilumas bei staigus moralės krytis. Prisimenu, kaip jauna filologijos studentė Sonečka Kupriašina pasiimdavo mūsų kūrinius ir kultūringai išeidavo masturbuotis į moterų tualetą.

Tibete Sorokinui davė Dievo telefoną, tačiau šiam paskambinus iš gatvės automato, rodė „užimta“. Mes sukūrėme stilių Che Guevarai. Kaire susitikome su islamo teroristais, jaunais smailiaveidžiais išminčiais. Visi, be išimties, nemėgome Amerikos. Tačiau vėliau kažkaip nejučia ją pamėgome.

– Vyrai, varykit, – sakė mums teroristai.

Prygovas pasiūlė klastingą planą.

Nežinau, kas labiau kaltas, kad Žemės planeta tokia apdergta, tačiau mes visi troškom tik vidinio tikėjimo tyrumo. O apskritai man labiausiai patinka mūsų idėja sunaikinti komunizmą Rusijoje. Mūsų patikėtiniu tapo Gorbačiovas, nors tai tik viena globalios operacijos dalių. Tam tikrą laiką mes draugavome su „Bitlais“, mums patiko jų „užmojai“, peržengiantys krikščionybės ribas, nors, kita vertus, jų viduje knibždėjo tos pačios salmonelės, prieš kurias mes ir rengėme sukilimą. Sorokinas pervertino kinų grėsmę, o Prygovas traukė visokias baisias daineles. Jis nenorėjo mirti antrą kartą.

Rusų literatūroje „JoPS“ neperėmė jokių tradicijų, tarp rusų rašytojų galima rasti tik kažkokius tolimus pusbrolių pusbrolius ir pseudobrolius, kurių giminystę primena tik panašios pavardės. „JoPS“ neturėjo analogų ir užsienio literatūroje. Grupes paprastai vienija kūrybinis jos narių artumas. O pasaulyje nebuvo nepanašesnių vienas į kitą žmonių nei mes.

„JoPS“ spontaniškai gimė tylų 1982 metų rudens vakarą mano bute netoli Smolensko aikštės. Už langų vyto persiškos alyvos.

Sorokinas išgėrė degtinės ir tarė:

– Taip.

Prygovo kaukolė siaubingai prasiviepė.

– Pizdec, – ištarė Sorokinas.

Visi trys tą vakarą atrodėme kaip reta susikaupę, gal šiek tiek liūdnoki, nuo mūsų sklido kažkokia ypatinga šviesa.

– Ar atsimenat, kaip šakališkai stūgauja mūsų literatūrinis draugas Ch., kai persigėręs užsilipa prieškambaryje ant dėžės? – paklausė Sorokinas.

– Šamanas, – atsakė poetas Prygovas. – Koks šarmas.

– Aš – skulptorius, – truputį užsigavo Prygovas.

– Dabar taip staugs visa rusų literatūra, – pasakė Volodia.

Ir literatūra užstaugė.

Niekas iš mūsų niekada neketino keisti narių skaičiaus ar sudėties. Mistiškai taikliai pataikėm į patį dešimtuką.

Tikriausiai taip ir būtume pasilikę pirmajame pogrindžio rate, jei ne skandalas Leningrade po eilinio mūsų pasirodymo. Triukšmą dirbtinai sukėlė amžinatilsį Viktoras Krivulinas. Iš pradžių viskas vyko kaip visada. Tik plika lemputė palubėj atrodė kiek didesnė bei šviesesnė nei įprasta. Ji blausiai apšvietė mūsų moteriškos lyties gerbėjų nosis ir nuogus kelius.

Salėje sėdėjo ta reta filologijos studenčių rūšis, pieno baltumo oda, protingomis paukštiškomis galvelėmis, plonais smaližių pirštukais ir aštriais smakrais, kurie, kaip ir jų užpakaliai, beviltiškai nudrimba artėjant prie trisdešimties. Jeseninas ne veltui sakė, kad pačios mylimiausios jo gerbėjos yra žydaitės.

– Už alyvų, už agrastų... – kažkas tyliai pratarė salėje, kai aš skaičiau „Gyvenimą su idiotu“.

– Pederastai! – užbliovė literatūrologas Andrejevas.

Užvirė kruvinos muštynės. Sorokinas, Prygovas ir aš sutvarkėme kokį šimtą niekšų bei humanistų. Krivulinas, gindamas plunksnos garbę, drąsiai mojavo ramentu. Garsiai pokštelėjo lemputė. Jos skeveldros pažiro į juodą tamsą. Viena žydaitė sugriebė mane už rankos, ir mes, gelbėdamiesi nuo milicijos, išsprukome į vidinį kiemą. Paskui mus skuodė Sorokinas ir šlubčiojantis Prygovas. Ir štai tada, kai mes sutūpėme ratu akmeninėje Peterburgo duobėje, gyvenimas staiga nusiėmė savo kaukę, ir mes suakmenėjome, išvydę tikrąjį jo veidą. Taip užgimė mūsų vienatvės trejybė.

– Klausyk, – karštai sušnibždėjo žydaitė, – ateik rytoj.

– Kur? – nesupratau aš.

Brezento palapinėje ant Kongo upės kranto, džiunglėse liūčių sezono metu mes prisiekėme ištrėkšti žmoniją į sieną. Ši priesaika vėliau atsispindėjo mūsų apsakymuose bei Prygovo oratorijose. „JoPS“ sukūrė genetinės ekologijos strategiją, kuri savo ekstremizmu išgąsdino islamo teroristus.

Literatūrinės „JoPS“ kūrybos pamatą ir sudaro ši genetinės ekologijos teorija. Tai mistinė doktrina apie sielos išgarinimą iš kūno manipuliuojant kalba, ji panaši į viduramžių „formatos“ bei senovės kinų „kai-shu“ kaligrafijos mokslą. Čia svarbi ir gnostinė teorija, teigianti, jog visi žemo intelekto žmonės, „the lower middle class“, vergai, šunys ir kiti gyvūnai neturi sielos, jos nepaveldi ir neperduoda palikuonims. Iš tikrųjų tai mes išpranašavome bei išprovokavome 1990–2000 metų Rusijos popkultūrą, kuri paruošta pagal trauktinės „Skystas fašizmas“ receptą.

„JoPS“ sugalvotas „skysto fašizmo“ apibrėžimas iš dalies paremtas idėja, kad minia pasiduoda įtakai, kai apeliuojama į jos instinktus, viešai parodomos jos ydos. Mes prisidėjome prie europietiškos pasąmonės hiperseksualizavimo (visų pirma Vokietijoje ir Austrijoje). Sorokino „Norma“, Prygovo „milicininkas“ – štai šio didžio kelio etapai. Aš irgi savarankiškai užsiiminėjau „skystu fašizmu“ prancūzų Rivjeroje, visų pirma Nicoje (tai daugybės emigrantų bei vietinių nacionalistų miestas) – rašiau romaną „Paskutinis teismas“. „Skystas fašizmas“ ypač tinka Rusijai su jos ilgamete „avinų“ morale. Nei vienas grupės „JoPS“ narys niekada neabejojo, kad Rusija neturi ateities ir jos dienos suskaičiuotos. Galų gale mums nusibodo melaginga apnuoginto, vienišo gyvenimo retorika. Įveikę milžinišką pasipriešinimą, mes peržengėme būties ribas ir ten laisvai atsikvėpėme. Rašėme skirtinguose kambariuose skirtingais plunksnakočiais. Beprotiškai mylėjome savo žmonas: Veslavą, Nadeždą, Iriną. Buvome labai išmintingi. Kaip teisingai pastebėjo mūsų tautietis poetas, Nobelio laureatas, mūsų dar iki šiol laukia politinio korektiškumo kalėjimas. Padarėme viską, kad visas pasaulis sužydėtų tulpėmis arba, lyg suplėkęs prancūziškas sūris, – bent pelėsiais.