Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka – kas tai?

Prieš gerą savaitę buvo oficialiai paminėtas Didžiojo Vilniaus seimo šimtmetis. Svarbios Lietuvos valstybei sukakties proga atidengti du paminkliniai objektai. Pirmasis – šaligatvyje įmūryta paminklinė lenta priešais dabartinės Nacionalinės filharmonijos pastatą, kuriame šis Seimas vyko; antrasis – pastato viduje pastatytas naujas vieno iš šio Seimo aktyvistų Jono Basanavičiaus skulptūrinis portretas.

Paminklinė lenta turi gana aiškiai apibrėžtą idėją, o naująją skulptūrą pamačiusiam Filharmonijos lankytojui gali kilti daug klausimų apie jai parinktą vietą, dydį, pavaizduoto asmens portretinį panašumą. Ankšta pastato prieangio erdvė su žemu skliautu, po kuriuo „pakišta“ skulptūra – regis, ne geriausia vieta garbiajam visuomenės veikėjui įamžinti...

Tokias mintis kiek prasklaido prie rūbinės įrengtas stendas, iš kurio aiškėja, kad naujoji nedidukė skulptūra tėra tiktai skulptoriaus Gedimino Jokūbonio kuriamo paminklo Jonui Basanavičiui eskizas. Toks paaiškinimas suponuoja, kad dar sulauksime kito, tikrojo paminklo.

Šia proga verta priminti apie vieną jau užbaigtą paminklą J. Basanavičiui, juolab kad apie jį kultūrinė spauda nėra rašiusi. Tai neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto baigta leisti „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“. Paskutinis leidinio tomas, „Juodoji knyga“, pasirodė šių metų pradžioje ir susilaukė nemažo skaitytojų susidomėjimo. Mat pavadinimas, kurį, beje, yra davęs pats J. Basanavičius, skamba tiesiog madingai ir mįslingai. Iš tiesų – tai knyga, skirta lietuvių liaudies burtams, užkalbėjimams, prietarams.

Tautosakos rinkimas, publikavimas ir tyrinėjimas (į folklorą J. Basanavičius dažniausiai žvelgė kaip į šaltinį praeičiai pažinti) buvo vienas iš reikšmingiausių J. Basanavičiaus plačiašakės veiklos barų. Tačiau kad šie darbai yra tokios įspūdingos apimties, akivaizdžiausiai suvokiame dabar, turėdami juos vienoje vietoje, penkiolikos knygų serijoje.

Dauguma seniai spausdintų J. Basanavičiaus veikalų buvo tapę bibliografinėmis retenybėmis, prieinamomis nebent mokslininkams. Tačiau ir jiems kai kurie vertingi tekstai buvo beveik nepasiekiami, nes išspausdinti labai retuose leidiniuose. Tik „Lietuviškos pasakos įvairios“, pirmąsyk išleistos 1903–1905 m., buvo sulaukusios kelių laidų. Didelis pluoštas medžiagos, dabar skelbiamos VIII bei XII tomuose ir dalyje XI „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomo, apskritai niekada nebuvo publikuota.

Leidinio idėja prieš keliolika metų kilo akademikui Leonardui Saukai, jis drauge su tautosakininku daktaru Kostu Aleksynu ėmėsi ją įgyvendinti. Padedami vos vieno kito talkininko, jie atliko visą didelį ir kruopštų parengimo darbą. Kiekviename tome randame išsamų L. Saukos įžanginį straipsnį, abiejų rengėjų paaiškinimus, komentarus ir kitus reikalingus priedus; pridedamas ir žodynėlis, be kurio kai kurių tekstų paprasčiausiai neperskaitytume.

Žvilgtelėkime, kas konkrečiai sudaro skelbiamą J. Basanavičiaus tautosakos biblioteką.

Pirmieji šeši tomai (juos išleido „Vagos“ leidykla) skirti pasakoms; juose sudėtos visos J. Basanavičiaus Amerikoje publikuotos pasakos. Jaunesniam skaitytojui bene pravartu priminti, kad J. Basanavičius užsienyje šiuos darbus spausdino dėl to, kad pačioje Lietuvoje, valdytoje carinės Rusijos, lietuviška spauda buvo uždrausta. Pats J. Basanavičius savo pasakų tomų nebuvo sunumeravęs, tad naujosios serijos rengėjai pradėjo nuo didžiausio ir įvairiapusiškiausio pasakų rinkinio „Lietuviškos pasakos įvairios“. Jei žiūrėsime paties J. Basanavičiaus publikacijų chronologijos, tai šias pasakas jis išleido po dviejų pirmųjų „Lietuviškų pasakų“ knygų, kuriose surinktus tekstus traktavo kaip medžiagą lietuvių mitologijai tirti. Pastarosios naujojoje bibliotekoje skelbiamos V ir VI tomuose.

Šiuolaikinis skaitytojas gal ir nesusimąsto, kiek daug energijos ir organizacinių pastangų įdėjo J. Basanavičius, kad šios pasakos būtų iš žmonių užrašytos. Gyvendamas toli nuo tėvynės, jis aktyviai palaikė ryšius su daugybe jo suburtų tautosakos rinkėjų, parašė šimtus laiškų su prašymais, paraginimais, padėkomis. Vienas iš jo pagalbininkų buvo brolis Vincas, kurį jis rėmė materialiai, jo naudai atsisakė savo dalies tėviškėje. „Užsirašyk tad mano dalį ant savęs dėl vaiko (Vinco sūnaus, kurio auklėjimu jis labai rūpinosi – Ž.R.), kad nesakytum kitąkart turįs negerą brolį... Ale neužsimiršk, kad ir aš nog tavęs atlyginimo lauksu, atlyginimo – pasakomis! Turėsi rinkt, rinkt ir rinkt, ir tavo darbas, kaip žinai, ais ant naudos mūsų tėviškei“, – J. Basanavičius rašė broliui iš Varnos 1902 metais. Šis, įsiklausęs į tokius raginimus, dirbo kiek galėdamas. Vinco Basanavičiaus užrašyta iš viso apie 700 sakytinės tautosakos tekstų, 150 dainų, 134 mįslės ir kt.

Savaime suprantama, kad daugiausiai jis užrašinėjo tėviškėje – Ožkabaliuose – ir jos apylinkėse. Vienas iš bibliotekos tomų, aštuntasis, – tai „Ožkabalių pasakos ir sakmės“, kurias kaip tik ir surinko Vincas Basanavičius. Šio tomo medžiaga dabar pirmąsyk paskelbta iš rankraščių, kadangi J. Basanavičius, užkluptas kitokių neatidėliotinų darbų, pasakų leidimo nebetęsė.

Devintas ir dešimtas tomai – tai vėl tautosaka iš J. Basanavičiaus tėviškės, „Ožkabalių dainos“. Pirmoji jų laida, pasirodžiusi 1902 m. Amerikoje, buvo be melodijų; skelbti tik dainų tekstai, kuriuos greta brolio bei Vinco Vaičaičio buvo surinkęs ir pats J. Basanavičius. Šioje naujoje laidoje „Ožkabalių dainos“ spausdinamos su melodijomis, kurias 1904 m. užrašė prelatas Jurgis Narjauskas; jo rankraštis saugomas Lietuvių tautosakos rankraštyne. „Ožkabalių dainų“ rinkinys, kuriame yra daugiau kaip keturi šimtai dainų, pasak akademiko L. Saukos, yra monumentalus vieno kaimo dainų leidinys, iki šiol neturintis lygaus pavyzdžio lietuvių folkloristikoje.

VII tome spausdinama 1903 m. Amerikoje pasirodžiusi knyga „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ su didele studija „Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių“. Šią knygą J. Basanavičius skyrė savo anksti mirusiai žmonai: „Vėlelei neužmirštamosios Ellės“, rašoma dedikacijoje. Knygoje dominuoja tekstai, užrašyti Mažojoje Lietuvoje; keli yra iš Šiaurės ir Rytų Lietuvos, vienas kitas iš Žemaitijos, iš JAV spaudos.

XI tomas pavadintas „Įvairi tautosaka iš rinkinių“. Dalis šio tomo medžiagos buvo publikuota tęstiniame leidinyje „Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft“ 1884 m., dalis – „Aušroje“, bet daug kas liko neskelbta, pavyzdžiui, anekdotai apie Strazdą ir visokios įvairenybės.

XII tomas, minėtoji „Juodoji knyga“. Šiame vėliausiai pasirodžiusiame tome (jie buvo leidžiami nebūtinai iš eilės) visa medžiaga spausdinama pirmąkart. „Juodąja knyga“ J. Basanavičius vadino gana didelį aplanką, kuriame iš įvairių užrašinėtojų kaupė rankraščius, atspindinčius tikėjimų, burtų ir prietarų pasaulį. Besidomintys liaudies medicina čia taip pat ras ką paskaityti.

Dar esama etiologinių ir mitologinių sakmių, maldelių, giesmių, laiminimų, keiksmų... Šios rūšies tautosaka J. Basanavičius domėjosi nuo pat savo tautosakinės veiklos pradžios. Dar 1878 m. jis užfiksavo užkalbėjimą, o 1884 ir 1885 m. minėtuose „Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft“ paskelbė nemažai mitinių sakmių, kuriose gausu žinių apie laumes, deives, vėją, ugnį, Perkūną, velnią. Daugiausiai tokios medžiagos užrašė įžymusis tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, buvęs itin aktyvus J. Basanavičiaus pagalbininkas ir atsiuntęs jam apie 1100 tekstų. Tuo metu, kai jis rinko burtus ir kitus magijos tekstus, šie iš tikro gyvavo. Tad ypač įdomus M. Slančiausko užfiksuotas burtų gyvavimo kontekstas.

XIII–XV tomuose spausdinami J. Basanavičiaus tyrinėjimai, straipsniai, studijos, recenzijos, pastabos autobiografijai, ištraukos iš užrašų knygučių apie tautosakos dalykus. Beje, autobiografijoje aprašyti įvykiai baigiasi 1923 m., o įrašai knygutėse tęsiasi iki pat gyvenimo pabaigos.

XIII tome publikuojama viena iš didžiausių jo studijų „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (pirmąsyk šis darbas paskelbtas 1907 m. „Lietuvių tautoje“). Kaip ir kituose tyrinėjimuose, čia J. Basanavičius ieškojo įrodymų lietuvių tautos etnogenezei. Todėl liūto motyvą jis tiria labai plačiame kultūros lauke, pasitelkdamas ir folklorinius tekstus, ir gausias iliustracijas iš senųjų kultūrų vaizduojamosios dailės. Iki jo lietuvių folkloristikoje nieko panašaus nebuvo.

„Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka“ ne tik suteikia galimybę turėti jo tautosakos veikalus vienoje vietoje, bet ir imtis naujų darbų, naujų interpretacijų, gal ir ginčų su įžymiuoju praeities tyrėju, kurį Algirdas Julius Greimas laikė vieninteliu lietuvių antropologu.