Rašyk
Eilės (77851)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Jonas Strielkūnas: „Gyvendavome literatūra“

2009-03-26
Jonas Strielkūnas: „Gyvendavome literatūra“

Pokalbis su poetu, ilgamečiu „Literatūros ir meno“ darbuotoju Jonu Strielkūnu, kovo 16 - ąją atšventusiu 70 metų sukaktį

Norėčiau pradėti nuo Jūsų darbo „Literatūroje ir mene“. Redakcijoje dirbote ilgai, prie visų valdžių?

Taip, daug redaktorių keitėsi. Jau visų ir neatsiminsiu.

O kokį laiką labiausiai įsiminėte?

Išbuvau „Literatūroje ir mene“ daugiau negu trisdešimt metų. Kaip pradėjau nuo 1967 metų pavasario, taip paskui – iki pensijos. Dar tarpas, kai nedirbau, buvo šioks toks. Įdomiausia buvo, žinoma, pati pradžia, kai atvažiavau iš Panevėžio naftos bazės, kur tada dirbau. Kaip tik išleidau pirmą knygą – „Raudoni šermukšniai“. Vladas Šimkus mane nuvedė pas tuometinį „Literatūros ir meno“ vyriausiąjį redaktorių Vacį Reimerį. Šis pažiūrėjo į mane, sako: „Ai, poetas, išsiblaškęs, nebaigęs aukštojo, nedirbęs jokiame rimtame laikraštyje. Na, paskaityk korektūrą vieną mėnesį.“ Priėmė bandomajam laikotarpiui. Tas laikotarpis užsitęsė, ir kai Juozas Aputis išėjo iš redakcijos, perėjau į jo vietą – vadinamuoju „literatūriniu darbuotoju“ į Grožinės literatūros skyrių. Tuo metu skyriaus vedėjas buvo Eugenijus Matuzevičius. Kai jis išėjo į pensiją, pats tapau skyriaus vedėju, padariau didžiausią karjerą, kuri tais laikais buvo įmanoma, nes aukštesnio posto nepartinis negalėjo užimti. Kadangi aš į partiją nestojau, tai mano aukščiausias karjeros taškas ir buvo – Grožinės literatūros skyriaus vedėjas „Litmenyje“ (juokiasi).

Net keista, kai pagalvoji, – tiek žmonių, atsakingų už grožinę literatūrą redakcijoje?

Dirbo vedėjas, literatūrinis darbuotojas ir – atsakingas už humorą. Už jį vienu metu buvo atsakinga Skirmantė Ramanauskaitė. Beje, Juozas Erlickas, dar studenčiokas būdamas, pas mus debiutavo. Kai atnešė savo kūrybos, buvo toks nedrąsus. Jį jo draugas Antanas Stanevičius atvedė. Tasai atitempė, o Erlickas stovi, visas raudonuoja, Skirma sako: „Net rankos jam rausta.“ O mums kilo įtarimas, gal nusirašė jis nuo kokių rusiškų žurnalų, išsivertė – ką gali žinoti. Mes jį šiek tiek pagąsdinome, bet ne, pasirodo, pats rašo taip originaliai ir talentingai. O, pavyzdžiui, „Šluota“ jo nespausdindavo, nes nežinomas autorius. Jaunam juk visada sunku pradėti. Mes pirmi jį ir pakrikštijome. Dar daug autorių per mūsų rankas atėjo. Juk buvome vienintelis literatūrinis savaitraštis. „Nemunas“ tik paskui atsirado, tada buvome tiktai mes ir „Pergalė“, dabartinis „Metų“ žurnalas. Tiesa, kūrybą spausdindavo ir kiti laikraščiai. „Komjaunimo tiesa“ turėdavo savo puslapį, netgi „Tiesa“, ir ta spausdindavo. Na, bet ten tik kokį Broniaus Mackevičiaus parašytą, kolūkio pirmininkui dedikuotą kūrinuką paimdavo. Bet kai būdavo kokios tadžikų ar latvių Literatūros dienos, tai manęs irgi prašydavo vertimų – ir aš „Tiesai“ duodavau.

O „Litmenio“ grožinės literatūros skyriaus vedėjo pareigos buvo geros jau vien dėl to, kad bendraudavau su visais to meto rašytojais. Pažinojau visus nuo vyriausio iki jauniausio – nuo Antano Miškinio, Albino Žukausko iki to laiko pradedančiųjų – tarkime, Edmondo Kelmicko. Pirmą sykį išspausdinau pastarojo eilėraščius. Turėjome tokią skiltelę „Jaunųjų žingsniai“, tai ten įdėdavome po porą eilėraščių. Ir daug ką esu pirmąsyk išspausdinęs. Gintarą Patacką, kitų poetų, kuriuos kiti redaktoriai sunkiau praleisdavo. Reimeris būdavo išsiblaškęs, nors „tarybinės linijos“ laikydavosi. Ateidavo tik tada, kai maketuodavome laikraštį. Antraštes peržvelgdavo, pasakydavo tuometiniam atsakingajam redaktoriui Romui Mačiuliui: „Va, Romuk, sukeisk šias nuotraukas vietom.“ Ir tiek to redagavimo. O visa redakcija laukdavo išeinančio numerio. Kai atveža – visi skaito, visi peržvelgia, kur kieno klaidų likę, kas ką pražiopsojęs... Na, žinoma, ir pusiau balius belaukiant.

Dar apie debiutus norėčiau paklausti. Viktorijos Daujotytės knygoje „Gyvenimas prie turgaus“ užsimenama – kai Gintaras Patackas norėjo išleisti eilėraščių rinkinį, turėjo problemų, nes buvo ideologiškai nepatikimas...

Taip, būdavo tokių. Tai jau ne vien „Literatūros ir meno“ reikalai. Kadangi priklausiau Rašytojų sąjungos komisijai, sudarytai dirbti su jaunaisiais, svarstydavome pirmąsias knygas ir atiduodavome jas į „Vagą“. Po penkis leisdavome aplankuose – „grabais“ vadindavome. Visus sukiša į vieną tokį aplankėlį ir išleidžia. Ne visada į mūsų patarimus atsižvelgdavo. Pavyzdžiui, Antanas Kalanavičius. Anuomet jį pasiūlėme išleisti, bet „Vaga“ užsispyrė ir neleido. Valdžia buvo nepatenkinta dėl „tiekos daug modernistų“ – tais metais leido ir Antaną Masionį, ir Aldoną Eleną Puišytę. Tad gal ir ne specialiai, tiesiog bedė pirštu, ir viskas, išmetė Kalanavičių, o išleido Alionį. Kas dabar prisimena tą Alionį? O Kalanavičius, karštas dzūkas, labai išgyveno, paskui jau pats nebesispausdino. Visi kalba, kad jam niekas neleido spausdintis. Jis ir pats neduodavo. Buvo labai įsižeidęs. Gal sykį kokį man pavyko išprašyti.

O tą patį „Litmenį“ rengiant, matyt, irgi reikėjo atsižvelgti į situaciją? Ar daug tokių kompromisų buvo?

Būdavo, nes kibdavo cenzoriai. Spaustuvėje rinkdavo tekstus, o mes iš karto skaitydavome. Kai perskaitydavome, darbo imdavosi cenzoriai. Cenzore dirbo tokia moteriškaitė. Vienąsyk kilo baisus triukšmas dėl Vytauto Karaliaus vertimo: jis išvertė Vengrijos čigonų poezijos. Ten buvo toks įvaizdis: „raudona gyvatė“. Cenzorė šaukė: „Kokios čia gyvatės! Antitarybinės!“ Mes sakėme: „Durne tu, čia vengrų meilės, o ne politiniai eilėraščiai!“ O ji net ašaroti pradėjo: „Mane išmes iš darbo dėl jūsų užsispyrimo!“ Neatsimenu, su kuo mes tada buvom. Paprastai po du budėdavome spaustuvėje. Pravirkdėme tą cenzorę. O jau vakaras. Niekas CK telefonu neatsiliepia. Ėmė ir išėjo „Litmenis“ su ta gyvate, ir nieko neatsitiko.

Būdavo, išima ištisus puslapius. Apsakymus, straipsnius. Laikraštį išleisti tuo metu buvo sudėtinga, viskas renkama rankomis – jei paskutinę akimirką išmesdavo, tai būdavo vargo. Bet ir praslysdavo kas nors. Mindaugo Tomonio eiles spausdinome. Niekas nežinojo, kad saugumas Tomonį tampo, tiktai Matuzevičius ir aš. Savo vadams nesakydavome nieko. Tomo Kuršio slapyvardžiu Mindaugą Tomonį publikuodavome.

O kalbant apie slapyvardžius – buvo sovietmečiu galimybė jais pasirašinėti, kad niekas nesužinotų?

Tomonį, ko gero, vienintelį slapyvardžiu ir leidome, nes kiti nenaudojo jokių slapyvardžių. Jaunieji, kurių neišspausdindavome pirmą kartą, vis tiek atsiųsdavo naujų, bandydavo dar sykį. O kai knygą išsileidžia, jau niekur nesidėsi – turi spausdinti. Redaktoriai arba cenzoriai raukydavosi, bet priimdavo. Kartais ir išbraukdavo. Kai jau išbraukia cenzorius, nieko nebepadarysi. Tarkim, „Nemune“ spausdino mano eilėraštį apie meilę, kuriame yra eilutės: „Argi tu nebijai niekada neįvykusio maišto“; „Bet sugrįžta pradžia – atkakli kaip vergų sukilimas.“ Už kūrybą „Nemune“ tada buvo atsakingas Algimantas Mikuta. Man paskambino, sako: „Jonai, cenzoriui užkliuvo.“ Bet mes kažkokį žodį pataisėme, tai ir išėjo. Arba, sakykim, kai leidau knygą „Varpo kėlimas“, nors paskui ji buvo premijuota, bet pradžioje cenzoriams irgi užkliuvo eilėraštis „Varpo kėlimas“: „Ir staiga nutrūksta lynas, / Krinta varpas atgalios, / Tyli margas skruzdėlynas, / Liepos saulės spinduliuos.“ „Kaip? Liepos? Čia turimas omeny liepos mėnesį vykęs „tarybų valdžios atkūrimas“? Taip negalima!“ O juk aš nė minties neturėjau apie tą tarybų valdžią. Tai egzistencialistinis motyvas. Visada jiems kažkas vaidenosi. O tada knygos redaktorius – Antanas A. Jonynas – cenzorius perkalbėjo.

Teko paplušėti su tais cenzoriais.

Dar įdomu, kad „Litmenyje“ daug biržiečių buvo. Tada, kai aš atėjau, ten dirbo Matuzevičius, Dailės skyriaus vedėjas Edvardas Pranckūnas, Teatro ir kino skyriuje dirbo Eustachijus Aukštikalnis ir Saulius Macaitis, vėliau vietoj pastarojo – ir Egmontas Jansonas. Taigi buvome beveik biržietiškas laikraštis pasidaręs. Tai jie mane užtardavo. Atvažiavau į Vilnių jaunas, toks nusigandęs. Patekau tarp savųjų. Kažkas atsiuntė iš Kupiškio etnografinius kailinius – kažkodėl į „Literatūrą ir meną“, tai mes kartais miegodavome po tais kailiniais, nes neturėjom buto – nei aš, nei Saulius.

Kai iš rašytnamio išvijo, ilgai dirbome Pylimo gatvėje, tada lakstydavome į kavinę, pramintą „KPSS“ – „Kafe protiv staroj sinagogi“ (juokiasi). Kaip tik buvo Lenino gimimo šimtosios metinės – minėtoje kavinėje skanduodavome: „Šis gėrimas ne eilinis, šis gėrimas lenininis!“ Buvo ir keistų „Litmenio“ tradicijų – Jansonas iš visų kavinių po suvenyrą – vieną stikliuką – atsinešdavo. Turėjo nemažą kolekciją.

O kodėl vis dėlto išėjote iš redakcijos sovietmečiu?

Tada jie prikibo prie manęs su ta partija. Kasdien kviesdavosi auklėti – iš pradžių Vytautas Radaitis, paskui Osvaldas Aleksa. Nusibodo. Ir vėliau, jau man Rašytojų sąjungoje dirbant poezijos konsultantu, siūlydavo stoti. Atsisakydavau. Juk mačiau, kaip jie patys kvailiais jausdavosi: įsakymą atsiunčia iš rajkomo, kad būtinai reikia įsteigti blaivybės draugiją. O kaipgi ją įsteigsi, rupūže, kai visi aplink geria... Paskambino kartą man apsirikę. Klausia: „Ar pas jus yra ta blaivybės draugija?“ Sakau: „Tik pirmininkas yra. O nario nė vieno nėra“ (juokiasi).

Taip, tokie laikai. O jei žvelgtume į šiandieną – kaip dabar šis savaitraštis atrodo Jūsų akimis?

Man atrodo, dabar jisai – per didelis. Per sunkus. Kaip žurnalas... Daug dalykų savaitraštyje neturi aiškios vietos, net nežinai, ką atsiversti. Anksčiau būdavo struktūriškai viskas aišku. Ir dabartiniai šriftai pernelyg vienodi.

Kartais atrodo, anksčiau laikraštis buvo plonesnis, o intelektinių pajėgų daugiau.

Daugiau. Dabar žmonės mažiau berašo. Nebendradarbiauja daugelis vien dėl menkų honorarų. Va, sakykim, Aidas Marčėnas rašydavo apžvalgas, smagu būdavo paskaityti. Prasidėjus Atgimimui, „Litmeniui“ buvo nuostabūs laikai. Trijų šimtų tūkstančių tiražas! O paskui – kai smuko žemyn, tai smuko. Bet dabar visai spaudai tas pats, išskyrus turtingus dienraščius, visi kiti –vargsta.

Kai kas, pavyzdžiui, sako, kad reikėtų jungti visus į vieną.

Man nepatinka ta idėja – jungti visus į vieną. Vis tiek visi turi savo veidą, kiekvienas daugiau ar mažiau skiriasi. Sujungus būtų dar prasčiau.

Norėčiau paklausti kito dalyko – apie žodyną. Viktorijos Daujotytės paminėta, kad labai dažnai imate į rankas žodyną. Vis pasitikrinate, pasižiūrite...

Taip. Aš juk aukštaitis. Ir dabar netaisyklingai kirčiuoju šnekėdamas. O rašydamas kirčiuotes pasitikrinu.

Tas įprotis susiformavo, kai redakcijoje pradėjote dirbti ar anksčiau?

Anksčiau. Nuo vaikystės sava tarme kalbėjau. Vabalninko redakcijoje toks Petronis dirbo – jis mane vis pataisydavo. Ten pradėjau pirmuosius eilėraštukus spausdinti, tad jis pirmasis mane pradėjo mokyti. Paskui pats nusipirkau didįjį žodyną ir kiekvieną žodį tikrindavausi. Kartais tiesiog žodžių pritrūksti, sakysim, Albinas Žukauskas – tai jis tiesiog prisirankiodavo žodžių savo eilėraščiams iš žodyno, jam įdomu buvo. Užtat jo toks ir žodynas labai savotiškas, veikė ir dzūkiška gimtojo Punsko krašto tarmė. Aš irgi, ypač versdamas, stveriuosi žodyno, kai reikia sinonimų rasti. Jei savo – paprasčiau, nubraukei, rašai kitą, o versdamas, nors užsimušk, turi rasti žodį. Arba, sakysim, kai Nikolajaus Nekrasovo „Kam Rusioje gyventi gera“ verčiau – ten beveik visos galūnės daktilinės. Bepigu latviams – jų kirtis fiksuotas, o mums jau sudėtinga (šypsosi). Ir žodynas ne ką padeda. Sunku rasti žodį, nebent atsitiktinai atsiverti. Vis tiek tenka atmintimi pasikliauti.

O ar nepasitaikė, kad pajustumėte vertimo poveikį savo eilėraščiams? Sėdi, kažką rašai – ir supranti, kad iš vertimo atskamba...

Kartais gal ir atskamba iš vertimo. Kai Fiodorą Tiutčevą verčiau, kažkas iš jo liko, galbūt vienas kitas motyvas. Tiesa, ne visada atseki, kur, kas, kada pasikartoja. Dabar stengiuosi rinkti laikraščius, nes pamirštu, ką esu spausdinęs, ko – ne. Vertimai – irgi panašiai. Jei pasitaiko tą patį išspausdinti – nors ir skirtinguose leidiniuose, neetiška... Matuzevičius net atsiprašymus išspausdindavo, jei jau kur nors publikuotą vertimą įdėdavo. Jau Daujotytei minėjau – vartau savo senus rankraščius ir tiesiog nežinau, ar ten mano, ar vertimo eilutės. Po keliasdešimties metų sunku prisiminti. Pats suabejoji – ar čia mano, ar versta (juokiasi). Ypač, jei panašaus stiliaus poetas, šiek tiek artimesnis, arba tiesiog tas, kurį maloniau versti...

O ar visus autorius versti malonu?

Ne visus. Pavyzdžiui, Nekrasovą buvo labai sunku versti, nes jo kūrinys labai didelis. Tiesiog kaip fizinį darbą dirbau – kasdien reikia ką nors išversti. Tad teko versti prisiverčiant.

Prieš porą metų minėjote, kad iš šiuolaikinių autorių Jums labiausiai patinka Donaldo Kajoko ir Antano A. Jonyno kūryba. Ar atsirado naujų „simpatijų“?

Panašiai ir dabar. Galėčiau, žinoma, pridėti ir Aidą Marčėną, ir kitų – vyresnių ar jaunesnių. Matai, jie didesni estetai, bet man vis tiek patinka. Man apskritai patinka poetai, kurių kūryba nepanaši į mano. Iš ankstesniųjų – Vincas Mykolaitis – Putinas, jo simbolizmas, nors aš rašau visai nepanašiai. Nei jis didelių pėdsakų paliko mano kūryboje, nei ką. Alfonsas Maldonis mano pirmoje knygoje turbūt labiau atsispindi nei Putinas ar kas kitas.

Yra skirtas Putinui eilėraštis, bet silpnokas. Irena Kostkevičiūtė paprašė išspausdinti. Tada, kai mirė Putinas. Parašiau proginį. Tokius labai sunku rašyti. Kaip ir apie meilę: kai myli, tai reikia mylėtis, o ne eilėraščius rašyti. Tas pats ir kitomis progomis.

Gal esate suplanavęs ir knygutę vaikams?

Gal kada po metų kitų bus galima sudėlioti kokią rinktinėlę. Vaikiškų esu prirašęs, dar kai Jonas Šiožinys dirbo „Lietuvos pionieriuje“. Užsukdavo į mūsų redakciją, prikalbindavo vaikams parašyti.

Esate įvardijęs savo bičiulius rašytojus – Petrą Dirgėlą, Rimą Šavelį, Romualdą Granauską. Ar dažnai pavyksta pabendrauti?

Petras šalia gyvena – kartais susitinkame. Bet va Rimas – tai soduose už miesto. Ir aš ten turiu namelį, bet visada popieriais apsivertęs, tad retai ir nuvažiuoju. Retokai susitinkame. O Romas...

Gal telefonu?

Telefonu pabendraujame. Paskambina, ypač Romas. Jisai mėgsta kokį humorą suskelti ar šiaip skambteli. Jis labai gerai parodijuoja. Pavyzdžiui, mano „Naktiniuose soduose“ yra toks posmas: „Kada dienų man buvo likę / Nei daug, nei maža – tiek, kiek bus, – / Ir vėl, jau nebe pirmą sykį, / Aš apžvelgiau trobos kampus“. Tai Romas paskambino, sako: „Žiūrėk, ką sukūriau: „Kada man metų buvo likę / Nei daug, nei maža – tiek, kiek bus, – / Maldonis glostė mano plikę / Lyg gražiai moteriai papus.“ Granauskas humoro jausmą turi. Poezijos – taip pat. Iš pradžių juk eilėraščius spausdino jaunųjų almanache. Ir labai daug deklamuodavo. Kartą nuvažiavome kažkur už Lazdynų, į Viršuliškes, žiemą, pas kažkokias panas. O paskui pėsti ėjome per pūgą ir atkakliai deklamavome Boriso Pasternako eilutę apie pūgą: „Sveča gorela na stole, sveča gorela.“ Paskui jau kažkokia šiukšliavežė mus pasivijo, pavežė iki centro.

Kritika yra pastebėjusi ryšį tarp Jūsų eilėraščių ir Granausko prozos kūrinių.

Yra. Ir ne tik su Granausku. Esu skaitęs, kad „Strielkūnas pamėgdžioja Radzevičių“. Aš už Radzevičių tai vyresnis, kam man jį mėgdžioti? O su Granausku esame tų pačių metų. Mes negalime vienas kito pamėgdžioti, nes kartu rašome. Vos ne kasdien susitikdavome, šnekėdavomės apie įvairius dalykus. Savaime ir temos kartojasi, ir pasaulio matymas buvo panašus. Visi iš kaimo, visi beveik tokios pat pasaulėjautos. Per naktis sėdėdavome pas Šavelį, Muziejaus gatvėje (dabartinėje Vokiečių). Rupūže, atsimenu, susiginčijome dėl kažkokio romano autorystės – ar čia Cortazaro, ar ne – paskambinome kažkam iš intelektualų – gal Lankauskui – o tas šaukia: „Pažiūrėkite į laikrodį, kada jūs skambinate – ketvirtą valandą nakties! Miegoti neduodate.“

O ar pasakė, kas autorius?

Pasakė. Juk buvome susilažinę, kuris teisus. Vienas vis tiek išlošė. Nebeatsimenu – kuris. Pasėdėdavome, susirinkdavome nuo pat jaunystės – ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje. Gal ir ne kokie tie literatai būdavo... Bet susirinkdavome, per naktis deklamuodavome eilėraščius. Rašydavome, netgi kurdavome ekspromtu. Savotiškas humoristines varžybas rengdavome. Netgi kai dar dvidešimtmetis gyvenau Biržuose, susirinkdavome tokiame nebaigtame statyti name. Deklamuodavome. Aleksandras Blokas, Sergejus Jeseninas tada buvo mums nauji, kadangi mokykloje jų dar nedėstė.

Turbūt nebuvo iš kur apie kitus sužinoti.

Nedaug galimybių. Kitų kalbų nemokėjome tais laikais. Nors ir mokėmės anglų kalbos, bet mažai, būdavo viena pamoka per savaitę, o jokių knygų nebuvo, jokios angliškos literatūros... Tad visus anglus, ispanus pirmiausia rusiškai perskaitydavome. Rusiškai išeidavo visai neblogų knygų – ir prozos, ir poezijos.

Stebiuosi, kai Jūs sakote: tą pamirštu, aną pamirštu. Bet daugelis Jūsų kartos ar šiek tiek jaunesnių žmonių labai daug eilėraščių atmintinai moka.

Taip, mes deklamuodavome ištisai. Gyvendavome literatūra. Deklamuodavome, ir ne tiek savo, o daugiau kitų poetų posmus. Nereikėdavo mokytis, tarsi savaime išmokdavom.

Mes geriausiu atveju vieną dvi eilutes galime pacituoti.

Tai jau dėmesys į tuos kompiuterius turbūt, į žaidimus, į televizorius... Jei iš jaunystės dėmesys kitur nukreiptas... Ką įpranti, įpranti nuo vaikystės. O paskui sunku persiorientuoti.

Ačiū už pokalbį! 



Antanas Šimkus
 

Rašytojai

Jonas  Strielkūnas
1939 - 2010
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-28 15:46
Ramtadryliškietis
Nežinančių, kas buvo ir yra J.Strielkūnas, gali būti tik jaunimo tarpę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą