Tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atspindi galimybes. Atidaro visas duris. Ir tau lieka tik įeiti, kur nori… Jei mano poezija ir turi koki tikslą, tai tik išlaisvinti žmones iš jų pačių ribotumo.
Jim Morrison, „Self- Interview"
Daugiau kaip prieš 30 metų „The Doors“ atvėrė duris į dramatišką psichodelinės muzikos pasaulį ir iki šiol išliko viena populiariausių bei įtakingiausių roko grupių. J. Morrisonas, nepasitenkinęs vien pagrindinio dainininko įvaizdžiu, tapo „Driežu – Karaliumi“, – šamanu, vedliu „į kitą pusę“, paversdamas „The Doors“ koncertus tikromis misterijomis.
Dar prieš tapdamas legendinės grupės siela, Jimis jau turėjo „susikrovęs“ didžiulę gyvenimo patirtį. Nuo mažens jis pasižymėjo minties drąsa bei smalsumu, mėgo „nardyti" bibliotekose, vienos iš jų fondų skyriuje kurį laiką ir pats dirbo. Skaitė daug, labai jautriai priimdamas viską, ką atrasdavo knygose – nuo Jacko Kerouaco iki antikos, alchemijos ar budizmo traktatų, indėnų šamanizmo studijų ar stebuklingų Williamo Blake'o eilių. Būsimasis dainininkas tyrinėjo Dionizo kultą, o perskaitęs pirmąją Kastanedos knygą, vos pats neišlėkė į Meksiką išbandyti Pejotlio magijos. Laimė, pasiliko.
Jimis pradėjo rašyti eiles dar mokykloje ir neapleido jų iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Tiesa, visus savo ankstyvuosius poezijos bandymus jis tiesiog išmetė. Prisimindamas tai, J. Morrisonas rašė: „…Jei nebūčiau jų išmetęs, galbūt niekada nebūčiau parašęs nieko originalaus, nes viskas tuomet buvo daugiausia sankaupos to, ką perskaičiau ir girdėjau – tarytum citatos iš knygų. Manau, jei nebūčiau jų atsikratęs, niekada nebūčiau tapęs laisvas“.
Galbūt viena J. Morrisono originalumo ir ypatingo laisvės pojūčio paslapčių yra paprastas pastebėjimas, kad žodžiai ir pareiškimai sutapo su kiekviena jo gyvenimo diena. Jimis jautėsi esąs pajėgus dideliems žygiams, ir iš tiesų jis buvo vertas savo poetinių idealų.
J. Morrisonas visiškai pasinėrė į svaiginamą poezijos pasaulį. Visur nešiojosi su savim bloknotą. Eilėraščiai buvo nuolat taisomi ir perrašinėjami, papildomi ar sutraukiami į vieną poemą. Juodraščiai kaskart buvo peržiūrimi, ir eilėraštis ranka perrašomas iš vieno sąsiuvinio į kitą. Vieno eilėraščio rašymo procesas galėjo tęstis ištisus metus, keliauti, apsireikšti įvairiausiomis formomis. Sąsiuvinių puslapiai nebuvo numeruojami. Jimis paprastai niekada nerašydavo prie savo eilėraščių datų ar kokių kitų ženklų, retas kuris turėjo pavadinimą, todėl dabar sunku būtų atsekti rankraščių chronologiją. Dauguma eilėraščių dedikuota Pamelai Susan.
Pirmąją savo poezijos knygelę (neskaitant dainų tekstų) „Dievai ir naujieji kūriniai“ (The Lords And The New Creatures) Morrisonas savo lėšomis išleido 1969 metais. Rinkinyje vyravo kinematografinė simbolika, gyvenimo vaizdeliai ir vizijos: mirtis, seksas, narkotikai, šlovė – viskas susipynę tarpusavyje, kaip sutraukytos fotojuostos gabalėliai, kuriuos netikėtai ir ryškiai iš vidaus apšviečia galingas prožektorius.
J. Morrisonas mokėsi kino meno Kalifornijos universitete, du jo studijų filmai buvo apdovanoti prizais. Jimis paliko universitetą prieš pat baigiamuosius egzaminus.
Kurį laiką jis klajojo Kalifornijos pakrante, asketiškai gyvendamas lūšnelėse, atsitiktiniuose prieglobsčiuose, slapstydamasis nuo tarnybos armijoje… Ir vėliau atėjo „The Doors“ dienos.
Jimis pasakojo, kad, užrašęs eilėraštį, jis dažnai mintyse girdėdavo ir muziką, tik anksčiau nemanė galįs tapti dainininku. Kai kurių eilių muzikinis skambesys vėliau pasimiršdavo, o kitų išliko, ir jos galiausiai tapo „The Doors“ dainomis.
Vieną žymiausių savo poemų „Amerikietiškas maldininkas“ (An American Prayer) Morrisonas įskaitė į juostą, o 1970-aisiais įvadinė jos dalis buvo autoriaus lėšomis išspausdinta ir išdalyta draugams. Po aštuonerių metų „The Doors“ muzikantai Ray Manzarekas, Robby Kriegeris ir Johnas Densmore įgrojo seną ir naują „The Doors“ muziką pagal Jimio balsą. Taigi tiesiog iš dangaus nukrito albumas An American Prayer (1978).
J. Morrisonas gimė 1943 m. gruodžio 7 d. ir per 27-erius gyvenimo metus tapo negęstančia roko legenda, nesitaikstymo simboliu. Kartu su „The Doors“ jis įrašė 7 albumus, kurie tapo viena iš svariausių, mėgstamų ir žinomų roko klasikos pozicijų. Išleistos ir keturios jo poezijos knygelės. Gal kiek mažiau žinomi Morrisono poetiniai įrašai – keliolika valandų jo paties deklamuojamų eilių, įrašytų į magnetofono juostą.
1988 pasirodė ilgai laukta iki tol neskelbtų J. Morrisono eilėraščių rinktinė „Tyrai: Prarasti Jimio Morrisono rankraščiai“ (Wilderness: The Lost Writings Of Jim Morrison). Dar po kelerių metų išleista knygelė „Amerikietiška naktis“ (American Night) – kurioje ir nežinomos eilės, ir geriausių epinių „The Doors“ dainų tekstai. Šių leidinių iniciatorius ir pagrindinis redaktorius – artimas J. Morrisono draugas Frankas Lisciandro. Abi knygos tapo nacionaliniais JAV bestseleriais.
Šiais laikais galima užtikti įvairiausių, dažnai tiesmukų J. Morrisono vertinimų. Galima pažiūrėti ir skandalingą režisieriaus Oliverio Stone'o filmą „The Doors“. Bet pabandykime šįkart apsiriboti vien jo „poetine apskaita“. Iki 1971 vasario J. Morrisonas savo ranka prirašė daugiau kaip 1600 puslapių. Tai eilėraščiai ir poemos, anekdotai, epigramos, dainų tekstai, esė, apsakymai, trumpi kino scenarijai ir pjesės. Viena eilutė šiuose rašiniuose dažnai pasako daugiau nei išsamiausia biografija.
Ypač saviti eilėraščiai ateina iš giliausių vidinių tarpeklių. Tokios eilės kartais tampa keistai aiškios ir skaidrios, jos kaip saulės pasiųsta strėlė, skirtos skrieti aplink pasaulį, priartėti prie kiekvieno jas skaitančiojo, atverti jam duris į amžinai žaliuojančią J. Morrisono poezijos šalį.
Pabaigai – keletas iliustratyvinių J. Morrisono eilėraščių vertimų:
Lagaminas atsidaro
– Vidinės laisvės momentas,
kai protas atviras ir
begalinė visata atidengta,
ir siela, palikta klajoti,
apsvaigus ir sumišus, ieško
čia ir ten mokytojų ir draugų.
* * *
Velnio pasirodymas
Venecijos kanale.
Bėgdamas mačiau Šėtoną
ar Satyrą, judantį šalia manęs,
kūnišką mano
slaptosios sąmonės šešėlį. Bėgantį.
Žinantį.
* * *
Didysis greitkelis
yra
užtvindytas
meilužių
ir
Ieškotojų
ir
iškeliaujančių
taip
trokštančių
patikti
ir
pamiršti
Dykvietės
Iš Jim Morrison „Wilderness“
Parengė ir iš anglų kalbos vertė Lukas Devita