Spalio 15–21 dienomis Vilniaus mokytojų namų organizuojamas Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ šventė savo dešimtmetį. Šią progą pažymėjo ne tik įvairialypė festivalio programa, tačiau ir knyga „Tai – aš“. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“, kurį parengė Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas, vienas iš festivalio įkūrėjų Juozas Žitkauskas. Apie festivalį, pokyčius bardų kultūroje ir dainuojamosios poezijos žanro ypatumus pasakoja Juozas Žitkauskas.
Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ - jau dešimtasis. Prisiminkite patį pirmąjį festivalį, kas jį organizuojant kėlė daugiausia iššūkių?
Pirmoji mintis kilo 2001 metais, kai su aktoriumi Gediminu Storpirščiu pradėjome Mokytojų namuose organizuoti dainuojamosios poezijos svetainės koncertus. Tuomet sklandė mintis, kad 2002 m. pavasarį turėtų įvykti pirmasis tarptautinis festivalis. Deja, mūsų sumanymas nusikėlė daugiau nei metams į priekį. Sunkumų būta. Kreipiantis į užsienio ambasadas dėl jų šalių atlikėjų, mes turėdavome labai ilgai aiškinti, ko norime. Neaiškumų kildavo dėl paties žanro, matyt, mes ir patys tinkamai neišaiškindavome. Taip pat mums reikėjo atsidurti bendrame kultūrinių renginių kalendoriuje. Rengiant rugsėjo mėnesį, kaip pamatėme, mūsų festivalis šiek tiek dubliuojasi su kitais muzikiniais festivaliais. Džiaugiuosi, kad pasirinkome optimalią datą – spalio trečią savaitę.
Miela ir smagu prisiminti gerus žmones, kurie nuo pat pirmo festivalio rekomenduodavo savo šalių bardus. Kad ir kaip būtų, šio žanro užsienio atlikėjai nėra tie, kurie yra itin žinomi ir populiarūs, kad užtektų Lietuvos klausytojui pasakyti jo ar jos pavardę ir visi plauktų miniomis. Tuos, kurie mums padėdavo rasti atlikėjų, vadiname ambasadoriais. Vienas iš jų – Kalle Zwilgmeyeris (miręs 2010-aisiais) padėjo rengti patį pirmąjį festivalį ir jo dėka čia buvo gausiai atvykę skandinavų. Jam rekomenduojant mes atradome ir kitų tautų bardus. Jis paliko gilų pėdsaką.
Tačiau šis tas visiškai nepasikeitė. Lietuvoje dainuojamosios poezijos terminas dar iki galo nėra nusistovėjęs. Pirmasis festivalis prasidėjo ne koncertais, jis prasidėjo diskusija – kas yra ta dainuojamoji poezija, nuo kada skaičiuoti šio žanro istoriją.
Rengdamas knygą, aš šią diskusiją įdėmiai daug kartų perskaičiau, ir supratau, kad praėjo beveik dešimt metų, tačiau į daugelį tuomet keltų klausimų, kuriuos kėlė Vytautas Kernagis, Sigitas Geda, mes ir šiandien nelabai galime atsakyti. Neįstengtume nubrėžti vienos linijos, tarsi kiekvienas pasiliekame prie savo teiginio. Daugiau yra daugtaškių, negu taškų. Tačiau nepaneigsi, kad pats žanras turi mįslingumo – koncertai, publika, kuri ateina pas mus yra kitokia. Tarkime, nesuprantu, kodėl, kai baigiasi dainuojamosios poezijos koncertas žmonės dažniausiai atsistoja ir ploja, taip išprovokuodami atlikėją bisui. Mane tai gerąja prasme graudina.
Kokių pokyčių patyrė festivalis per jo gyvavimo dekadą?
Pats festivalis išaugo nuo trijų dienų iki savaitės. Pirmajame festivalyje buvo surengti bene šeši–septyni koncertai, o šiemet jų - 37. Kažkas naujo prisidėdavo kiekvienais metais: ar tai būtų kūrybinio meistriškumo dirbtuvės, ar naujos vietos koncertams.
Žinoma, ne kiekybė lemia festivalio svorį ir jo kokybę, tačiau mūsų tikslas yra pasiekti kiek įmanoma daugiau klausytojų. Todėl ir į regionus važiuojame ne vien tam, kad galėtumėme patys pasirodyti, bet norėdami atokesnių Lietuvos miestelių žmones supažindinti su šio žanro nacionaline klasika, jaunais atlikėjais, taip pat pristatyti savo svečius iš užsienio. Kad ir kaip būtų, žanras išlieka labiau specifinis. Žmonės žino kai kurias pavardes, tačiau nebūtinai tas pavardes susieja su dainuojamąja poezija.
Ką mažųjų miestelių publikai reiškia būti festivalio dalimi?
Miesteliams ir regionams šito festivalio atvykimas yra tikrai svarbus. Atsiliepimai, kurių sulaukiame, yra geri ir labai geri. Neteigiu, jog kiekviename miestelyje festivalis prigydavo, jei taip visur būtų, mes rengtume dvigubai daugiau koncertų. Tačiau, tarkime, Skapišky, Kupiškio rajone, Veisiejuose, Lazdijų rajone, Varėnoje festivalis labai prigijo ir tapo vietine švente. Kita vertus, į daugumą regioninių koncertų suvažiuoja žmonių ne vien tik iš tos savivaldybės. Tarkime, Veisiejai tampa beveik visos Dzūkijos bardų mėgėjų susibūrimu, žmonių atvyksta net iš Alytaus, Druskininkų. Tai yra galimybė jiems paklausyti kitokios muzikos, pagaliau pamatyti žymių bardų.
Tačiau daugelis kalbų, kuriomis yra atliekami kūriniai yra tokių, nėra itin populiarios, todėl žmonėms gali būti sunku suprasti apie ką dainuojama. Juk dainuojamojoje poezijoje tekstas yra svarbus.
Žmonės, jeigu ir nesupranta žodžių, išgirsta atlikėjų širdies virpesius. Pagaliau tam ir yra melodija, kuri perduoda informaciją klausytojui. Kalbos barjerų festivalyje nėra. Jeigu užsienio šalių atlikėjai, susikalba su mūsų mažaisiais, koncerte „Bardai – vaikams“, tai ką jau kalbėti apie suaugusiuosius. Taip, mes turėjome tokią baimę nuo pat pirmųjų metų, o kaip čia atrodys? Tačiau žmonės, nesuprasdami vienos ar kitos kalbos, klausosi muzikos ir girdi kaip muzika tarsi išverčia tekstą. Ir jie tą vertimą priima. Dar yra estetika – kiekviena kalba turi savitą skambesį. Aš nesuprantu, bet man man visai gražu pasiklausyti kita kalba skaitomos poezijos.
Kokie pokyčiai per dešimtmetį įvyko pačiame žanre?
Atsirado naujų atlikėjų, kurie įsiveržė į dainuojamosios poezijos sceną su labai savitomis spalvomis. Tai tam tikra prasme koregavo patį žanrą. Atitolta nuo tradicinio atlikimo, tradicinio supratimo, kas yra lietuviška dainuojamoji poezija. Atsirado žaismės – nors tarsi ir nieko naujo nebūtų, juk V. Kernagis su „Dainos teatru“ jau kažkada tos žaismės buvo suteikę. Pavieniai atlikėjai pradėjo ieškoti savo dainoms įvairesnių stilistikos priemonių. Galvoju, kad šiam kitimui turėjo įtakos ir mūsų festivalis.
Iki 2003 m. nebent gurmanai šiek tiek buvo susipažinę su šio žanro atlikėjais, o dauguma klausytojų siedavo dainuojamąją poezija su rusų bardais. Festivalis „Tai – aš“ atvėrė vartus, parodė, kad šis žanras turi atlikėjų praktiškai kiekvienoje pasaulio valstybėje. Atsirado eksperimentų, kurie pasiteisino. Pasižiūrėkime į visiems gerai žinomą atlikėją Domantą Razauską. Toliau turime kylančius „Kamanių šilelį“ (Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemliackas) – jie jauni, ieško savitumų, juos atranda ir publiką tai patraukia. Didelės dalies bardų kūryboje atsirado daug įvairių kitų tautų motyvų, daugiau instrumentų. Šiaip tūlo piliečio sąmonėje bardas yra žmogus, sėdintis prie mikrofono ar vos ne prie laužo ir pritariantis sau gitara. Toks apibūdinimas būtų netikslus.
Žmonės išgirdo kaip dainuojamoji poezija skamba skandinaviškai, prancūziškai, ispaniškai, itališkai, vokiškai, o kartu per tą skambėjimą išsilieja to atlikėjo tautinis identitetas, jo individualybė. Todėl lietuviai pradėjo kur kas daugiau ieškoti ir nebijoti kurti.
Taip pat vyrauja tendencija, jog ateinantys į šį žanrą daugiau renkasi savus tekstus, mažiau naudoja kitų poezijos. Tuo tarpu lietuviškojoje dainuojamosios poezijos klasikoje, atlikėjus, kurie dainuotų vien tik savo kūrybą galima ant pirštų suskaičiuoti.
Bardų koncertų lankytojas. Ko jis ieško ir koks jis yra?
Pirmiausia, tipiškas dainuojamosios poezijos koncerto lankytojas yra mąsliai nusiteikusi asmenybė. Pavargusi nuo triukšmo, pavargusi nuo kasdienio purvo, jai reikia pabūti pačiai su savimi arba su artimu žmogumi. Sudarinėdamas knygą, peržiūrėjau daug nuotraukų. Jose publika sėdi arba įsisvajojusi arba akis įkabinusi į atlikėją, arba, jeigu dviese, tai būtinai apsikabinę. Klausytojai čia šėlsta ne judesiais, o savo vidine rimtimi. Tai geroji melancholija. Netgi festivalio pavadinimas „Tai – aš“, kviečia pabūti su savimi, išgirsti savo sielos krebždesį. Klausantis vieno atlikėjo ar viso koncerto, toks žiūrovas galėtų pasakyti – tai aš. Tai mano daina. Tai mano atlikėjas. Tai, kas dedasi scenoje, ką man pateikia bardas – aš tai irgi išgyvenu.
