Įsimylėjęs Vilnių ir Mariją

Su britų rašytoju Stephanu Collishaw susipažinau šių metų vasarį Anglijoje, Notingamo mieste, per Vasario 16-osios minėjimą lietuvių bendruomenės suėjime. Po pirmų žodžių lietuviškai (!) tapo aišku, kad 1995–1996 metais, kai aš skambindavau pianinu Vilniaus senamiesčio restorane "Markus ir Ko", Stephanas, palinkęs prie staliuko, rašė savo pirmą romaną, beje, apie Vilnių ir jo žmones. Čia jis sutiko ir savo būsimą žmoną Mariją, kuri dabar Anglijoje moko vaikus muzikos ir vadovauja lietuvių bendruomenės vaikų vokaliniam ansambliukui.

"Literatūros ir meno" skaitytojams pateikiu mūsų pokalbį.

Stephanai, kaip galėtum apibūdinti tą terpę – savo gimtojo miesto dvasią, kurioje augai? Kiek ji veikė ir ugdė Tave?

Notingamas, miestas, kuriame gimiau, buvo industrinis Vidurio Anglijos centras, bet visada didžiavosi dar ir tuo, kad buvo laikomas Vidurio Anglijos karaliene. Iš tikrųjų tai buvo tik angliakasių kaimelių apsuptas, pilnas gamyklų miestas, gaminantis motociklus bei cigaretes... Šio miesto peizažai aprašyti D.H.Lawrence’o ir dvidešimto amžiaus vidurio rašytojo Alano Sillitoe romanuose, kur itin sėkmingai užfiksuoti šachtų darbininkų balsai ir šio miesto agresyvus grubumas.

Didelė darbo pasiūla šachtose ir fabrikuose veikė miesto kultūrą. Tada pinigai buvo svarbiausias tikslas, o ne menas, kultūra, švietimas. Tuo metu domėjimasis literatūra, mokslu universitetuose buvo pajuokiamas.

Mano maištą prieš tokias nuostatas brandino mano motinos meilė literatūrai, pomėgis skaityti. Vėliau čia dar prisidėjo mano vyresnysis brolis, kuris dalyvavo britų meno revoliucijoje 1990 metais.

Įdomu būtų išgirsti ir apie brolį, bet papasakok apie savo studijas Londone.

Mokiausi maištingiausiame Londono universiteto Goldsmitho koledže. Tai buvo 1989 metai – laikas, kai mano brolis ir jo bendraamžiai – Damianas Hirstas, Sarah Lucas, Garry’s Hume’as triukšmingai įsiveržė į meno sceną. Su daugeliu šių menininkų susitikau dar studijų universitete metais, dažniausiai brolio dėka – per įvairius suėjimus, vakarėlius. Tuo metu gana daug laiko praleisdavau bibliotekose skaitydamas – lentyną po lentynos...

Kokie atradimai literatūroje tuomet stebino ir džiugino, kas nepatiko ir kam, sakykim, priešinaisi?

Tuo metu vienas pirmųjų mano atradimų buvo Izraelio rašytojas Amosas Ozas, stiprokai veikęs mano kūrybą. Keletą metų aklai stengiausi sekti jo stilių, kol pagaliau supratau, – nors ir žaviuosi juo, bet tai man netinka.

Dabar suprantu, kaip svarbu apsiskaičiusiems rašytojams neįkliūti į jokius spąstus, į kuriuos šiuolaikiniai vadybininkai mikliai grūda daugelį net talentingų rašytojų Europoje, Amerikoje, versdami greitai kurti, o patys greitai tiražuoja siaubo, kriminalinius, romantinius, meilės trikampių romanus... Ir visa tai reikia vadinti grožine literatūra!.

Žaviuosi daugeliu autorių: nuo talentingų trilerių rašytojų – Roberto Harriso ir Martino Cruzo Smith’o iki rimtos grožinės literatūros kūrėjų – pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Michaelio Houellebecqo. Be to, man patinka rašytojai Jozefas Skvorecky’s ir Milanas Kundera, tačiau dažnai save "pagaunu" linkstant prie Levo Tolstojaus ir Ivano Turgenevo, prie Charleso Dickenso ir Jane Austen. Gal todėl, kad mano kūryboje siužetas, pasakojimas ypač svarbus, bet ne mažiau svarbu, kad paraleliai būtų galima svarstyti ir reikšmingas temas.

Esi britų pilietis, rašytojas, o pirmas Tavo romanas "The last girl" – apie Vilnių. Kiek aktuali Tau vieta romane – šalis, miestas, žmonės?

Tai Amosas Ozas atkreipė mano dėmesį į vietos svarbą kūryboje. Kai gyveni tokioje pilnoje praeities dvasių šalyje kaip Izraelis, turbūt neįmanoma išvengti vienokios ar kitokios jos įtakos kūrybai.

Mano pirmajame romane vieta yra svarbiausia. Šis romanas gimė iš apmąstymų, daugybės pasivaikščiojimų po Vilniaus senamiestį 1995–1996 m. rudenį ir žiemą.

Tuo metu miestas atrodė pilnas buvusių dvasių – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų, totorių miestas, saugantis praeities ir dabarties paslaptis.

Savo romane aš tyrinėjau Vilniaus miestą, taip pat norėjau jį pagarbinti.

Pagarbinti jį ir jo žmones – ir tuos, kurie jau praeities dvasios, ir tuos, kurie dabar jame gyvena.

Pats Vilnius man neatrodo tipiškas Lietuvos miestas. Didesnę Lietuvos dalį aš apibūdinčiau kaip baltų kraštą, o Vilnius, nors, atrodytų, labiau Rytų miestas, vis dėlto yra labiau europietiškas. Jis beprotiškesnis, labiau sukultūrintas. Tai miestas, kuriame su lietuvių kultūra susiliejusi, susipynusi rusų, lenkų, žydų kultūra. Miesto širdyje tebejaučiamas virpulys, sklindantis iš senų pastatų ir požemių, iš gatvės grindinio, kadaise ištuštėjusių, o dabar žaliuojančių plotų, erdvių… Tai daro Vilnių labai patrauklų.

Kiek pažįsti lietuvių literatūrą ir ką iš mūsų autorių išskirtum? Užsienyje ne tiek daug išverstų lietuvių autorių knygų, bet pats visai neblogai kalbi lietuviškai, net rašai?..

Gaila, kad tiek mažai lietuviškos literatūros yra prieinama Anglijos skaitytojui. Tuo tarpu lenkai, čekai, serbai ir vengrai pasiekė, kad jų literatūra būtų pastebima Vakaruose, Europos kultūros horizontuose. Deja, Lietuva tebėra daugiau ar mažiau nematoma, ir šioje srityje Lietuvos Vyriausybė galėtų daugiau nuveikti. Kai kurios Rytų ir Vidurio Europos tautos turi kultūros institutus Didžiojoje Britanijoje, o Lietuva tokio instituto neturi. Anglijoje yra nemažai lietuvių bei Lietuvos bičiulių, kurie suinteresuoti lietuviškos kultūros propaganda, tačiau jiems reikalinga koordinuota ir profesionali pagalba.

Amerikoje Jonas Zdanys atlieka didelį darbą versdamas lietuvių poeziją, ir todėl kai kurių lietuvių poetų kūrybą dabar galima skaityti anglų kalba – Venclovos, Marcinkevičiaus, Baranausko, Donelaičio, tik gaila, kad Anglijoje beveik neįmanoma nė vieno iš jų gauti, nebent internete. O būtų nuostabu Anglijoje gerai išversti ir išleisti šiuolaikinių lietuvių autorių knygų ir jas pateikti Anglijos bei kitų Europos valstybių skaitytojams. Labai norėčiau paskaityti Jurgio Kunčino, Jurgos Ivanauskaitės kūrinius, bet dar silpnai moku lietuvių kalbą.

Bet Tavo lietuvių kalba linkus gerėti…Gal nebus nuodėminga, jei išduosiu paslaptį, kad Tavo žmona Marija – lietuvė, vilnietė, ir kad judu auginate gražią dukrelę, kuri puikiai lietuviškai dainuoja?

O taip, aš laimingas ir labai dėkingas Marijai. Ji iš tiesų man labai daug padeda.

Žinau, kad neseniai baigei rašyti savo antrą knygą "Amber" ("Gintaras"), taip pat iš dalies susijusią su Lietuva, ir šią vasarą Anglijoje žadi ją išleisti ir pristatyti visuomenei. O kaipgi Lietuva, Vilnius, mūsų skaitytojai? Čia irgi reiktų pristatyti, nors ir angliškai išleistą?

Taip, norėčiau ir, jeigu pasiseks, turėčiau ją pristatyti šią vasarą Vilniuje, nors dar daug kas neaišku. Bet tai – kita kalba. Svarbiausia, kad mes šią vasarą vis tiek susitiksim, nes pasiilgau Vilniaus, norėčiau pasivaikščioti po senamiestį, apsilankyti "Literatūros ir meno" savaitraščio redakcijoje, Rašytojų sąjungoje, susitikti, susipažinti su kai kuriais rašytojais, vertėjais… Manau, susitikę daug ką nuspręsim ir kartu aptarsim.

Ačiū už pokalbį!