Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10249)
Vaikams (2477)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Išeina rašytojai žemaičiai

2003-11-02
Leonas Zaleckis (1929.II.20–2003.X.26)


in memorian


Išėjo vieną sekmadienį ir Leonas Zaleckis. Jau ne iš gimtojo Pamarkijos kaimo, jau ne iš savo rankomis statytų namų, sodintų sodų ar ant namo stogo įsirengtų bitynų, jau išėjo – ir tiek. Gyvenkite be manęs – štai tokia gal buvo jo paskutinė mintis.

Tiek metų gal tik atrodė, kad laikas jo bijo ir niekad neįveiks, tačiau palengva danguje susikaupė metafizinių ženklų – rašytojo paties aprašytų mėnesienų, pilnačių, pūgų, žemės rievių, liepsnojančių medžių, ir jis pasidavė. O juk sakydavo: "Dar negimė tas, kuris mane įveiktų". Klydo Žemaitis. Tasai, kuris kiekvieną įveikia, nėra niekada ir gimęs. Tiesiog - jis egzistuoja. Kaip Dievas ar Lemtis.

Kas Leoną pažino, sakys: smarkaus, padūkusio, stačiai pasiutusio būta to žemaičio, augusio po egle, anot jo, – Žemaitijos miškų motina, prie Markijos upelio. Tokį jį prisimins kiekvienas, bent sykį sutikęs ir pasiklausęs jo pasakojimų. Pasakoti jis mokėjo, pasakodavo (ypač – prie taurelės) daug, su užsidegimu, gal net aistra. Gyveno taip pat - lyg lynu vaikščiodamas; charakterį turėjo kietą, tiesų, žaižaruojantį, – gyvenimo kely, ypač posūkiuose, buvo nesaugu. Nerimo kibirkštis, anot jo paties, su metais – vis didesnė, aitresnė. Mokslų didelių nebaigęs, buvo smalsus, šviesus ir skaitė, skaitė, skaitė. Arba dirbo labai paprastus, kasdienius žmonių darbus. Tarp jų – užaugino porą sūnų ir dukrą. Atrodo, nebuvo darbo, kurio jis nemokėtų ar negalėtų dirbti, ir dirbdavo lyg pašėlęs, užmiršęs laiką, netaupydamas jėgų. Negalėjo pakęsti, kai koks lėtapėdis filosofuodavo ar snausdavo su plaktuku ar veržliarakčiu rankoje.

Dabar - apie svarbiausia. Tasai tragiškos pokario dvasios žemaitis, balansavęs tarp išėjusių į miškus partizanų ir juos apsupusių uniformuotų bei neuniformuotų okupantų, tarp tėvų ir kaimynų, draugų ir priešų, ėmė rašyti. Mokėsi literatūrinio darbo taip pat užsispyręs, kaip ir kiekvieno jam reikalingo darbo. Literatūra jam buvo reikalinga.

Kadangi buvau artimas jo pažįstamas, mačiau, kaip atkakliai buvo perrašomos visos jo novelės, apysakos. Kaip jis tapo subtilios, "rezonansinės" detalės meistru. Kaip išmoko pasitelkti filosofinę intonaciją, vaizduodamas kasdieniškas situacijas. Kaip plūkėsi su teksto struktūra, senoviškai tariant, – kompozicija, kai iš dramatiškų ir tragiškų likimų rašė apysaką "Atpildas" ar romaną "Tėvų dvasia". Tragiškumo jo raštuose buvo daug. Kaip ir idealizuoto gerumo.

Leonas Zaleckis išleido nedaug knygų. Antros rankos pirštų joms suskaičiuoti kaip ir nereikia. Nesakyčiau, kad jis netroško literatūrinės karjeros, kad jam nesvarbus buvo literatūrinis pripažinimas, gal – ir išleistų knygų skaičius.

Literatūra Leonui reikalinga, sakydavau, ir tai būdavo vienintelis mano paaiškinimas tiems, kas manęs ne sykį yra klausęs: "Kodėl jis rašo?" Daug kam buvo keistas ir nesuprantamas "paprasto vairuotojo" brovimasis į šventą, gal vien literatūros snobams pažadėtąją žemę.

Konkretesnis manasis atsakymas juk būtų buvęs kur kas didesnis melas. Niekas, nė vienas autorius nežino, kodėl jis "rašo". Tas, kas matė, kaip atvirai ir emocingai Leonas džiūgaudavo dėl pradėtos rašyti novelės "gero" siužeto, dėl nusprūdusio nuo plunksnos smaigalio taiklaus, "vienintelio" žodžio, dėl užšifruotos, nuo cenzoriaus akių paslėptos potekstės, tasai nieko panašaus jau nebematys. Tai ir yra literatūros proveržis į gyvenimą. Arba – atvirkščiai.

Yra apie ką pamąstyti prie Leono kapo, supilto anksti prasidėjusios žiemos dieną. Velioniui gal patiktų, kad mąstytume apie gamtą, jos reiškinius. Prisimintume eglę, kuri visais metų laikais graži, anot jo, visada gera, savo "dukras" – kankorėžius - atiduoda tik šiltiems pavasario vėjams.

Sekmadienį gal tik pajūry, gimtojoje Žemaitijoje buvo labai vėjuota. Kaune – ne itin, saulėta, bet žvarbu. Ir išsinešė kažkas Leoną Zaleckį, kaip ir vaikystėje, iš namų – ne šiltas vėjo glėbys. Bet ir ne svetimos rankos.

To Žemaičio literatūrinių bendražygių vardu tarčiau: ilsėkis; juk pavargsta ir tie, kas moka dirbti, bet sunkiai gyvena, kas nelengvai rašo.


Vytautas Martinkus
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-10 10:28
paracetamolis
Kas isejo, tas negris, gal ir gerai del to...Neduokdie, iseitu wisi zemaiciai, kas gi butu...Ak, kajp negerai, kaj kazkas mirsta! Kita wertus, tik tada ir suzinai, kad kazkas kazkur gyweno-gaila, kad dazniausiai buna tik kazkas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-05 10:45
bridė
Negerai, kad išėjo... Gerai, kad yra kas prisimena ir prisimins.Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą