Iš tylinčių riksmo

Nacionalinės premijos laureatę Onę Baliukonę klausinėja Liudvikas Jakimavičius

Kam Lietuvoje turėtų rūpėti kultūra, jos būklė, sklaida, kultūros vertybes kuriančio žmogaus situacija?

Turbūt pirmiausia mums, tas vertybes kuriantiems ir sklaidantiems. Todėl ne vien savo kukliuose ir prabangiuose narveliuose, vidujybėj ar privatybėj – virtuvėse, dirbtuvėse, kabinetuose, tualetuose etc. – užsidariusiems, o viešai veikiantiems, gal netgi… kovojantiems (nors daugeliui šis žodis jau iš tiesų kelia alergiją). Ir pirmiausia prieš žeminantį kultūros žmonių skurdą, jų darbo nuvertinimą… O jeigu ką nors nuoširdžiai globoji, gini, augini – tai yra sąmoningai prisiimi atsakomybę, – jau ir tampi kažkuo. Su tavim norom nenorom turi skaitytis net storaodžiai valdininkai. Kaip sakoma, lašas po lašo… Bėda tik ta, kad dalis menininkų (ar „menininkų“?) trokšta viską gauti kuo greičiau ir lengviau, jau čia ir dabar. Jaunesni ir paslankesni, ypač turintys mažiau skrupulų, pramokę būtino landumo ir įžūlumo, dažniausiai ir lekia į priekį tiesiog išstumdydami kitus, lipdami per kuklesniųjų galvas, kad pasiimtų tai, kas jiems „priklauso“. Akivaizdus pavyzdys – daugsyk mūsų „garbintas“ ŠMC. Viena vertus, – naujausio, postmodernaus meno, pažangių tendencijų ir originalių idėjų sklaidykla. Kita – tikras „avangardo genijų“ prieglobstis, gal net šiltnamis. Juolab egzistuojant šitiek turtingų pasaulio fondų! Tik įvaldyk pseudoefektų, imitacijų, simuliakrų gamybą – ar šiaip žaismingą pilstymą iš tuščio į kiaurą – ir pirmyn! O sunkiai, juodai tedirba kvailiai ir naivuoliai. Bet ironiškiausia, kad tikro meistriškumo pasiekiama vien perėjus kruvinu prakaitu aplaistyto darbo zoną. Po jos – jau išties gali kurti lengvai, laisvai, nelyginant žaisdamas…

Tačiau padorūs muziejai ir rimtos galerijos, profesionalios leidyklos ir viešosios bibliotekos, kultūros savaitraščiai ir žurnalai, kai kurios televizijos laidos (čia jau iš nuogirdų, nes pati televizoriaus neturiu ir nesiruošiu jo įsigyti) bei radijo programos turėtų būti remiamos kur kas daugiau. Ypač – išskirtinė „Klasikos“ programa su įspūdingais koncertais ir aktualiais pokalbiais, kurių vedėjams nestinga nei dalykų išmanymo, nei vidinės kultūros. (Nors man vis patrauklesnės „Svobodos“ radijo laidos, ypač išties pasternakiškos dvasios „Aukščiau barjerų“. Šit ir savo atsakymus pradėjau rašyti stačiatikių Kalėdų rytą, naktį išklausiusi Jakovo Krotovo pasakojimą apie liturginį giedojimą. Išgirsti garsiųjų Rusijos ir Ukrainos vienuolynų chorus buvo tikras stebuklas! Kaip ir kiek anksčiau Mišos Maiskio dievišką violončelę, senąsias gruzinų dainas ar šiuolaikinę sakralinę muziką. Arba dar iš praėjusio amžiaus pradžios atskambantį Aleksandro Bloko balsą…)

Kodėl gabūs rašytojai, menininkai migruoja į reklamos ar šou verslą arba emigruoja į užsienį tinkuoti sienų, dažyti tvorų statybose, rinkti arklių mėšlo hipodromuose. Gal todėl, kad per mažai myli tėvynę, per mažai įsipareigoję jos kultūrai ir ateičiai?

Ar būtina taip tiesmukai kalbėti apie tėvynės meilę? Nesu tokia naivi, kad nesuvokčiau, jog vis didesniam būriui tautiečių šiandien: ibi patria, ubi bene. (Be to, man regis, geriausiai patriotinius reikalus išmano Juozas Erlickas; jo apie tai ir derėtų klausti.) Jeigu jau masiškai emigruoja medikai, mokytojai, mokslininkai, kiti Lietuvos specialistai… Kodėl negalėtų išvažiuot menininkai? Juolab „įsipareigoję“ tik sau ir savo draugeliams? Ir nebūtinai vien tinkuoti sienų ar dažyti namų… Juk meno kalba nuo seno – universaliausia, o dabar jau ir globali. Kita vertus, internetą pasitelkus Vilniuj ar Klaipėdoj galima kurti ne prasčiau nei Paryžiuje ar Niujorke. Ir atvirkščiai… Veriasi iš tikrųjų naujos ir unikalios galimybės. Tačiau kartu ištrinamos ir visos tautinės, nacionalinės ribos. Bet, anot klasiko, nebeužtvenksi upės bėgimo! Tik gaila, kad ši globalizuota kalba beveik niekam, išskyrus pačius menininkus, neįdomi, nereikalinga. Nes perdėm „intelektuali“ – paremta vien naujausių technologijų ar medijų galimybių studijom. O širdis, jausmai, gelminė, dvasinė žmogaus sąmonė paliekama nuošaly ar beveik ignoruojama. Arba su išdidžia panieka apšaukiama „sentimentaliu šlamštu“… Tad man belieka prisipažinti neseniai „Literatūroj ir mene“ perspausdinto (regis, iš 1932 m. „Vapsvos“) aforizmo žodžiais: „Didžiausias nepatogumas, kada dūšioje dar romantizmas, o kojose jau reumatizmas“. Kaip pirštu į akį! Tačiau tik šis naivus romantizmas, su kuriuo jau, matyt, ir dvėsiu, dar gelbsti mane nuo visuotinai beįsigalinčio ciniško proto, vulgaraus, vertelgiško ar lengvabūdiško požiūrio į pasaulį ir žmogų. Taigi ir į Tėvynę. Ypač prisimenant Sausio 13-osios aukas… Dar pridurčiau, kad net gerai išpurentoje Vakarų kultūros dirvoje be SAVO ŠAKNŲ (arba jas galutinai sutraukius) prigyti ir įsitvirtinti beveik neįmanoma. Juo labiau kam nors rimtai įsipareigoti.

Jūs nuo darbo „Moksleivyje“ laikų dirbote su moksleiviais ir jaunimu, nuolat būdavote jaunųjų literatų kūrybos konkursų vertinimo komisijose – ar pasikeitė jauno literato požiūris į pasaulį, tėvynę, vertybes, save ir rašymo prasmę?

Tiesiog negalėjo nepasikeisti. Kaip ir mūsų pačių požiūriai… Egzistencinės ir ideologinės pervartos, tikros ar tariamos reformos, sukėlusios tiek sumaišties, net chaoso visuomenės gyvenime, ypač veikia besiformuojančias asmenybes. Kitaip tariant, mūsų vaikus. Todėl apie tai verčiau klausti jų… Tik vieno negaliu nutylėti: visuotinio atsipalaidavimo, jau pernelyg dažnai virstančio palaidumu. (Kaip jau kažkur sakiau: daugeliui šiandien abudu galai – „antri“!) Iš kur šis nenumaldomas nešvankybių ir vulgarybių pomėgis? Ar tai ir yra tikroji laisvė? Mano akimis, kūryboje laisvas gali būti tik tiek, kiek esi talentingas… Tiesa, jauniausieji, dar tik ateinantys į literatūrą, jau padoresni, švaresni, vėl atviriau užsiangažavę etinėms vertybėms. Aukštųjų idealų renesansas? Ar tik dar viena mano iliuzija?

Šiek tiek atstumia ir nuolatiniai bruzdesiai, stumdymaisi, vienadienių efektų vaikymasis, gerokai išvešėjęs egocentrizmas ir narcisizmas… Trumpai drūtai: kiekybė kokybės sąskaita. Tai susiję ir su paprasčiausia nekultūra, neraštingumu, nenoru išmanyti ką nors nuodugniau, iš esmės. Ar nemokėjimu atsiskirti, atsiriboti, pasirinkti savąjį kelią, nors ir vedantį vienatvės link. Kolektyvinio, grupinio meno (ir sekso) formos man visuomet kėlė pasidygėjimą… Bet šiandien ne vienam pakanka būti pavarčius kai kuriuos jaunimo leidinių puslapius, padalyvavus ne itin švankiose internetinėse „diskusijose“ ar pasiklausius primityvių radijo laidų. Beje, apie šias: koks pasibaisėtinai skurdus jų vedėjų žodynas, kokia „gatvinė“ leksika. Ką jau kalbėt apie vis netaisyklingesnį kirčiavimą ar „užsienietiškas“ intonacijas. Jau, atrodo, neliko jokios atsakomybės už viešai rašomą ar tariamą žodį. (O čia jau iš anekdotų srities: net kai kurie kolegos taip ir neišmoko pasakyti metų. Vis dar išgirsti: du tūkstantis penktieji…) Ausį nuolatos žeidžia ir aukščiausios valdžios vyrų bei moterų „naujakalbė“, taip pat užkariaujanti vis didesnius viešosios sąmonės plotus. Ar kalbininkai jau išnyko visai? Ar jie negalėtų įsidarbinti nors Nacionaliniam radijuj ir televizijoj? O Prezidentūroj ir Seime? Tad ir jauno literato požiūris į didžiąsias vertybes – ypač į gimtąją kalbą – esti, kaip mėgsta sakyt biurokratai, atitinkamas… Tačiau kultūringas žmogus pirmiausia prasideda nuo kalbos kultūros.

Kaip Jūs žiūrite į tą viešąją kultūrinės raiškos erdvę? Ar ją siaurina susidūrimas su komercine ir popkultūra? Gal jos paritetiškai galėtų ir sugyventi, tik mes neįmename sugyvenimo formulės?

Galbūt ne tiek siaurina, kiek užteršia ir nususina. Tačiau kiekvienas „švarinasi“ kaip gali. Aš, pavyzdžiui, jau kelinti metai nežiūrėdama televizijos, nesiklausydama komercinių radijo stočių pliurpalų. Neskaitydama ciniškųjų beigbederių ar visai primityvių „elitui“, „ponioms“ ir „panelėms“ skirtų žurnalų… Bet dauguma – žiūri, skaito, naršo internetą, užsukdami ir į nuolat „tobulinamas“ pornografijos ar pedofilijos svetaines. Čia esate labiausiai laukiami svečiai, tik būkite pasirengę patuštinti pinigines (virtualias, žinoma) arba kai kam užstatyti sielą. (Bet jeigu nesijauti ją turįs, tuomet ir nelabasis neegzistuoja.) Ir net viešai išpažinti Didžiojo Kuilio filosofiją! Tačiau kaip itin aktualiame eilėraštyje „Pasileidimas“ rašo Stasys Jonauskas:

Pasileidžia ne vienas, to nežinodamas:
Palaidi bėginėja kuiliai ir šunys,
Palaidi bėginėja gaidžiai ir hormonai,
Bet nė vienas dėl to nekaltas.

Ir žmogus už tai neatsako, –
Jis atsako tiktai už save…

Atsidusdama pridurčiau: o, kad jis atsakytų nors už save! Ir jaučiu, kad vėl pradėsiu traukti giesmelę apie stipriąją lytį, visose pasaulio pakampėse be paliovos barstančią savo sėklą. Vyriją, vis spėriau virstančią tiesiog… klientų mase. Kažkokia jau iš tolo dvokiančia drebutiena. Arba visagaliais plėšrūnais, jau beveik nebaudžiamai užsiimančiais globalia sekso pramone. (Tai bent pelningas verslelis, ar ne?) Varančiais itin patrauklią naujųjų vergų – moterų ir vaikų – prekybą… Antai ir tragiškai sugriautose Pietryčių Azijos šalyse ji, sako, vis intensyvėjanti. Taip žiauriai nukentėję nuo stichijos, savo akimis matę, kaip „jūra ateina“ ir pasiglemžia viską, visus artimuosius, – našlaičiai dar kenčia nuo šių žmogaus vardo nevertų pabaisų, tikrų maitvanagių! Ar galėtume čia su Kristumi tarti: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro?.. Bet juk puikiausiai žino!

O ką reikštų paritetiškai sugyventi? Ar tai galėtų būti, pavyzdžiui, tautos „princo“ Cicino ir tikros „pelenės“ Baliukonės duetas? Ar kokios pramogų bei reklamos verslo „žvaigždės“ benefisas Filharmonijoj? Arba sakralių Leonardo Gutausko paveikslų ir „globaliam kūdikiui“ Lietuvos vyrų spermą renkančio olando mechanizmų ir muliažų bendra paroda ŠMC? Man tai – principinis nesuderinamumas, ir todėl nenoriu gaišti tam laiko… Pagaliau kai kas ir išauga šiuos kiaurai komercinės popkultūros marškinėlius. Kaip, tarkime, Rolandas Kazlas, be galo pradžiuginęs savo prieškalėdiniu pasisakymu per Nacionalinį radiją. Išties, ar įmanoma dar negailestingiau pasišaipyti iš masinių linksmybių bei pramogų „gamintojų“ ir „vartotojų“? Aukščiausio lygio ironija; tačiau ar daugelis „užsakovų“ ją suprato? Yra dar, pasirodo, nenusipiginančių! Visi kiti – telaksto iš vieno „auksinio jaunimo“ vakarėlio, iš vienos „pasaulinio elito“ puotos į kitą ir teskaičiuoja savo dešimtis tūkstančių… O aš renkuosi šio talentingo ir subtilaus aktoriaus programą. Todėl ir esu, švelniai tariant, nereprezentatyvi…

Vargu ar įmanoma „sugyvendinti“ pinigą ir dvasią. Tad geriausia „formulė“ būtų – tiesiog skirti lygmenis. Ir jų nebemaišyti… Antai tyli, kukli, beveik niekur nereklamuota Mindaugo Skudučio – tikro meistro – paroda „Akademijos“ galerijoj atstojo visas tuo metu netoliese vykusias triukšmingas „tusovkes“. Šie magiško grožio paveikslai jau nieko neįrodinėja nei tiems, kurie garsiai šaukia apie tapybos mirtį, nei tyliai, nedrąsiai šnabždantiems apie jos atgimimą. Jie tiesiog YRA, subtiliai padėdami BŪTI ir mums, sustiprindami dvasinį imunitetą. Kad siela nepūtų, kad niekad netaptų paženklinta šio pasaulio sotumo (ar net persisotinimo) įdagu…

Ne vienas rašytojas galėtų pasakyti, kad kultūros situacija (nesvarbu, kad buvo cenzūra) anuomet ir psichologiškai, ir ekonomiškai mažiau jį prievartavo nei šiandien. Ką Jūs apie tai manote, ar tai – ne paradoksas?

Argi ne iš keisčiausių – tragiškų ir komiškų – paradoksų susideda visa žmogaus egzistencija? Jūsų nuolankią tarnaitę buitis „prievartavo“ ir tada, ir nūnai; tik stygiai ir pertekliai vis esti kitokie. Visada gyvenau nelengvai, rašiau dar nelengviau. Ir iki šiol neparašiau nė vieno eilėraščio, kurio nereikėtų taisyti. Ką jau kalbėt apie kasdieninius tekstus… Ir ne dėl kokios nors cenzūros įgeidžių ar prievartos, o reikalaudama pati iš savęs. Esu juodadarbė, ilgadarbė ir kartu devyndarbė, gausybės juodraščių gamintoja ir variantų ieškotoja, nes manau, kad mano klaidų niekas kitas neištaisys. Tai ir savotiškas prakeiksmas, ir galbūt – alibi… Taigi kiekviena „kultūros situacija“ turi pamažu virsti stiliaus, raiškos kultūra (mano atveju dar toli gražu nepakankama), o sovietinės cenzūros likučiai – vidiniu drebuliu dėl sakinio, net žodžio vertės ir prasmės (nė akimirką neužmirštant, jog tobulybė apskritai neįmanoma). Tiesa, anuomet gal ir atrodė kai kas baugu ar nemalonu, dabar tai – tiesiog juokinga. Ypač komiški, šių dienų akimis žvelgiant, buvo perdėm „apsidraudę“ leidyklų redaktoriai ir kiekvienam laikrašty ar žurnale valdžios „įkurdinti“ ir neblogai apmokami mūsų minčių ir idėjų prižiūrėtojai. Tačiau ir su jais dabar maloniai sveikinuosi. Net ir su tais, kurie mane taip žiauriai „skalpavo“ universitete, už „idėjinį nesubrendimą“ pašalinę iš paties – paties! – komjaunimo…

O psichologinė prievarta? Be galo sudėtingas klausimas… Ekonomiškai, žinoma, ne vienam buvo lengviau tada, nes ir dirbti mažiau reikėjo, ir mūsų pačių poreikiai buvo gerokai kuklesni. Be to, tiesiog jautėmės jaunesni, stipresni, daugiau pakeliantys. (Net visai prasto „rašalo“, kuris, tarkim, neužmirštamo Pauliaus Širvio kompanijoj atrodydavo esąs tikras dievų eliksyras!) Tačiau ir sovietmety, nepaisant nieko, kurta originali poezija, dailės, teatro, kino šedevrai. Intensyviausiai ieškota žmogaus ir Dievo esmės. Gilėjo ontologinės, transcendentinės įžvalgos. Kas buvo pašauktas augti – augo, kas privalėjo skleistis – išsiskleidė. Gal tik mokėti už viską reikėjo daugiau. Nesyk ir pačiu gyvenimu… Prisiminkime kad ir Andrejaus Tarkovskio fenomeną. Nuolat ir vis meistriškiau kalbėjęs savo filmuose apie kūrybą, kaip auką, kaip nesibaigiantį Kristaus sekimą, jis ir pats nuosekliai nuėjo šį kelią tobulai pasiaukodamas…

Taip, kūrėjai vargo, sirgo, ėjo iš proto, žudėsi, mirtinai prasigerdavo. Arba parduodavo savo talentą „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“… Bet ar nūnai kitaip? Tik šeimininkai, pirkėjai gal tapo turtingesni…. Tačiau kai kam ir tada, ir šiandien gyvenimas vienodai nesaldus. Antai gyvena sau tyliai „gūdžioj provincijoj“ Stasys Jonauskas – ir, atrodytų, niekaip nepažangėja. Ir jo poezija, sakytum, vis tokia pat. Bet kokia įtaigi ir išmintinga ši „rytietiška“ monotonija ar monochromija! Žinanti: „Ir galima riksmą per amžius tylėti…“ Ilgai spėliojus, kame gi slypi unikalios šio poeto lyrikos (ir filosofijos) esmė, atsakymą staiga „pakuždėjo“ Vladimiras Mikuševičius: čia kalba idealiai susilieja su gamta. Arba, kaip tartų kokie rytiečiai, jau pasiekta beveik tobula In ir Jang pusiausvyra… O juk „Žolės balso“ autorius – dar ir trijų (nepamestų!) sūnų tėvas, žurnalistas, ūkininkas. Iš tikrųjų: argi ne paradoksas? Ypač prisimenant kai kuriuos „Trečio brolio“ aluje nuolat mirkstančius naujųjų laikų psichologiškai ir ekonomiškai „išprievartautuosius“… Kad tik neatsitiktų jiems kaip tame S.J. eilėraštyje: „Gyvenimas ėjo ten būti, / Beeidamas ir praėjo…“

„Vartoti kultūrą“, „kultūros vertybių vartotojas“, „visko vartojimas“, – ar nekelia Jums šie terminai alergijos?

Apie vartojimą jau užsiminiau; o apie alergiją… Labiausiai mane šiandien „alergizuoja“ MOTERS NAUDOJIMAS. Tiksliau, žeidžiantis jos dalijimas, skaidymas, fizinio pavidalo atskyrimas nuo dvasios, lyties nuo intelekto. (Žr. lietuvišką reklamą.) Totaliai išnaudotojiškas požiūris! Vis dar niekaip nesibaigia ne tik primityvaus patriarchato, bet ir žmogėdriškos vergvaldystės laikai? Ką jau kalbėt apie „kultūros vartojimą“, jeigu net iš meilės, tokios daugiamatės, visa apimančios būsenos, lieka vien mechaniškas seksas. (Ir net pradinukai jau mokomi taisyklingai užsimauti prezervatyvą! O gal šių gumyčių tiesiog prigaminta per daug?) Tad jeigu žvelgi į pasaulį vien kaip į milžinišką prekybos centrą ar gašlūnų ir ištvirkėlių rojų… Jeigu, pasak Romualdo Ozolo, mūsų kultūrai tolydžio ir vis aiškiau iš vartotojiškos mutuojant į globaliai vartotojišką ir infantiliai žiaurią, taip pat mutuoji šia kryptimi? Belieka darsyk prisiminti Pietryčių Aziją… Tiesą pasakius, tenai mane ypač sukrėtė jau iš anapus atsklindantys šmėklomis virtusių pramogautojų balsai, vis dar kviečiantys prisidėti prie jų „linksmybių“. Mat prieš įsisiautėjant stichijai viena Tailando sala buvo ypač pamėgta turistaujančio „auksinio jaunimo“. Todėl išlikę vietos gyventojai ir net gelbėtojai sakosi nuolat jaučią, lyg aplinkiniuose griuvėsiuose tebetūnotų žuvusių sielos. Ir kas dabar padėtų joms susivokti, pakilti, išskristi? Ypač niekuo netikintiems… Arba buvusiems „sekso gigantams“, abiejų lyčių paauglių ir vaikų „mylėtojams“, kurie, netgi netekę fizinio kūno, vis dar kamuojami savo iškrypėliškų geidulių… Šit kaip rojus kai kam akimirksniu gali pavirsti tikrų tikriausiu pragaru! Tad kuo iš tikrųjų taps šių nelaimėlių sielos: šešėliais, vaiduokliais, vilkolakiais? Tiesiog KITAIS, prisimenant mistinį vieno ispanų režisieriaus filmą?

O į Tavo, Liudvikai, „begales klausimų be atsakymų“ atsakyčiau štai ką: argi mes, žmonės, nesame apdovanoti laisva valia? Kad ir Motinos Žemės atžvilgiu. Tad ir prievartaujame ją siaubingai iškreiptais būdais ir įvairiausiais „galais“. Vis gudresniais mechanizmais, vis galingesnėm bombom, vis beprotiškesnėm idėjom… Jau ne sykį klausta: kokias pabaisas gali sukurti vyrų psichika, kokiame jų sukonstruotame pasaulyje turės gyventi mūsų vaikai? O gal MEILĖS DIEVAS iš tikrųjų miręs (ar nužudytas), kad į jo vietą vis agresyviau veržiasi karo „religija“ ir agresijos „kultūra“? Tikrųjų vertybių surogatai, pakaitalai, moralės plastikas… (Taip, Irakas – mano didysis skausmas ir jau beveik nepakeliama kančia! Tačiau kas girdi nūnai mūsų, moterų, motinų, „sentimentalius verkšlenimus“?!) Tad kodėl, kaltindami kitus, net patį Aukščiausiąjį, – nė nemanom atsigręžti į save pačius? Juk baigiam sulaužyti paskutinius, švenčiausius tabu, ištrinti amžinas, archetipines gėrio, grožio ir tiesos sąvokas… Dar pakartosiu nuolat besišypsančio Šri Lankos budistų vienuolio žodžius: „Žmogus metų metais skriaudžia gamtą, tyčiojasi iš jos. Dabar gamta smogia atgal. Gaila tik, kad smogia aklai…“ O galbūt – ir ne? Šiaip ar taip, ponas T. Sunamis dar ne kartą mus aplankys, sugrįš ne tik į Maldyvus, bet ir prie Baltijos. Juk mes irgi sparčiai „globalizuojamės“…

Taigi planeta, kaip gyva būtybė, turi teisę gintis nuo mūsų, vis dar nesuvokiančių, kiek blogo jau esame jai padarę. Kaip bedieviškai sudarkę Žemės fizinį kūną (sausumas) ir užteršę jos sielą (orą ir vandenis)… Tad arba žmonija, įpratusi vien grobti, eksploatuoti ir manipuliuoti, pagaliau pabus, susipras, sustiprės jos EKOLOGINĖ SĄMONĖ, arba… Juk iš tikrųjų: visa yra viena. O jeigu dar susigrąžintume žmogaus ir gamtos šventumo paradigmą, jeigu pažvelgtume į pasaulį ne „visaėdžio“ vartotojo ar lėkšto turisto akimis, argi nustebę ir kartu pajutę didį palengvėjimą negalėtume pakartoti Sokrato ištarmės: kiek daug daiktų, kurių man nereikia?!

Paskutinis Jūsų darbas – knyga „Iki švytėjimo: monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei“. Ar darbas su gyva medžiaga kaip nors pakeitė Jūsų pačios požiūrį į gyvenimą, žmogaus vietą pasaulyje, metafiziką?

Tai galbūt ryškiausias judesys priešinga kryptimi: nuo vartojimo… Tačiau jau tiekai žmonių esu pasakojus, ką patyriau skaitydama jauno Kazimiero Vasiliausko laiškus iš lagerio, kad šįsyk atsakysiu labai paprastai: dar kartą ir jau visiems laikams Jį įsimylėjau. (Jaučiu, kad ir Jis mane – šiek tiek… Bent kai sunkiausią akimirką – ar ištikus didžiausiai bepinigei – labai netikėtai gaunu kokį „pastiprinimą“, pajuntu, jog čia neapsieita ir be Monsinjoro įsikišimo. Arba rašydama dienoraštį vis dažniau išgirstu bei užfiksuoju ir vieną kitą Jo žodį ar eilutę…) Ypač pasigėrėtinas ir sektinas man šios nepakartojamos asmenybės vientisumas, skaisti vidinė šviesa ir tvirta ištikimybė savajam idealui. Taip pat ir Jo nuolankumo bei atjautos filosofija. Tačiau ir – orumo, išdidumo, niekad ir niekieno neatimamos laisvės galia; net, atrodytų, pačiam pragare, juodžiausiose anglių kasyklose! Tačiau gal tiktai iš pragaro ir įmanoma ką nors pasakyt apie dangų? Apie Dievą. Apie tikėjimą. Arba gyvenimą ir mirtį… Bet, nepaisant šio įsimylėjimo svaigulio, dirbau sunkiai ir atsakingai. Šių laiškų šifravimas, taisymas, rengimas spaudai pareikalavo ne tik nemenkų filologinių kvalifikacijų, bet ir gana rimtų apsisprendimų.

Bet, žinoma, labiausiai pravertė moralinės jauno kunigo – ir „ypač pavojingo nusikaltėlio, recidyvisto“ – pamokos. Tarkim, visada dalintis… Todėl su džiaugsmu tai ir darau. Ir materialiuoju atžvilgiu, ir, žinoma, dvasiniu. Kad siela netyčia neaptuktų. Kūnas, beje, taip pat… Galbūt mano pastangos ir nenueis vėjais. O jeigu ir taip – tai kas? Ir jauno kunigo, ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko veikli, turininga, pasiaukojanti meilė taip pat niekada nelaukė ir neieškojo atlygio.