Ir cigaras kartais tėra cigaras

2004 m. pabaigoje leidykla „Tyto alba“ išleido psichiatro Raimundo Milašiūno knygą „100 psichoanalizės klausimų“. Knygoje aptariama psichoanalizės atsiradimo bei vystymosi istorija, svarbiausios jos tiesos, nūdienos situacija ir praktinis taikymas.

Profesionaliais „knygagraužiais“ save laikantys žmonės kokių nors ypatingų „staigmenų“ joje gal ir neras, tačiau knygos rašomos ir leidžiamos ne tik jiems...

Raimundą Milašiūną kalbina Alvydas Valenta.

Knygoje ne kartą akcentuojate, kad psichoanalizei dažnai būna svarbios ir iškalbingos įvairios smulkmenos: kalbos klaidos, įpročiai, detalės. Psichoanalitikas jas interpretuoja, jos tampa raktu, galinčiu „atrakinti“ žmogaus praeitį, jo psichiką. Tačiau ar polinkis viską interpretuoti, kiekvieną mažmožį laikyti beveik simboliu ar paciento psichikos pasaulio raktu nevirsta, švelniai kalbant, įnoringos, vienišos damos keistenybe? Galvoje turiu jūsų aprašytą S. Freudo ir jo cigaro istoriją. Kai draugai psichoanalizės tėvui primindavo, kad jo rūkomas cigaras yra tiesioginė nuoroda į falą, šis atsakydavo, kad cigaras kartais tėra cigaras... Jeigu taip, tai ir kalbos klaida ar kokia kita smulkmena kartais tėra apsirikimas ar smulkmena?

Ir taip, ir ne. Kurdamas savo teoriją, S. Freudas stebėjo įvairius dalykus, galinčius turėti simbolinę reikšmę. Iš pradžių jis rėmėsi savo sapnais, analizavo, kas ateina iš jo pasąmonės. Juos analizuodamas visų pirma kreipė dėmesį į simbolius, įvairias „smulkmenas“, kurios galėjo turėti kokią nors prasmę. Vėliau pastebėjo, kad panašūs simboliai, detalės, „smulkmenos“ gali pasireikšti ne tik sapnuose, bet ir realybėje. Tada jis ėmė tyrinėti, kokios tos „smulkmenos“ ir koks jų santykis su nesmulkmenomis. Vienos paprasčiausių, kurios jam krito į akis, buvo kalbos klaidos, įvairūs apsirikimai, pamiršimai. Šitiems dalykams jis teikė didelę reikšmę.

Dabartinė psichoanalizė tuos dalykus irgi laiko reikšmingais. Tačiau svarbiausia čia būtų ne atskiros detalės, bet pats klausimas – kodėl? Kodėl kaip tik šitoje situacijoje, kodėl bendraudamas kaip tik su šituo, o ne su kitu žmogumi, mūsų pacientas padarė tą nedidelę klaidą, kažką pamiršo ar apsiriko? Klasikinis S. Freudo pateiktas pavyzdys, kaip, atidarydamas konferenciją, vienas jos organizatorius, užuot pasakęs: „Aš atidarau konferenciją“, pasakė: „Aš uždarau konferenciją“. Atrodytų, paprastas dalykas: žmogus suklydo. Tačiau kodėl suklydo būtent tada, kodėl, užuot pavartojęs žodį „atidaryti“, pavartojo „uždaryti“? Psichoanalizė šiuo atveju teigia, kad žmogus savo viduje „nešiojosi“ mintį, kad konferenciją reikėtų ne atidaryti, bet uždaryti. Galbūt šito sąmoningai jis ir nesuvokė, tai išplaukė iš jo pasąmonės, bet buvo būtent taip: žmogus norėjo, kad konferencija būtų uždaryta. Gal pervargo ją organizuodamas, gal kokios kitos priežastys?.. Visais atvejais klaida nėra vien tik klaida: joje slypi kažkokie jausmai, neįsisąmoninti konfliktai, kurie galbūt žmogui yra pernelyg sunkūs, bandydamas juos įveikti, žmogus ir padaro klaidą. Klaida yra tam tikras kompromisas, nuoroda į žmoguje vykstantį vidinį konfliktą.

Dar apie interpretacijas. Kažkur teko skaityti, kad viena iš S. Freudo susipykimo su C. Jungu priežasčių buvusi ta, kad šis pernelyg karštai domėjęsis mumijomis... Ar galima daryti išvadą ar bent prielaidą, kad jeigu žmogus pernelyg karštai domisi mumijomis, tai savo mokytoją ar geriausią draugą jis irgi norėtų matyti įgavusį mumijos pavidalą?..

Aš niekada nesiimčiau iš anksto daryti kategoriškų išvadų: mano artimas žmogus domisi mumijomis – tai jis mane nori matyti kaip lavoną. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl ir į kiekvieną situaciją reikia žiūrėti individualiai. Antra vertus, jeigu žmogus, bendraudamas su manimi, nuolat pabrėžia, kad jį domina mumijos, lavonai ir panašūs dalykai, turiu teisę iškelti sau klausimą: ką tai galėtų reikšti ir kaip tai galėtų būti susiję su manimi? Dirbdamas su tokiu pacientu, visų pirma bandyčiau atsakyti į klausimą: o kodėl apskritai jis tais dalykais domisi, kodėl tie dalykai jam svarbūs?

Pereikime prie sapnų. S. Freudas jiems skyrė daug dėmesio, nagrinėjo jų simboliką ir panašiai. Dirbdamas su pacientais, sapnais remiatės ir jūs: kuo skiriasi psichoanalizės sapnų interpretacijos nuo kaimo bobučių ar visokiausių sapnininkų siūlomų aiškinimų? Ir psichoanalizė interpretuoja tam tikrus simbolius, ir sapnininkai juos interpretuoja – kodėl manote, kad jūsų interpretacijos yra geresnės ar labiau pagrįstos?

Skirtumas didelis – turiu galvoje ne tik sapnininkus, bet netgi S. Freudą, kuris iš tikrųjų daug reikšmės teikė sapnams, jų simboliams. Jam svarbūs buvo seksualiniai simboliai, bet tai buvo pradžia.

Dabartinė psichoanalizė daugiau dėmesio skiria ne simboliams (nors jie taip pat svarbūs), bet žmogaus ir simbolio santykiui. Ką kiekvienas žmogus apie savo sapną ir jame pasirodžiusius simbolius mano pats, ką visi šie dalykai gali reikšti jam pačiam? Negalima teigti, kad, pavyzdžiui, visi žmonės, sapnuojantys kokį nors ilgą prasiskverbiantį daiktą, būtinai sapnuoja vyrišką lytinį organą. Galbūt žmogui, kuris tai sapnuoja, šis dalykas gali turėti kitą prasmę. Čia būtų pagrindinis skirtumas nuo S. Freudo sapnų aiškinimo.

Kitas dalykas, kuris mus skiria nuo S. Freudo, kad mes daug reikšmės teikiame ne tik sapnų simboliams, bet ir jų santykiui su žmogumi. Mūsų pacientai dažniausiai „atsineša“ pas psichoanalitiką sapnus, kuriuos sapnavo paskutinę naktį prieš ateidami pas jį. Šiuos sapnus dažnai bandome susieti su mūsų – mano, kaip psichoanalitiko, ir paciento – ryšiu. Dabartinė psichoanalizė į sapną linkusi žiūrėti ne kaip į simbolių rinkinį, o kaip į procesą, turintį pradžią, eigą, pabaigą.

Psichoanalitikai niekada nebando teigti, kad sapnas pranašauja ateitį. Sapnų aiškintojai, burtininkai kalba būtent apie tai. Mes visada analizuojame, kas vyksta paciento pasąmonėje „čia ir dabar“, kas šiuo metu yra svarbu žmogui, ko jis galbūt negali pripažinti net sau. Žinoma, negalima sakyti, kad tai niekaip nesisieja su ateitimi: jeigu žmogus sapnuoja mirtį, gali būti, kad jo pasąmonėje glūdi nebūtinai suvokti ir įsisąmoninti agresyvūs impulsai, kad sapne jie išsilaisvina (sapnas vis dėlto yra paties žmogaus kūrinys). Visa tai turėdami galvoje, mes galime prognozuoti, kad tie užslopinti agresyvūs impulsai gali kada nors prasiveržti. Taip, šiuo požiūriu apie ateitį mes galime kalbėti, tačiau, susapnavus mirtį ar, priešingai, vestuves, manyti, kad kas nors iš tavo artimųjų ar pažįstamų mirs, psichoanalitikui atrodo grynas absurdas.

Kiekvienas reiškinys gali sulaukti įvairiausių, net prieštaringiausių vertinimų. Tarkime, žmogus nesapnuoja ryškių erotinių sapnų. Ką tai rodo: kad jo seksualiniai poreikiai nedideli ar, priešingai, kad tuos poreikius jis patenkina?

Gali būti įvairiai. Nebūtinai žmogus, sapnuojantis ryškius erotinius sapnus, turi seksualinių problemų. Dabartinėje psichoanalizėje seksualinis ryšys įgauna kiek kitokią prasmę: seksualumas nebūtinai reiškia tik lytinį aktą, tai gali reikšti intymaus, artimo ryšio poreikį, jo buvimą ar nebuvimą. Konkretus pavyzdys: vienas pacientas sapnavo, kad guli su savo terapeute lovoje ir čiulpia jos krūtį. Iš pirmo žvilgsnio sapnas seksualus. Tačiau analizuojant jį paaiškėjo, kad tas žmogus negeidė seksualinio ryšio. Sapnas išreiškė poreikį būti „pamaitintam“, globojamam. Pacientas, atėjęs pas terapeutę, tapdavo nuo jos priklausomas, siekdavo suartėti su ja, bet ne seksualiai; jis žiūrėjo į ją, kaip į motiną, kuri turėjo jam suteikti saugumo jausmą.

Seksualumas šiandien vertinamas gerokai plačiau, negu tai darė S. Freudas. Dabartinių psichoanalitikų nuomone, jis nėra svarbiausia varomoji gyvenimo jėga, bet tik viena iš žmonių tarpusavio santykių formų. Seksualumas visuomet reiškia dviejų asmenų santykį. Net tais atvejais, kai žmogus su savo seksualumu lieka vienas: pasąmonėje, o kartais ir sąmonėje slypi tam tikras, dažnai idealus, objektas, į kurį nukreipiama seksualinė energija. Seksualumas yra būdas palaikyti santykius su kitu žmogumi, sukurti su juo ypač artimą ryšį.

Vienas pagrindinių psichoanalizės banginių – žmogaus seksualumas ir Edipo kompleksas: apie penktuosius gyvenimo metus berniukas pradeda geisti savo motinos, o mergaitė – tėvo. Daugelį „padorių“ piliečių Edipo kompleksas psichoanalizėje bene labiausiai ir šiurpina. Tačiau teko skaityti nuomonę, kad S. Freudas, kalbėdamas apie berniuko jausmus motinai, buvęs kur kas atsargesnis. Jis tik norėjęs pasakyti, kad motina sūnui sužadinanti pirmuosius seksualumo impulsus, kurie turi reikšmę ateityje, jam renkantis moteris. Tai ką S. Freudas turėjo galvoje?

Manau, kad jis turėjo galvoje ir viena, ir antra. Jis kalbėjo apie seksualinius impulsus, kuriuos vaikui sužadina motina arba tėvas. Šie impulsai niekur nedingsta, jie turi kur nors pasidėti. Kalbėdamas apie šią situaciją, S. Freudas sukūrė Edipo komplekso teoriją, kurioje seksualiniai impulsai pirmą kartą buvo aiškiai apibrėžti. Šiuolaikinė psichoanalizė kiek kitaip žiūri į šį S. Freudo teiginį. Seksualumas yra svarbus, ir kiekvienas vaikas nuo gimimo yra seksualus. Minėjau, seksas yra artimo ryšio forma, tad berniuko noras užvaldyti motiną gali būti tas pats siekis ją kontroliuoti ir išlaikyti artimą ryšį su ja. Tačiau Edipo situacija reiškia ir ką kita. Apie trečiuosius metus mergaitė susitapatina su motina – moterimi, o berniukas su tėvu – vyru. Tuomet ir kyla poreikis turėti viską, ką turi mama ar tėvas. Todėl berniukas ir siekia tapti mamos „vyru“, nes tėvas ją turi: „Tai kodėl jos turėti negaliu ir aš?“ Mama, kuri išsigąsta tokios sūnaus meilės, ar tėvas, kuris yra agresyvus, šaltas, gali skatinti berniuką „atidėti“ konkurencinius jausmus vyrams ateičiai. Tuomet ir užaugę tokie vyrai negali susitaikyti su autoritetais... Panašiai nutinka ir mergaitėms. Beje, psichoanalizėje pasitelkiamas ir Elektros kompleksas mergaitės ryšiui su tėvu – vyru apibūdinti.

S. Freudo knygos „Anapus malonumo principo“ lietuviškojo leidimo (Vilnius, „Vyturys“, 1999) pratarmėje rašoma: „Mirties instinkto koncepciją prieštaringiausiai interpretavo net patys psichoanalitikai, nes S. Freudo teorijoje pasigendama aiškesnių šios varomosios jėgos mentalinių reprezentacijų bei disponuojamos savarankiškos psichinės energijos, kas leistų thanatos įvardyti kaip savarankišką instinktą (potraukį)“. Ką apie tai manote?

Instinktų klausimas iki šiol yra svarstomas. Dabar mes vartojame terminą „vara“, norėdami pabrėžti ne patį biologinį instinktą, bet jo psichologinį atitikmenį. Manome, jog instinktas sužadina tam tikras psichologines jėgas veikti, kurti, kovoti... Tai ir yra vara – instinkto psichologinė išraiška. Mirties instinktas arba jį atspindinti agresyvioji vara S. Freudui reiškė siekį grįžti į pradinę ramybės ir pasitenkinimo – vadinamąją nirvanos būklę, o ne norą susinaikinti. Juk gimdamas vaikas iš šilumos, ramybės ir sotumo yra „įmetamas“ į šaltą, neretai agresyvų ir alkaną pasaulį. Tad mirtis, kuri irgi yra ramybė, gali reikšti ir buvimą ten, kur viskas prasidėjo. Agresyvioji vara gali reikšti ir poreikį kovoti, siekti, net kurti, o ne vien griauti.

Šiandien kai kurie psichoanalitikai mano, jog agresija ir libido (seksualioji energija) tėra dvi vienos varos dalys. Juk meilė neretai susijusi ir su kova dėl jos objekto, su pavydo agresija...

Prieš šešerius metus lietuviškai išleista prancūzų rašytojo Romaino Gary knyga „Aušros pažadas“ (Vilnius, „Baltos lankos“, 1999). Tai knyga apie ypač stiprų motinos ir sūnaus ryšį: motina, viena auginanti sūnų, projektuoja į jį savo neišsipildžiusias viltis ir svajones, tarp jų užsimezga artimas, psichoanalizės požiūriu, pernelyg artimas ryšys. Vėliau autorius apie jį rašys: „Būdamas ne kvailesnis už kitus žinau, kad tokį teigimą irgi deramai, kitaip tariant, išvirkščiai, paaiškins tie vingrūs sielą čiulpiantys parazitai, o tokie yra trys ketvirtadaliai mūsų psichoterapeutų, tie povandenines gelmes tyrinėjantys narai. Tie subtilybių adeptai man aiškino, kad jei, tarkime, jūs pernelyg geidžiate moterų, vadinasi, esate bėgantis nuo savęs homoseksualistas; jeigu intymus ryšys su vyro kūnu jums atgrasus, vadinasi, esate truputį į tai linkęs; o vadovaujantis ta geležine logika iki galo, – jei sąlytis su lavonu jums itin šlykštus, vadinasi, pasąmonėje jūs užsikrėtęs nekrofilija, ir nesvarbu, vyras jūs ar moteris, jaučiate nenugalimą to sustingusio žavesio potraukį. Psichoanalizė, kaip ir visos mūsų idėjos, šiandien įgyja iškrypėlišką totalitarų pavidalą, ji stengiasi suveržti mus geležiniu savo pačios perversijų antkakliu. Ji užėmė tą tuščią vietą, kurią paliko prietarai“.

Tai grožinio kūrinio tekstas, ir nereikėtų jo suprasti tiesmukai. Vis dėlto pirma, kas man, psichoanalitikui, krinta į akis, tai didelė autoriaus agresija. Gali būti, kad tos agresijos priežastis yra motina, kuri siekia psichologiškai valdyti sūnų net ir jam suaugus, bet autorius į motiną jos negali nukreipti (juk ryšys pernelyg artimas, ir baisu jį nutraukti), – tada labiausiai kliūva psichoanalitikams, kurie ir atskleidžia nemalonius pagrindinio veikėjo išgyvenimus.

Autorius sako, kad jeigu sąlytis su lavonu jam pernelyg šlykštus, tai, psichoanalizės požiūriu, jis yra ar galėtų būti potencialus nekrofilas. Psichoanalizė šito neteigia. Tačiau mes atkreipiame dėmesį į kitą dalyką: jeigu, žiūrėdami į mirusį žmogų, pajuntame pernelyg daug neigiamų emocijų, ar tai nereiškia, kad jo mirtis pažadino kažkokį neaiškų mūsų jausmą? Jausmą, jog esame gana agresyvūs ir, susidarius tam tikroms aplinkybėms, galėtume sunaikinti kitą žmogų?.. Būdami atviri, turėtume prisipažinti, kad, susidūrę su mirusiu žmogumi, nesąmoningai triumfuojame: „Aš vis dar gyvas, o jo jau nebėra“.

Psichoanalizė nieko nesistengia primesti ar ko nors užveržti. Visa, kas vyksta psichoanalitiko kabinete, tėra bandymai rasti atsakymus. Ir randa juos patys pacientai. Analitikas tegali padėti „apšviesti“ kelią, kuriuo pacientui tenka eiti pačiam. Jis pats sprendžia apie save ir savo gyvenimą.

Stefanas Zweigas knygoje apie Sigmundą Freudą (Vilnius, „Vyturys“, 1999) rašė: „Jis, Sigmundas Freudas, per ilgai ir per geras buvo gydytojas, kad ilgainiui neimtų laikyti ligone ir visos žmonijos. Ir vos tik iš savo tyrimų vienutės metė žvilgsnį į pasaulį, jis iš pirmo įspūdžio, dar neėmęs toliau apžiūrinėti, padarė baisiai pesimistinę diagnozę: „Tiek kiekvienam pavieniam žmogui, tiek ir visai žmonijai gyvenimas yra sunkiai ištveriamas“.

Nedrįsčiau daryti tokių apibendrinimų. Galime sutikti, kad gyvenimas daugeliui žmonių yra nelengvai pakeliamas, tuo galėjau ne kartą įsitikinti bendraudamas su pacientais. Tačiau tie, kas ryžtasi ateiti pas psichoterapeutą, jau ieško išeities, nori iškylančias problemas spręsti. Yra daugybė žmonių, kurie nevaikšto pas psichoterapeutą, bet intensyviai vartoja alkoholį, narkotikus, nors žino, kuo tai baigiasi. Tokie žmonės, galbūt net sau neprisipažindami, renkasi pasyviąją savižudybę.

Vienoje laidoje filosofas Leonidas Donskis pasakė, kad Lietuvos visuomenė vis dar gyvena ikifroidistiniame laikotarpyje – kaip jūs tai vertintumėte?

Gerbiu L. Donskio nuomonę, tačiau vienoje televizijos laidoje esu girdėjęs jį samprotaujant, kad mes gyvename jau postfroidistinėje visuomenėje. Taigi ir vėl susiduriame su apibendrinimais: ikifroidistinė, postfroidistinė visuomenė. Nesiimčiau taip griežtai vertinti. Štai, ikifroidistiniu požiūriu, vaikystė yra linksmiausias, nerūpestingiausias gyvenimo tarpsnis. S. Freudas prakalbo apie tai, kad vaikystė nėra jau tokia laiminga, kad ji susiduria su daugeliu problemų ir iššūkių.

Dabartiniai psichoanalitikai sutinka su šiuo S.Freudo teiginiu, tačiau jie mano, kad net tada, jeigu vaikas susiduria su išties didelėmis problemomis, tėvų girtavimu, smurtavimu ir panašiai, jis yra pajėgus užmegzti saugius santykius su kitais žmonėmis – seneliais, giminėmis, mokytojais. Aišku, tikimybė, kad suaugęs toks žmogus patirs daugiau problemų, yra daug didesnė nei būtų tada, jeigu jo vaikystė būtų buvusi šviesi ir saugi. Mūsų gyvenime yra ir juoda, ir balta; ir bloga, ir gera. Nemanau, kad galima būtų nubrėžti ribą, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Taigi negalima nubrėžti ir ribos, skiriančios ikifroidistinę ir postfroidistinę visuomenę, – norėdami rasime argumentų ir vienam, ir kitam teiginiui pagrįsti.