Pranešimas, skaitytas PDR konferencijoje „Eldorado už kampo: artima ir tolima literatūroje“
Eldoradas, Edenas, Pažadėtoji žemė, Rojus – kiek daug yra kraštų, kuriuose nesu lankęsis. Ir kiekvieną kartą, išgirdus kalbas apie vieną iš jų, persmelkia ilgesio jausmas. Tiek keliauta, o svarbiausios vietos taip ir lieka neįtrauktos į kelionių maršrutus. Nuojauta kužda, kad gal ir ne be reikalo. Literatūros apie tuos kraštus daug, tačiau nesu sutikęs nė vieno ten buvusio. Gal tie, kuriems pavyksta ten nusigauti, savo noru ir nebegrįžta arba grįžta neatpažįstamai pasikeitę. Regis, saugumas ten garantuotas, tačiau pavojai slypi visai kitur. Vienas esminių – prarasti tapatybę. Ne tapatybės kortelę, bet pačią tikriausią tapatybę. Nesakyčiau, kad dėl to labai baiminčiausi, nesu tikras, kad ją apskritai turiu. Ir vis dėlto neapleidžia troškimas vieną dieną kirsti sieną. Sykį tai pavyko padaryti, deja, sapne, ir, deja, tas kraštas turėjo kitą pavadinimą. Tą sapną sapnavau dar šalyje, kurią globė geležinė uždanga: rausiuosi po spygliuota tvora, kol pagaliau išropoju į kitą pusę. Visiškai nieko neįvyksta, tačiau pajuntu keistą palaimą. Žinau, kad tai Lenkija, kuri sapne man reiškia ne ką kita, kaip patį tikriausią Eldoradą, absoliučią pilnatvę. Kodėl Lenkija? Matyt, todėl, kad ties ja driekės geležinė uždanga, tuo metu jokių ypatingesnių sentimentų tai šaliai neturėjau.
Ar galima Eldoradą – sustosiu prie jo, kaip reikalauja konferencijos tema, – apibrėžti geografiškai? Tokių pastangų būta, ypač geografinių atradimų laikais. Pernelyg civilizuotų tautų, kaip joms tuo metu atrodė, atradėjams džiaugsmą sukeldavo primityvios tautelės džiunglėse, turinčios tobulą visuomenės sandarą ir religinę sistemą. Prisiminkim, pavyzdžiui, Aldouso Huxley’o romaną „Sala“, kuriame atvykėlius pribloškia tobuli salos gyventojų tarpusavio santykiai. Ilgainiui lūkesčiais grįstas optimizmas išgaruodavo. Eldoradas grįždavo ten, iš kur jis ir atkeliavo, – į literatūros, vaizduotės pasaulį.
Vaizduotė ir jos reprezentantė literatūra visad konfliktavo su tikrove. Literatūros istorijoje netrūko bandymų literatūrą pateikti kaip realybės atvaizdą, kartais net įsitikinus, kad tai tobuliausias atvaizdas. Antikos laikus siekianti nuostata, kad literatūra imituoja gyvenimą, tiek šiandieninės literatūros, tiek įvairiausių teorijų yra nurašoma į iliuzijų archyvą. Literatūra ne atspindi, bet pati kuria tą realybę – tokia būtų pati bendriausia išvada. Beje, tokios mąstysenos ištakos taip pat siekia tolimus laikus, ji nėra jau tokia moderni ar postmoderni, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Turiu omeny epochą, kai buvo kuriama protoliteratūra – mitai. Mitologinė sąmonė skyrėsi nuo racionaliosios (nesakau – nuo šiuolaikinės, nes šiuolaikinė tampa vis labiau mitologizuota) pirmiausia tuo, kad mitu, kaip vaizduotės produktu, buvo ne estetiškai grožimasi, bet tikima. Mitas buvo tokia pat tikrovė, kaip kasdienis gyvenimas, o gal net ir tikresnė. Būtent mitologinėje vaizduotėje įkuriamas Eldoradas. Tačiau vaizduotės žemėlapis nesutampa su fiziniu, nes čia galioja kiti logikos dėsniai, labiau panašūs į sapno logiką. Todėl Eldorado dislokacijos vieta tampa slanki, Eldoradas migruoja, savotiškai slepiasi. Žinojimas, kad Eldoradas egzistuoja, nereiškia, kad gali pirštu bakstelėti į žemėlapį ir tarti – štai čia. Eldorado reikia ieškoti.
Literatūra iš esmės tuo ir užsiima. Literatūros žemėlapis išvagotas amundsenų ir kolumbų pėdsakų, netrūksta čia ir archeologų kasinėjimų, transcendentinių keliautojų ar kosmonautų liudijimų. Tačiau Eldoradas taip ir lieka nepažymėtas. Ir dėl vienos priežasties – rašytojas yra keliautojas par excellence, jis negali sustoti. Eldoradas reikštų galutinį postovį, čia rašytojo lauktų Kirkė. Kirkė, prisidengusi ideologijos, teologijos ar dar kokios -logijos skraiste. Bet kuriuo atveju jo lauktų neišvengiama tapatybės netektis. Todėl nuolatinė literatūros būsena yra paradoksali: ji ieško neieškodama. Eldoradas jai būtinas ir visiškai nereikalingas. Literatūra nori numirti likdama gyva.
Gausybė kelių literatūroje Eldorado link nereiškia, kad egzistuoja vienas Eldoradas. Iš esmės būtent pati kelionė savaip identifikuoja tą šalį, būtent konkreti kelionė tampa konkretaus Eldorado signum, jo metafora ar metonimija. Kiekvienam savas Eldoradas. Kaip rašytojas turiu savąją Pažadėtąją žemę, kaip skaitytojas renkuosi man artimesnį maršrutą. Ir nieko čia sudėtingo, tiesiog gyvenu savo gyvenimą.
Taigi literatūra yra kelionės menas, netgi pasakytume – klaidžiojimų, klajonių, bastymosi menas. Ir, aišku, vaizduotės žemėlapis retsykiais sutampa su fiziniu. Tokiais atvejais vienos šalys traukia labiau, kitos mažiau, vienose Eldorado spalvos ryškesnės, kitose veik neįžiūrimos. Be abejo, pirmiausia turiu omeny vaizduotės judėjimą – keliones po literatūras, tačiau nenorėčiau jų griežtai atriboti nuo kūniškųjų kelionių. Rašytojas, ypač poetas, dažnai yra kelyje gimdanti motina, nelaukianti, kol pasieks sterilią palatą. Kita vertus, kūniškosios kelionės nėra būtina sąlyga priartėti prie savojo Eldorado, dažniausiai stipresnis kontaktas su viena ar kita šalimi arba regionu atsiranda studijuojant, skaitant, verčiant, mokantis kalbų net neišvykus iš namų. Kūniškosios kelionės greičiau yra papildas, sustiprinantis regėjimą ar klausą. Negali būti vartojamas kaip kasdieninės mitybos pakaitalas.
Ar lietuvių literatūroje egzistuoja kraštai, kur ji įžvelgia Eldorado blyksnius, kurie ją trauktų, gundytų, žadintų? Kaip nėra vieno Eldorado, taip nėra ir vienos lietuvių literatūros. Todėl plėtojant šį klausimą reikėtų kalbėti apie atskirus rašytojus, jų preferencijas, tačiau šiame tekste šios temos vystyti neketinu. Sovietų laikais vienu magiškiausių traukos centrų buvo tapusios Rytų kultūros. Ir šiandien jų poveikis juntamas kai kurių rašytojų, sakykim, Donaldo Kajoko, Vytauto P. Bložės, Jurgos Ivanauskaitės, Birutės Mar, kūryboje. Tačiau keisčiausia, kad visus juos traukė ir tebetraukia tradicinės kultūros, neretai net ne literatūra. Taip, būta didžiulio susidomėjimo senąja japonų ir kinų poezija, lietuvių poezijoje buvo išsiveržęs haiku ir rengų fontanas, tačiau iš tiesų beveik ignoruojama šiandieninė Rytų regiono poezija. Gal ir nieko blogo, kad prasilenkiama laike – vaizduotei tai tikrai ne kliūtis. Svarbiausia, kad Rytai lieka tolimiausiu ir lietuviškajai kultūrai egzotiškiausiu Eldoradu, kuris šiais pigių skrydžių ir spartaus interneto laikais darosi vis labiau pasiekiamas ir vis mažiau egzotiškas. ,
Pastaraisiais metais Eldorado paieškų spindulys akivaizdžiai trumpėja. Vis mažiau lieka iliuzijų, kad karalaitės gyvena už jūrų marių, kad literatūra, kaip ir mados, kuriama tik Niujorke, Paryžiuje ar Milane. Sąsaja su madomis ne visai atsitiktinė – iš tiesų vis ryškesnis ir nuogesnis tampa įvairaus pobūdžio madų diktatas, sąmonės mitologizacija, kurios puikus pavyzdys – iš pirmo žvilgsnio tarsi nekalta reklamėlė: „Jeigu tavęs nėra internete, tavęs išvis nėra.“ Globalizacija ir reklaminis genocidas verčia rašytoją ieškoti atsparos artimesniuose regionuose. Neabejotinai išaugo dėmesys kaimyninėms literatūroms – lenkų, latvių, ukrainiečių, baltarusių. Neseniai sukurtas literatūrinis judėjimas „Magnum Ducatus Poesis“, įtraukiantis į savo orbitą minėtų kraštų poetus, savotiškai simbolizuoja regioninio mąstymo atgimimą. Tokie sambrūzdžiai grindžiami ne vien tik istorine patirtimi, nors ji taip pat nemažai reiškia. Literatūrai vis labiau parūpsta bendrumas, o ne universalumas. Noras būti ir bendrauti su panašiais į save visiškai suprantamas, nors čia ir slypi uždarumo, provincialumo, nusiraminimo pavojai. Tačiau akivaizdu, kad tai dar nėra Eldoradas, tai tik vienas iš kelių, o keliautojui tokie pavojai negresia.
O gal tas Eldoradas yra dar arčiau, iš tiesų – už kampo? Dažniausiai ten mes jo ir ieškome, gyvendami su sava literatūra, tarp artimų žmonių, tarp pušynų ir ežerų, tarp meilės ir neapykantos. Man vis labiau atrodo, kad ten ir driekiasi Eldorado žemė, kurią tuoj tuoj pasieksiu. Rytoj, jau kitą rytą atsikelsiu, apsirengsiu, išsivalysiu dantis, žengsiu pro duris, pasuksiu už kampo, pranersiu pro tvorą ir atsidursiu ten. Tarsi nebūčiau nugyvenęs daugiau kaip keturiasdešimt metų, tarsi nebūčiau patyręs Eldorado išdaigų – būti visur ir kartu niekur. Tarsi sapnuočiau atvirom akim.
