Likus kelioms dienoms [1] iki ilgai laukto filmo „Hobitas: nelaukta kelionė“ pasirodymo, režisieriaus Peterio Jacksono sukurto pagal Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno romaną, skelbiame pokalbį su italų eseistu ir fantastinės literatūros ekspertu Paolo Gulisano, leidinių apie J. R. R. Tolkieno, C. S. Lewiso, G.K. Chestertono, J. H. Newmano darbus autorių. Profesorių, neseniai parengusį publikuoti „Hobito žemėlapį“, vaizdingą ir išsamų gidą į Tolkieno pasaulį, kalbina agentūra „Zenit“.
„Hobitas“: tai „Žiedų valdovo“ įžanga, pasaka vaikams ar mažesnis didžiojo Tolkieno veikalas?
Ši istorija yra kur kas daugiau nei „Žiedų valdovo“ preliudas, kaip daugelis naujausių skaitytojų ar žiūrovų galėtų pamanyti. Tai nėra istorija, siekianti paaiškinti įvykių istoriją, atskleisti veiksmų paslaptis. Pasakojimas apie Bilbo Beginso ir kitų personažų, jau pažįstamų iš „Žiedų valdovo“ sakmės – Gendalfo, Golumo, Elrondo, nykštukų ar elfų – nuotykius Tolkieno vaizduotėje gimė daug seniau nei buvo sudėlioti „Žiedų valdovo“ įvykiai. Išties „Žiedų valdovas“ buvo sukurtas kaip „Hobito“ tęsinys, gana ilgai Tolkieno ir leidėjo korespondencijoje buvo vadinamas „Naujuoju Hobitu“.
„Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas“. Ši keista frazė netikėtai nuskambėjo jauno profesoriaus galvoje, vieną karštą vasaros popietę namuose, prie stalo, taisiusiam vidurinės mokyklos anglų literatūros baigiamojo egzamino darbus. Vienas iš egzaminuojamųjų atidavė tuščią popieriaus lapą, ir profesorius Tolkienas, paslaptingo įkvėpimo pagautas, ant to balto lapo užrašė šią frazę. Taip gimė hobitas, ir per trumpą laiką šis žodis tapo personažu, vienu originaliausių fantastikos pasaulio kūriniu, sukurtu genialaus rašytojo, literatūros profesoriaus vaizduotės. Be šio juokingo veikėjo hobito, vargu ar tas nuostabus fantastikos pasaulis, kurį Tolkienas jau kurį laiką tobulino, būtų išvydęs pasaulio šviesą.
Naujojoje publikacijoje rašote, kad knyga gimė ne tik dėl to, kad rašytojas buvo gerai susipažinęs su senovės mitais ir legendomis, tačiau tai paskatino ir jo, kaip tėvo, patirtis...
Būtent. Tolkienas savo keturiems vaikams pasakojo istorijas apie juokingus personažus: poną Blisą, šunelį Roverį, ir galiausiai pasakas, kur drąsūs maži herojai hobitai kovojo su blogiu. Tolkienas taip sudėlioja pasakojimą, kad ir mažieji klausytojai – skaitytojai įsitraukia į istorijos nuotykius. Bėgant metams, kol buvo rengiama knyga, kūrinys praturtėjo legendomis. Tai išaugo į senove kvepiančią istoriją, parašytą tuo maloniai džiaugsmingu stiliumi, kurio taip trūko, pasak Gilberto Chestertono, šių dienų pasakojimui. Pasak jo, „šiuolaikinėje literatūroje beveik nebeliko džiaugsmingų elementų. Manau, būtų teisinga pastaba: jai trūksta vaikiškumo, kad ji būtų džiaugsminga“. Tolkienui buvo būdinga ši vaikiškumo dvasia, kurią galima apibūdinti ne kaip nebrandumą, tačiau kaip sugebėjimą žvelgti į tikrovę vaiko akimis, kupinomis klausimų ir nuostabos.
„Hobitas“, kaip ir „Žiedų valdovas“, pilnas krikščioniškų simbolių?
„Hobite“ pirmą kartą nuskamba svarbi atsižadėjimo, pasiaukojimo tema, kuri Tolkienui buvo viena didžiausių vertybių, aukščiausių herojiškumo formų; ši tema bus labiau išplėtota „Žiedų valdove“. Atsisakymas ką nors turėti, nuosavybės atsižadėjimas ne kankinant save, ne „iš bėdos“, tačiau norint įgyti daugiau dorybių ir žmogiškumo. Bilbas Beginsas iš Grafystės – tai liudijimas, kaip galima tapti didvyriu, nebūnant nei dideliam, nei svarbiam, nepriklausant elitiniam išrinktųjų ratui, pasitinkant išbandymus, kuriuos atneša gyvenimas, kad ir kokie neįveikiami jie atrodytų.
Išgyventas nuotykis jį išmokė, kad didelius žygdarbius gali atlikti ne vienišas herojus, bet draugų būrys. Draugystė Tolkienui buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime, tai atspindi ir jo veikėjų charakteriai – jie atsidavusiai puoselėja bičiulystę. Abipusė bičiulystė – tai didžiausias apdovanojimas. Tai dalijimasis interesais, pomėgiais, jausmais, taip pat ir įvykiais, išgyvenimais. Tai broliškas pataisymas ir galbūt užuomina į esminius dalykus, kaip kad pasakojimo pabaigoje, kai, prisimindamas nuotykius, išgyventus kartu, Gendalfas įvertina visus Bilbo nuopelnus, o tada primena ir jo ribotumą: „Tu labai šaunus, pone Beginsai, ir labai tave myliu, tačiau iš tiesų tai esi tik maža būtybė tokiame plačiame pasaulyje!“ „Dėkui dangui!”, - atsiliepia Bilbas juokdamasis.
Jūsų paskutinis darbas, „Hobito žemėlapis“, - apie ką jis?
Daugybę metų domiuosi Tolkienu: vis skaitau ir skaitau, apie jį rašau, kalbu, tačiau suvokiu, kad jo darbai yra neišsenkantis šaltinis. Tolkienas – tai mokytojas, kuris nenustoja mokyti, jo pasaulis man yra atspirties taškas, jaukūs namai, kur pabėgu, slėpdamasis nuo gyvenimo audrų. Jame dar daug ką gali atrasti ir tie, kurie jau metų metus domisi mylimo profesoriaus kūryba, kaip ir tie, kurie ją atranda tik šiandien, tad mano knyga – tarsi „kelionės dienoraštis“ į Hobito pasaulį. Būtent – gidas, žemėlapis, palydėsiantis į šį pasaulį.
______________________________
[1] straipsnis internetiniame tinklalapyje bernardinai.lt publikuotas 2012 m. gruodžio 7 d.
