Gyvenu Šiauliuose

Antradienį, sausio 24, prieš penkias, išsirengiau į P. Višinskio biblioteką. Buvo vis dar šalta, nors patys didieji speigai lyg ir atslūgo... Tai labai simboliška, kalbant apie Šiaulius, pagalvojau.

Įėjau pro duris, ir mano provinciali siela tuojau pat labai apsidžiaugė – žmonių rūbinėje buvo netikėtai daug, ir visi atrodė gana inteligentiškai. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne mano vienos siela norėjo pasirodyti geresnė, nei yra iš tikrųjų. Mačiau, profesorius Vytenis Rimkus, kurio namai beveik lūžta nuo leidinių, paabejojęs nusipirko pristatomąją knygą vien dėl to, kad kitiems ji gali būti neįperkama... Kaip tada atrodysim vilniečių akyse... Juk renginys atvežtas iš Vilniaus. Pasklis kalbų, kad Šiauliuose niekas nepirko TOKIOS knygos...

Knyga išties buvo didelė ir stora. Beveik 500 puslapių. Kainavo 50 Lt. Bet, sako, kad knygynuose kainuoja net 82 Lt. Vadinasi, pirk ir nemirksėk, paliepiau sau. Ir išties, kodėl neturėčiau pirkti? Juk taip pigu... Turėkite galvoje, kad knyga apie pačią Mariją Gimbutienę. Su nuotraukomis...

Ant to paties staliuko, prie konferencijų salės durų, šalia didžiosios knygos apie Mariją Gimbutienę, Žilvinas Skačkauskas pardavinėjo pirmąjį naujo žurnalo „Man įdomu” numerį. Tą žurnalą jiedu išleido dviese su Daliumi Markausku tiesiog ką tik.

Žurnalas prasidėjo Žodžiu į skaitytoją, VERŠIU NEBLIOVĘS, JAUČIU NEBAUBSI! Ten parašyta: „Mes, žurnalo „Man įdomu” leidėjai, pradedame savo skrydį... Ne nuo aukščiausio kamino, ne nuo televizijos bokšto ir ne nuo aukščiausio dangoraižio stogo. Esame pasilipę, galima sakyti, tik ant tvoros. Bet ar tai reiškia, kad mūsų skrydis neišvengiamai bus trumpas ir netolimas?” Be to, ten buvo rašoma, kad daugelis didelių tarptautinių projektų prasidėjo tiesiog garažuose. Ar Šiauliai yra visai normalus garažas dideliam projektui? Na, gal ir taip, pagalvojau.

„Tarybiniais laikais čia išgrįstas pirmasis SSRS pėsčiųjų bulvaras, įkurti fotografijos ir dviračių muziejai. Ne kieno kito, o šiauliečių kilnojamosios televizijos stotys transliavo Maskvos olimpiadą. Šiauliuose susikūrė „Vairo”, BIX‘ų grupės. Čia užaugo geriausia mūsų šachmatininkė V. Čmilytė, čia užsimezgė „Tango TV”.

Nemanykite, jog ilgimės nesenos praeities. Tačiau atrodo, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šiauliai ir prigeso. Dar bandė gelbėtis namudinių megztinių eksportu į Rusiją, Zoknių oro uosto planais ir žibalu, bet...

Kita vertus, iš uždaro SSRS pramonės centriuko Šiauliai virto atviru, kaip ir kiti mūsų šalies didmiesčiai, miestu”.

Toliau buvo dar gražiau parašyta: „Nespręskite klaidingai – šis žurnalas skirtas ne tiek šiauliečiams, kiek visiems respublikos žmonėms, kuriems pabodo skandalai, asocialių žmonių išdaigų aprašymai ir visokia kriminalinė kronika.

(...)

Tad prašome skaitytojo tikėti mūsų pažanga.

(...)

Vis dėlto, kad ir kokie geri būtų mūsų tikslai, mes suprantame, kad „Veršiu nebliovęs...”

Noriu, kad pavyktų šis skrydis nuo tvoros, pagalvojau. Ir nusipirkau naująjį žurnalą. Už 3 Lt. Ir daugelis, mačiau, kaip tik prie jo būriavosi, o Žilvinas į kairę ir į dešinę dalijo autografus. 3 Lt šiaip ar taip ne 50... Be to, skyrelyje „Su meile iš provincijos” puikavosi literatų klubas „Verdenė”. Čia tai jau protekcija, aš jums pasakysiu. Mafija. Juk Žilvinas yra šio klubo narys. Gal net prezidentas arba gražiosios prezidentės dešinioji ranka...

Pažvelgiau – „Verdenei” paskirti net 3 puslapiai. Oho, pagalvojau. Nors... Ką aš žinau... Leidėjų reikalas...

Šiauliuose yra keletas literatų klubų. Keista, tačiau taip yra. Kai pagalvoji, gal tai mums kažkaip naudinga? Gal sukuria tam tikrą literatūrinę konkurencinę įtampą? Bet gal ir ne – visiems užteks vietos po saule, kaip juokais sako Ramutė Saulė... Tiksliau, visi privalome veršiais pabliauti. Reikia tik turėti vietelę, kurioje galėtume sau bliauti užsimerkę.

Įėjau į salę ir tuojau buvau pakviesta sėsti šalia vieno būsimo renginio kaltininko – Stasio Navicko. Poryt vesiu jo septyniasdešimtmečio paminėjimą toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. Vos atsisėdau – gavau siuntinėlį. Stefa Petkevičiūtė-Valatkienė mudviem su Navicku užrašė ir atsiuntė po savo ryškiai mėlyną penktąją (!) poezijos knygelę, puoštą savo pačios nuotraukomis. Visai nauja! Be to, jos nuotraukų parodėlė kabėjo bibliotekos pirmajame aukšte, šalia muzikos skyriaus. Išėjusi iš salės,- būtinai apžiūrėsiu. O dabar nurašau vieną eilėraštį. Šiaip sau. Turiu šiek tiek laiko.

Pražydo Vyšnių laibos šakos
Žiemos vėjuos plakas.
Saulei prisilietus,
Pumpurais prašneko.
Pumpurams praakus,
Mezginiais pražydo
Ir gaiviom alėjom
Nuotakom nuskrido.  2005-01-03

Bet grįžkime prie knygos apie Mariją Gimbutienę pristatymo.

Man pasirodė, kad vakaras buvo gana inteligentiškas. Negalėčiau pasakyti – intelektualus. Ne. Jis buvo toks – vilnietiškai inteligentiškas. Marijos Gimbutienės padėjėja Kornelija Jankauskaitė, pristatomosios knygos sudarytoja, kuri iki pat galo buvo su Marija Gimbutiene Kalifornijoje, viskuo priminė tikrą indėnę. Ir plaukais, ir apranga, ir gymiu, ir odos spalva, ir charakteriu, ir kalbėjimo maniera. Aktorius Romas Ramanauskas vos prašnekęs tuojau pat užsiminė apie Karlosą Kastanedą, kuris netgi studijavo antropologiją tame pačiame Kalifornijos Los Andželo universitete, kuriame Marija Gimbutienė skaitė paskaitas. Na, o tai, ką kalbėjo dailininkė Nijolė Stunskaitė-Vilkė, priminė pačią tikriausią pasaką arba sapną. Ji pasakojo, kaip susilietė su Marija Gimbutiene iš paslaptingosios, iš moteriškosios pusės, kaip į Topangą nuvežė Marijai Eglės žalčių karalienės kostiumą, kaip Arizonoje siuvo deivių suknias... Ir tai man atrodė daugiau kūryba, improvizacija negu tikrovė. Lygiai kaip ir vakarą paįvairinusios Vyčinų poros dainos. Niekada nepatikėsiu, kad tos dainos tikros. Jos kažkuo labai artimos stilizacijai. Lyg būtų imituojamas tas pats Marijos Gimbutienės taip puikiai išnarstytas neolitas.

Pacituosiu jums Algimanto Švažo įrašą ant knygos aplanko: „Tikriausiai trys laikai – būtasis, esamasis ir būsimasis - turėtų gulti šalia vienas kito atvirkštine tvarka: būsimasis, esamasis ir būtasis. Šiuo kartu profesorė Marija Gimbutienė jau yra būtajame laike. Nesuprantamai aišku, tai - lemties šauksmas. O ji vis eina kartu savo deivių gretoje ir pereina į gerbtiną mistinį būvį. Giedant paskutinę sutartinę, raudant paskutinę raudą Ji išėjo, o lieka savo rašytuose namuose: nuoširdi, vyriškai tvirta, pasitikinti savimi, savo tiesa”.

Oi, vos nepamiršau pasakyti,- namie, vartydama storąją knygą, žiūrinėdama nuotraukas, aptikau, kad Marijos Gimbutienės mama Veronika Janulaitytė-Alseikienė buvo kilusi iš Šiaulių krašto, Malavėnų kaimo. Ji buvo gydytoja, akių ligų specialistė. Beje, ji buvo pirmoji lietuvaitė, užsienyje įgijusi medicinos doktoratą – jį gavo 1908 m. Berlyne.

Po knygos pristatymo grįžau namo tuo pačiu autobusu, kuriuo važiavo ir mūsų mieloji kraštotyrininkė Nijolė Petraitytė su mama. Jos, kaip ir aš, gyvena Medelyne. Nors praėjo tik keliolika minučių, buvom jau beveik viską pamiršusios. Kalbėjomės apie rytdieną. Apie tai, kad knyga apie Oną Lukauskaitę-Poškienę taip ir nespėta išspausdinti iki jos šimtmečio. Nijolė sakė, kad Ona Lukauskaitė-Poškienė yra šiaulietiškoji Marija Gimbutienė. Tai, ko gero, šventa tiesa. Tik šią vyriškai tvirtą moterį likimas nubloškė į visiškai priešingą pusę. Aplinkybės buvo palankios niekam daugiau – vien tik kovai. Ir ji priėmė šį iššūkį. Tapo profesionalia kovotoja.

Jos šimtmetį minėsime kaip tik rytoj. Trečiadienį. Sausio 25 dieną. Jovaro name. Mačiau, kvietime ji pristatoma kaip literatė, tiksliau - poetė. Tik, kaip sakiau, ji buvo kovotoja, viena iš Helsinkio grupės signatarių (primenu, kad šiai grupei priklausė penki žmonės. Tarp jų Viktoras Petkus ir Tomas Venclova), lagerių kalinė ir kovotoja už tiesą.

Ji, kaip pasakytų tas pats Karlosas Kastaneda, išties buvo Vienišoji paukštė. Daugelis Onos Lukauskaitės-Poškienės gyvenimo detalių tiesiog varo į siaubą. Ji buvo anksti išsiskyrusi su vyru karininku, du jos sūnūs žuvo. Vienas, pagautas vokiečių, buvo priverstas kovoti jų pusėje ir žuvo fronte. Kitas pokary pakrapštinėjo besimėtančią granatą – susisprogdino.

Pačioje savo pogrindinės veiklos pradžioje ir ji pati sunkiai nukentėjo – buvo išduota, suimta ir ištremta į Sibirą. Mat priklausė trijų žmonių grupei, siekusiai suvienyti partizaninį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje. Man, prisipažinsiu, buvo netikėta, kad Oną Lukauskaitę-Poškienę ir kitus išdavė Valerija Valsiūnienė, žymi poetė, irgi šiaulietė. Viena muziejaus darbuotoja, kurios pavardės (konspiracijos tikslais) neminėsiu, sakė, kad Valerija Valsiūnienė informatore dirbo labai ilgai. Jos dėka buvo suimtas 41 žmogus.

Tiesa, Sibire Ona Lukauskaitė-Poškienė parašė patį brandžiausią savo kūrinį – „Lagerių pasakas”. Ir tai išties nebuvo poezija. Tai buvo gera proza. Vėliau dėl įvairiausių priežasčių ji neberašė, nebetobulino savo talento...

Ne tie buvo laikai...

Grįžo iš Sibiro 1955-aisiais. Po 10 metų tremties. Išlaikoma sesers ir jos vyro, gyvenančių Amerikoje, nieko daugiau neveikė – atsidėjo vien tik kovai.

Daugelį kovotojos daiktų – rankraščių, pirmąją jos knygą, autentišką sagę – muziejui padovanojo Dalia Strogaitė. Dalia Strogaitė taip pat surado ir parvežė iš Vilniaus į Šiaulius Vyčio kryžių, suteiktą Onai Lukauskaitei-Poškienei po mirties. Bet svarbiausia – ji parašė knygą apie šią moterį. Tiesa, kaip visada, knyga kol kas neišspausdinta...

Prisipažinsiu, kilo mažytis ginčas dėl kapo priežiūros, todėl aš paklausiau, ar tiesa, kad Ona Lukauskaitė-Poškienė rūkė pypkę. O taip. Ji buvo kieta moteris, rūkė pypkutę, ir, neturėdama ką prarasti, buvo nepaprastai narsi.

Kai užlipome į viršų išgerti po puodelį kavos, kalba sukosi išimtinai vien tik apie konspiraciją. Sužinojau, kas yra „aktyvūs tardymo būdai”. Kaip žmogus buvo priverčiamas dirbti informatoriumi, pasirašyti jėga ar gudrumu išgautus parodymus.

Visi vienodai manė, jog konspiracija pasipriešinimo pradžioje buvo netikusi, kad tik vėliau ji buvo ištobulinta, kad po Stalino mirties kova palengvėjo, kad nerašymas-nekūrimas irgi yra pasipriešinimo formos...

Iš šio renginuko buvau parvežta namo, į Medelyną, automobiliu. Kaip kokia ponia. Mane parvežė Regina Teresiūtė, dabar gyvenanti Šiluvoje, o šiaip jau dvidešimt penkeri metai kaip Eucharistinės Jėzaus kongregacijos vienuolė, buvusi ryšininkė ir paskutinių Onos Lukauskaitės-Poškienės gyvenimo valandų liudininkė. Tai ji į Šiaulius parodai atvežė gražų perlamutru inkrustuotą stalelį-dėžutę ant vienos kojos ir dar kai kurių, savo slėptuvėje rūpestingai saugomų, daiktų, nes Regina yra tikra konspiracijos meistrė. Ji aistringai pasakojo, kokio neapsakomo kovingumo ir drąsos buvo Ona Lukauskaitė-Poškienė. (Kaip ir pati Teresiūtė, pagalvojau. Nesu dar mačiusi TOKIOS vienuolės).

Važiuojant buvo patogi proga išduoti Jaunių. Ir aš jį išdaviau. Ar tikrai Jaunius „murziukas”, du ar tris kartus perklausė Teresiūtė. Aš atsakiau, kad tikrai, ir mudvi linksmai pakikenome. Išlipdama padovanojau jai savo knygą „Tikra mergaitė”. Nežinia, ar ji ją skaitys, bet ta knyga tiesiog apie ją...

Pakviečiau užeiti, bet jau buvo vėlyvas metas...

Vos tik uždariau kiemo vartelius, vos Regina nurūko į savo Šiluvą, vos tik atsidūriau savo teritorijoje, tuojau pat viską pamiršau. Pagavau save jau begalvojančią apie rytdieną. Rytoj, sausio 26-ąją, ketvirtadienį, - Stasio Navicko septyniasdešimtmetis. Jis jokiu būdu nebus toks paprastas, kaip kad būna... Stasys Navickas NE TOKS žmogus... Jau net šį vakarą gerą pusvalandį prasiginčijau su Jauniumi apie tai, kaip Navickas rašo, ir ar teisus, ar neteisus Rutkauskas jį kritikuodamas...

Kadangi renginį vedžiau aš pati, o jame dalyvavo dauguma Šiaulių literatų, galėčiau papasakoti begalę aistras keliančių smulkmenų... Nors... gal kitą kartą... Vis tiek daug kas liko nepapasakota...