Gintaras Grajauskas: „Neturiu nieko prieš rašytojus, kaip gyvybės formą“

Rašytojas yra žmogus. Rašytoją gali kamuoti gripas ar pagirios. Rašytojas moka komunalinius mokesčius. Bet vis tiek rašytojas yra Kitas. Į jo ištariamus žodžius reaguojama kitaip negu į mano ar tavo. Rašytojas – viena koja kitur vien dėl to, kad jis kalba iš knygos. Tiems, kas skaito rašytojo knygas, jis gali tapti stabu, neapykantos objektu ar mylimuoju. Kad ir kiek daug knygų būtų išleidžiama, rašytojas visada yra kitokia būtybė.

Gintarą Grajauską kalbina Kristina Kučinskaitė.


Kai kas net laiškus rašo „Word’e“, juk taip patogiau. Kokioj erdvėje gimsta šiandieninių rašytojų kūriniai? Kaip kompiuteris veikia rašytoją, ar yra koks nors žmogaus ir mašinos simbiozės poveikis kūrybai?

Man tokios sąveikos kaip ir negaliotų: visas pradinis procesas – ranka, ypač rašant eilėraščius. Mašina yra mašina, ar tai rašomoji mašinėlė, ar kompiuteris. Šratinuką taip pat galima laikyti savotiška mašina. Kai rašau, man reikalingas lapas, didelė erdvė, net ganėtinai trumpam eilėraščiui, kad galėčiau laisvai manipuliuoti žodžiais. Jei rašai esė, publicistiką ar prozą, dar galima surizikuoti ir rašyti tiesiai kompiuteriu. Rašant eilėraščius reikalingas kiekvienas brūkštelėjimas, kiekvienas pataisymas. Formaliai tą patį lyg ir būtų galima sužaisti kompiuteriu, bet atrodys kvailokai. Nebent prirašyti visokių variantų įvairiais šriftais, nuspalvinti įvairiomis spalvomis, prikaišioti paveikslėlių su diagramomis – ir iškart išleisti, pavadinus konkrečiąja poezija... Nors man tai vis tiek primintų stropaus pirmakursio kursinį darbą. Eilėraščius reikia rašyti ranka.

Šiandieninių rašytojų tekstai dažnai minimalistiški. Knygose paliekama daug tuščios erdvės, kodėl taip yra?

Man gražu, kai tekstas turi erdvės. Pats taip rašau, aišku, jei kada būčiau rašęs šimtaprocentinį tradicinį romaną, gal būtų svarbu pripildyti puslapį nuo paraštės iki paraštės...

Žinoma, kartais tuo ir paspekuliuojama: galima parašyti lėkštą japonizmą haiku maniera, „paleisti“ į didelį baltą lapą, ir visi gėrėsis. Girdės, kaip vėjas švilpia. Matys, kaip aplinkui sakūros žydi... Dar kai kuriais atvejais erdvė nėra autoriaus įgeidis, o tiesiog leidyklos gudravimai. Netgi yra toks specialus terminas – „papūsti knygą“; tai reiškia – išleisti ant storesnio popieriaus, parinkus tam tikrą šriftą, palikus daugiau baltų paraščių. Kartais visai gražu, kartais miško gaila – nelygu, kokia knyga išleista.

Kartais skaitytojas pasijunta skaitąs dienoraštį. Kodėl šiandieninio rašytojo tekstai tokie intymūs?

Tas intymumas truputį sumeluotas – kaip ir visa literatūra. Nereikėtų šventai juo tikėti. Tai nėra vien kalbėjimas apie save – veikiau bandymas kalbėti apie universalijas, pasitelkiant save, kaip artimiausią, ranka pasiekiamą pavyzdį. Tas „aš“ kiekvienoje knygoje tėra lyrinis herojus. Nederėtų autoriaus painioti su juo ir mušti Dostojevskio už tai, kad nudobė senelę.

Šiaip į literatūrą apskritai žiūriu šiek tiek senoviškai, kaip į bandymą susikalbėti, tegu ne su milijonais, ne su tūkstančiais, bet nors su vienu kitu. Galbūt tai ir yra svarbiausias dalykas, kuris literatūroje mane žavi ir iki šiol skatina rašyti. Visi kiti literatūriniai ir paraliteratūriniai procesai man, tiesą sakant, nesimpatiški. Svarbiausia – dialogas, tegu įsivaizduojamas, tegu iliuzinis. Bent dialogo galimybė. Tiesa, galbūt ir tai tėra optinė apgaulė, nes niekada nežinai, kaip bus sureaguota į tavo knygą. Rašai, tikėdamasis dialogo, bet niekada nežinai, kaip knyga bus sutikta, suprasta ir kas jai nutiks.

Rašyti mėgsta daug kas. Ne vienas, mėgstantis rašyti, sugeba išleisti, ką parašė. Tačiau nejaugi kiekvienas rašantysis tampa rašytoju?

Formaliai rašytoju profesionalu jis tampa, kai įstoja į Lietuvos rašytojų sąjungą. O neformaliai... Devyniasdešimt procentų iš tų, save vadinančių rašytojais, niekada jais nebuvo ir niekada nebus. Na, jei jau labai nori, tegul vadinasi. Nors manau, kad jeigu kas nors sugeba pinti pintines, tai jau geriau tegu pina geras pintines, negu rašo prastas knygas. Daugiau garbės.

Aš pats iki šiol, pavadintas rašytoju, pasijuntu nejaukiai. Rašytojas nėra profesija. Kalbėti apie rašytojystę kaip apie amatą – tai paradoksas, nesąmonė. Kiekvieną eilėraštį, kiekvieną knygą rašai nuo nulio, tarsi nieko nežinotum, tarsi nieko gyvenime nebūtum parašęs, vadinasi, joks įdirbis, joks profesionalumas net teoriškai yra neįmanomas. Aišku, jei rašai normalius tekstus, savus, o ne literatūros klasikų imitacijas. Ta „profesionalioji“ rašytojystė man įtartina. „Erezijoje“, beje, iš jos ir šaipomasi.

Rašytojų Lietuvoje akivaizdžiai per daug. Visai sveika būtų šiek tiek pamažinti. ES fondai Klaipėdos žvejams sumokėjo milžiniškas kompensacijas, kad tie daugiau neplaukiotų jūroje, teršdami ją naftos dėmėm, o suverstų savo pasenusius laivus į metalo laužą. Reikėtų ką nors panašaus sugalvoti ir rašytojams. Aišku, dideli pinigai, bet kaip būtų prasminga ekologiškai...

Kaip keičiasi rašytojo asmuo su kiekviena išleidžiama knyga?

Jis pats turbūt per daug nesikeičia. Jei tai ne pirmoji knyga, išmoksti į tokius įvykius žiūrėti gana ramiai. Nors šiaip kiekvieną kartą išleidžiant knygą būna kiek nejauku. Kiekvienąkart tikiesi supratimo. Ir kiekvieną kartą žinai, jog to supratimo – tokio, kaip pats jį įsivaizduoji, nėra ko tikėtis, jis neegzistuoja. Parašyta knyga pradeda gyventi atskirą gyvenimą, ir yra begalė pačių neįtikėčiausių jos perskaitymo būdų. Labai norint net ir Bibliją skaitant galima masturbuotis... Taigi kiekvieną kartą nežinai, kuo viskas baigsis. Kitas momentas – lietuvių literatūros kritika. Ji iš tiesų labai savita, ko gero, neturinti analogų. Reiktų prašyti UNESCO, kad įtrauktų į oficialių nacionalinių vertybių sąrašą greta kryždirbystės. Lietuvių literatūros kritikai beveik niekada nekalba apie literatūrą, o labiausiai rūpinasi autoriaus pasaulėžiūra, gyvenimiškąja stovėsena, ir būtent šitie dalykai yra analizuojami, jiems pritariama ar jais piktinamasi. Kaip žmogus ir kaip pilietis, aš juos suprantu – man kartais irgi nepatinka kokio praeivio eisena ar stovėtojo stovėsena. Bet aš nepuolu rašyti apie jį recenzijos.

Koks šiandieninio rašytojo santykis su kitais rašytojais? Retai pamatysi rašytojų kitų autorių knygų pristatymuose.

Kodėl, pamatysi... Kokį vieną kitą... Aišku, dauguma ateina iš mandagumo, solidarumo, cecho jausmo, kuris dar tebėra gyvas. O šiaip tai... Kam rašytojui bendrauti su tokiu pat kaip jis rašytoju, juk tai visiškai neįdomu. Tas pats, kaip gerti prieš veidrodį. Juo labiau jei tas kitas rašytojas prastesnis (o taip, savaime suprantama, dažniausiai ir būna...), – ką jis tau gali pasakyt? O jei, neduokdie, geresnis, tai tu neturi ko pasakyti jam. Štai ir visa komunikacija.

Šiaip neturiu nieko prieš rašytojus, kaip gyvybės formą. Gal netgi jaučiu šiokią tokią žmogišką užuojautą, nes žinau, ką tai reiškia.

Ar drįsta šiandieninis rašytojas svajoti apie nemirtingumą, kai pasaulis toks skubantis ir toks užmaršus?

Nėra ko svajoti: jei bus vertas ir jei labai pasiseks – gal ir išliks kurį laiką. Būtų baisus susireikšminimas rašant lietuvių kalba tikėtis kokio pasaulinio išlikimo po šimto ar po tūkstančio metų, kai to pasaulio apskritai gali ir nebebūti. Šiek tiek naivoka. Rašau ne tam, kad ateinančios kartos mane skaitytų ir garbintų. Įsivaizduoti tai visai miela, žinoma, bet nieko daugiau. O į vadovėlį patekti rašytojui išvis pragaištingas dalykas. Tu tampi prievartos aparato dalimi. Tų, kurie pateko į vadovėlius, moksleiviai tiesiog automatiškai turėtų neapkęsti, iki mirties. Nes jie kišami į galvą, dar pagrūdant visokiom „teksto interpretacijom“, apskritai žudančiom literatūrą... Kartais ima negražiai atrodyti, jog viskas specialiai daroma, kad visi imtų nekęsti maironių, vaižgantų, grajauskų...