Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Geri žmonės, bet nesusitvarko

2005-09-29
I


Žydi saulė raudonais žiedais,
Paskutinį kartą žydi saulė – –
Man vienam ji pražydės juodai...
O gražus, dainuojantis pasauli.

(...)

Kyla saulė, raudonais žiedais
Nubarstys ji žalią slėnį – –
Man vienam jinai žydės juodai
Po drėgnai alsuojančia velėna.



Tai Salomėjos Nėries eilėraštis. Jis keturių posmų; dviejų viduriniųjų neprisimenu, o iš knygos nurašinėti nenoriu. Todėl jų čia ir nėra. Jeigu jau toks sumanymas – užrašyti labiausiai įstrigusias eilutes, tebūnie tiek, kiek išties galvoje sėdi. Taip, manau, bus teisingiausia.

Man Salomėją Nėrį atrado labai vėlai vienas mafijozis iš Kauno. Tai atsitiko Palangoje, tada, kai Lietuvoje buvo pats baisiausias bezpridielas arba, kaip aš pati vadinau, Nepo laikai. Tai nutiko bare, veikiančiame visą naktį, kažkurio, dabar jau nebeegzistuojančio viešbučio fojė. Gerai atsimenu, jog už gėrimus galima buvo mokėti doleriais, markėmis arba keistais pinigais, ant kurių buvo nupieštos meškos. Kitų žvėrių ant lietuviškų pinigėlių visai nepamenu. Gal dar buvo kokių kiškių ar briedžių, bet jie neįstrigo į atmintį. Mane „Respublikos“ vyriausiasis redaktorius, kurio pavardės čia neminėsim, buvo išgrūdęs į Palangą savaitei pailsėti. Pailsėti nuo straipsnelių, už kuriuos kai kas laisvalaikiu žadėdavo ir nudėti. Kadangi iš prigimties esu katastrofistė, nieko ir nebijojau. Gal šiek tiek erzinau likimą, kaip pelė katiną. Pati nežinau, bet rašyti „už teisybę“ buvo azartiška ir smagu. Tik kartą vienas protingas žmogus man pasakė: „Betgi tu turi dukrą...“ Ir tada aš išsigandau. Ir susyk labai pavargau. Ilsėtis žinojau apskritai tik vieną būdą, o jau Palangoje – juolab. Šefas šventam tikslui pinigėlių dosniai skyrė. Dieną skaitydavau prie jūros, o vakare gerdavau neaiškios kilmės, o tada viskas buvo neaiškios kilmės, „Smirnovo“ degtinę su kuo pakliuvo. Tąsyk man į kompaniją ir pasitaikė toks mafijozinis vyriškis. Jo aprašinėti čia neverta, nes šis tipažas dabar jau bene „statistinis“ – tokių asmenų kiekvieną dieną per TV gali prisižiūrėti tuntais, ypač rusiškuose serialuose... Skirtumas toks – jis buvo lietuvis. Brandus, skustagalvis. Vyšninis švarkas ir, žinoma, baltos kojinės. Kai prie baro galiausiai likome dviese, buvome jau labai sentimentalūs. Ir dėl išgerto alkoholio, ir dėl nuovargio. Kalbėjomės dviese, bet kalbėjomės tik monologais, kurie niekur nesusikirsdavo, o ėjo paraleliai. Bet prieš pat aušrą jis staiga suėmė didelėm rankom savo galvą ir tarsi padeklamavo, tarsi užraudojo:


Žydi saulė raudonais žiedais,
Paskutinį kartą žydi saulė,
Man vienam ji sužydės juodai juodai
Po drėgnai alsuojančia velėna.



Šio eilėraščio aš nežinojau. Buvau sukrėsta, apstulbinta. Jis pasakė, kad tai Salomėja Nėris. Kad ji parašė apie jo gyvenimą. Jis verkė, mėtė stiklines, svaidė ant grindų įvairių rūšių banknotus... Degino juos, paskui kišo man į rankinę gniūžtes tų meškų... Sakė, kad pirks degalinę, bet jį dėl to nušaus. Kažkodėl... O aš visą laiką reikalavau kartoti tą eilėraštį, ir jis kartojo kartojo...

Grįžusi namo po gėrimo atostogų, tučtuojau susiradau tą eilėraštį. Paaiškėjo, kad jis deklamavo tik dvi pirmąsias jo eilutes, prijungęs jas prie dviejų paskutiniųjų...

Taip aš atradau Nėrį. O jos nebuvau sau „atradusi“ nei mokykloje, nei kada nors vėliau. Maniau, kad ten „nieko nėra“... Alyvos ir seilės... Kvaiša buvau. Aš apsirgau Nėrimi. Perskaičiau viską, net pasakas. Mėnesį studijavau jos dienoraščius, paskui Viktoro Aleknos knygas, kur jis labai kruopščiai, chronologiškai sudėliojo poetės gyvenimo mozaiką. Prisikabinėjau pilną kambarį Salomėjos nuotraukų. Grožėjausi... Žavėjausi. Mylėjau. Mintinai išmokau eilių. Susipažinau su V. Alekna. Išklausinėjau, ištardžiau. Jis buvo ją matęs. Tiesa, iš toli. Perskaičiau viską, kas parašyta apie Nėrį. Ypač gerai kabino Viktorija Daujotytė. Jos Nėries pajutimas, išgyvenimas. Aš visada begal žavėjausi V. Daujotytės meile eilėraščiams.

Niekada nemėgau eilėraščių... Pati juos rašau tik todėl, kad esu trumpų distancijų bėgikė. O papasakoti sau apie save man yra būtinybė. Kitaip tapčiau neadekvati. Būtų mano valia, rašyčiau tik labai storus romanus, nes man labai daug ko nutiko ir nutinka gyvenime. Bet kadangi valia ne mano, aš rašau eilėraščius. Mėnesį arba net du mėnesius gyvenimo užrašau į vieną eilėraštį vienu ypu. Kartais taip greitai, kad pati nustembu. Kartais viename eilėraštyje telpa visi metai. Kartais tik koks akimirkos švystelėjimas. Kuo daugiau telpa ir kuo mažiau rašysi – tuo geriau. Kai kurie eilėraščiai tarsi spjūvis, kiti – kaip dainelės murmelės:


Eidama iš pašto namo
rašiau ant šaligatvio
praeiviai nutrynė kai kurias mano raides
tai atleisk man
kad mano žodžiai neaiškūs.



Bet aš nemėgstu eilėraščių. Ir žaviuosi profesore Daujotyte, kuri moka jais žavėtis, išlukštenti, išgliaudyti, apžiūrėti taip, kaip drugelių tyrinėtojai apžiūri jų sparnelius, ūselius ir spalvas pro didinamąjį stiklą... Niekada šitaip nesugebėčiau. Neturiu tam kruopštumo, nemoku ilgam susikoncentruoti. Pagriebti, apglėbti, nurungti, nuplėšti ir nubėgti – tokia, deja, aš. Žydi saulė raudonais žiedais... Degimas. Liepsna. Pelenai. „Norėjau deginti, bet virsiu pelenais“, – taip rašiau kadaise...

O su Nėrimi tą Nepo laikų žiemą buvau taip suaugusi, taip susitapatinusi, kad net ėmiau ją sapnuoti. Ieškoti jos gyvenime savo gyvenimo paralelių. Ši liga tęsėsi metus. Iki galo nesu lig šiol pasveikusi. Tik vieno, ačiū Dievui, niekada nedariau – nebandžiau mėgdžioti jos stiliaus. Aš ją tik radau ir turėjau. Turiu. Supratau, žinoma, jeigu galima taip sakyti apie kitą... Ir vis per tą mafijozį iš Kauno baltomis kojinėmis. Kažin ar jis dar gyvas? Ir kaip jo ta degalinė? Gal kokie literatūros globėjai įpyks, kad ne jie, o kažkoks mafijozis man parodė Nėrį. Pacitavo. Ir dar netiksliai. Bet ir Mariną Cvetajevą dainuoja tokia Alegrova, apsirengusi kaip prostitutė. Pati mačiau ir girdėjau. Maža to. Kartą netyčia šitą savo brangųjį eilėraštį „Žydi saulė“ radau metalistų-satanistų interneto puslapyje... Pasirodo, jie ją dainuoja. Ech, matyt, išties viskas yra visame, ir nieko čia nepadarysi.


II


Tegyvuoja pasaulis be manęs.
Jurijus Karlovičius Olieša


Kai man buvo kokie penkeri metukai, aš mėgdavau užlipti ant aukšto, pasislėpti tarp visokių rakandų ir pro tokį mažą, apmusijusį langiuką stebėti, kaip atrodo pasaulis be manęs. Kartą taip ir užmigau. Kai atsibudau, jau temo. Manęs ieškojo. Mama kieme raudojo, tėvas su ilga kartimi lakstė aplink šulinį, o žmonių mūsų kieme vis daugėjo. Staiga pasirodyti jiems visiems man buvo per baisu. Ir aš tyliai tūnojau savo užkaboryje... Mane atrado diedukas. Neleido kitiems barti ir skubiai išsivedė už klojimo, kur kolūkio traktoristas, dieduko priprašytas, arė mūsų lauką. Jis mus abu pavėžino... Labai gerai atsimenu tą vikšrinį traktorių, mazuto kvapą ir baisų ūžesį. O pamatyti pasaulį be savęs... Na, taip. Manęs ilgai ieškos, šauks, aš juos matysiu pro tokį neryškų stiklinį langelį, bet negalėsiu nei pasirodyti, nei atsiliepti.

Kad mano mirtis nėra pasaulio pabaiga, keista, bet jau tada žinojau. Pasaulis iš tikrųjų bus toliau ir bus pats sau. Skaudu, žinoma, galėjau sužinoti ir kiek vėliau. Dėl šito ankstyvo sužinojimo, kad pasaulis gyvuos be manęs, man teko gyventi laikinai tarp amžinų. Juos, tuos amžinus, nežmoniškai erzino mano laikinumas ir nenoras ničnieko planuoti nors porą mėnesių į priekį, o mane erzino jų amžinumas, nes „plyta nuo stogo ir t. t.“ Todėl dabar aš ir gyvenu viena. Ir gerai. Nes niekas nebetrukdo man būti laikinai.

„Mylėk mane už tai, kad laikina...“ Kodėl visiems taip malonu cituoti save? Gal tai ne egocentriškumas, tiesiog noras dar pabūti, pabūti labiau, intensyviau. Rašyti – tai skelbti save, tikint, kad nors viena, nors pati mažiausioji raidelė paliks čia, pasaulyje be mūsų.


III


Geri žmonės, bet nesusitvarko.
Daniilas Charmsas


Kiek pažįstu gerų žmonių – ir visi jie nesusitvarko. Kai tik geras žmogus, taip ir šakės. Visai nesusitvarko. Vienas visiškai šventas ir nekaltas žmogelis neturi ko valgyti ir sako, kad jam skanu kiaulpienės ir sraigės, rastos parke, kurias jis valgo, nes nemoka „susitvarkyti“ pensijos. Labai bijo valdininkų. Kitas, dar šventesnis, niekada nė vabalo nenuskriaudęs, tol nemokėjo už kambarį bendrabutyje ir visaip bliovė naktimis dainą „Čystyje prudy“, kol atsidūrė durnių namuose. Uždarė, atrodo, ilgam. O viena labai gera moteris, kurią vyras išvarė naktį per speigą iš namų, sušalo Pilies gatvėje mirtinai. Nes nesusitvarkė. Nerado jokių kitų namų, jokio kito židinio, kur sušiltų. Ir apskritai, kuo geresnis, kuo šventesnis, tuo sunkiau žmogui sekasi. Amžinai kas nors ne taip. Tai batus suplėšo, o pinigų kitiems kaip tyčia nėra ir greitai nebus, tai akinius sudaužo ir žlibas geria iš peleninių pelenus, manydamas, jog tai kokia taurė su gėrimu gaiviausiu... Pati mačiau. Arba mobilųjį telefoną pameta. Na, tai jau visai banalus nesusitvarkymas. Tuos nelemtus mobiliuosius iš gerų žmonių paprasčiausiai atima. Jeigu jie prieš tai jų nebuvo pametę, žinoma.

Negi viską išvardysi. Aš jau išmokau šiek tiek susitvarkyti. Nelabai seniai. Manyčiau, todėl, kad tapau ne tokia gera, kokia buvau kitados. Tiesa, dar niekada neišviriau jokios uogienės, neuždariau jokio, nė mažiausio augalėlio į stiklainį su metaliniu dangteliu ir niekaip neįsigyju antro puodo, bent jau tam, kad mama, atvykusi į svečius, man dėl to eilinį kartą nesakytų, kad aš nesusitvarkau. Bet grįžusi namo paryčiais ir išlipusi iš taksi jau ne visada įgriūvu į alyvų krūmą, nebeplėšau mėgstamiausių knygų iš meilės joms, nebekuriu anarchistų partijų, iš viso nebeskaitau nei Bakunino, nei jokio Kropotkino raštų, nebelakstau į kapines pasimatuoti kapo, nebesvajoju lengvai nusibaigti, nekišu kreditinės kortelės į tuos bankomatus, kurie jos neišspjauna atgal, nešiurpinu kaimynų, nebegroju per naktis „Comendante Che Guevara“... Nebelaukiu katastrofų. Neberūkau žolės. Nebesvajoju išsitaškyti smegenų, o svajoju ilgai ir laimingai gyventi. Jeigu norite žinoti – stikliniame name su vaizdu į jūrą... Vieni sako, kad darausi neįdomi ir senstu. Bet jie kvaišos. Aš tiesiog ne tokia gera – todėl geriau susitvarkau. Šiemet galbūt pasisiūsiu naują žieminį paltą a la Anna Karenina ir nebenešiosiu juodų odinių striukių, o gal išvis nebesirengsiu juodai, tik baltai, nustosiu troškusi „Smirnovo“ degtinės su silke, valgysiu vien tik likerį su belgiškais pyragaičiais. Ir taip vis blogėsiu ir blogėsiu. Užtat susitvarkysiu. Ir manęs niekas neišveš į beprotnamį, neuždarys į senelių prieglaudą ir gal, pavyzdžiui, kas nors man duos kokį medalį arba ordiną. Medalius ir ordinus tikrai gauna tik patys blogiausieji, nes jie geriausiai susitvarko. Jau kuo kuo, o Charmsu tikėti reikia. Kuo gi dar? Jis juk visai nesusitvarkė, nes buvo doras ir teisingas, todėl, kaip visiems geriems priklauso, jį du kartus areštavo ir galiausiai numarino badu kalėjimo specpsichuškėje.


Dalia Jazukevičiūtė
 

Rašytojai

Salomėja  Nėris
1904 - 1945
 

Knygos

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-30 05:10
Mari Poisson
Nepaprastai patiko. Nepaprastai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 21:50
Gegutė
Tikrai - jei ne mafioziai, pasaulio nepažintume.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-29 20:29
Prozerpina
nu nežinau kaip kitiem, bet man tai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą