Rašyk
Eilės (76542)
Fantastika (2233)
Esė (1524)
Proza (10703)
Vaikams (2598)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Franco Kafkos „Baik jau!„ („Gibs auf“) komentaras

2003-05-05
Šį komentarą išverčiau todėl, kad perskaičius Franco Kafkos kūrinėlį "Baik jau!" ("Gibs auf") iš pradžių pasirodė, kad jame nėra jokios prasmės. Kelios lakoniškos eilutės, paprastas atsitikimas ir ką tuo norima pasakyti? Paieškojusi radau šį komentarą ir pasidarė tikrai įdomu, kad tiek daug galima pasakyti vos penkiais sakiniais. Gal bus įdomu ir jums. Prieš skaitant komentarą rekomenduočiau perskaityt patį kūrinėlį arba jo vertimą į lietuvių kalbą, juos galit rasti "rašyk" skiltyje "Vertimai": maksas - F.Kafka "Gibs auf" (Kommentar).

Ištrauka iš Hartmuto Ernsto paskaitos "Svetimo ir kitokio motyvai Kafkos kūryboje", skaitytos 1994 m. kovo 3 d. Gastkirchėje / Recklinhausene

Pirmoji perspektyva

Šis nedidelės apimties Kafkos kūrinys leidžia mesti trumpą ir skvarbų žvilgsnį į situaciją, kurioje žmogus patenka į jam svetimą aplinką
(miestą) ir ieško iš jos išeities (kelio į stotį).

Iš pažiūros ši istorija atrodo kaip glaustas rytą įvykusio nemalonaus atsitikimo nupasakojimas. Aplinkybės banalios: kažkoks vyriškis nori išvažiuoti iš miesto ir iš pačio ryto išsiruošia į kelią. Jis skuba, pasiklysta, galų gale kreipiasi pagalbos į policininką, bet šis jam nepadeda.

Pažvelgus atidžiau, šioje istorijoje išryškėja pasipiktinimą keliantis svetimos logikos įsikišimas, kuris sujaukia įprastinę gyvenimo tvarką. Subjektyviai suvokta aplinka ir objektyviai susiklosčiusi padėtis ryškiai kontrastuoja tarpusavyje.

Turint omenyje visa tai, trumpai apžvelgsime istorijos eigą:

a. Išeitinė situacija: Ankstyvas rytas, tuščios gatvės. Atrodo, kad niekas nedrumsčia nusistovėjusios pasaulio tvarkos. Veiksmas taip pat labai įprastas: miesto svečias nori išvažiuoti ir eina į stotį.
Atmosfera beveik idiliška, nes triukšmo ir purvo dar nepaliestas miestas atrodo tarsi rojus, skaistus ir tyras. Dar nesimato žmonių, kurie po poros valandų karštligiškai skubės miesto gatvėmis. Situacija aiški ir paprasta. Idealios sąlygos susigaudyti. Niekas nekliudo pasiekti užsibrėžtą kelionės tikslą.

b. Pirma kliūtis: Eidamas pro bokštą, pagrindinis veikėjas sulygina savo laikrodžio rodomą laiką su bokšto laikrodžiu. Jis nori išvengti netikėtumų ir tiksliai orientuotis laike bei erdvėje. Tam jam reikia objektyvaus atskaitos taško, kuriuo tampa bokšto laikrodis. Šis laikrodis rodo objektyvų laiką, miesto ir tuo pačiu pasaulio laiką. Čia išaiškėja pirmasis nukrypimas nuo normos ir su tuo susijęs nerimas, nes objektyvi laiko tėkmė nesutampa su pirmuoju asmeniu kalbančio pasakotojo subjektyviai suvokiamu laiku. Tarp savęs suvokimo ir pasaulio suvokimo išryškėja plyšys. Žmogus nebepritampa iš visuotinės kosminės tvarkos ir patenka į izoliuotą savojo "aš" pasaulio chaosą. Pasaulis
(miestas) tampa grėsmingu, svetimu ir klaidinančiu: veikėjas suabejoja, ar eina teisingu keliu. Nuklydimas nuo laiko koordinačių iš karto neigiamai paveikia erdvines aplinkybes ir orientaciją.

c. Antra kliūtis: Pagrindinis veikėjas susiduria su antruoju objektyviu orientacijos tašku: policininku. Atrodytų savaime suprantama, kad jis yra kaip tik tas asmuo, kuris gali pagelbėti šioje situacijoje, padėti susivokti pasaulio tvarkoj. Tačiau, nepaisant pagrįstų lūkesčių, į klausimą, kaip surasti kelią, jis atsako su beveik ironiškai pašaipia šypsena ir atsakomuoju klausimu: „Tai iš manęs tu nori sužinoti kelią?". Laukta susiorientavimo pagalba nesuteikiama. Familiarus, nepagarbus "tu", kuriuo policininkas kreipiasi į pasakotoją, kontrastuoja su dviejų nepažįstamų asmenų bendravimo normomis. Kreipinys "tu" nesumažina šių žmonių svetimumo, o tik sukarikatūrina ir dar labiau jį pabrėžia. Su pagrindiniu veikėju elgiamasi beveik kaip su kaliniu, kuris prašo sargą parodyti jam išėjimą.

d. Katastrofa: "Baik jau!"
Dukart policininko ištartas, tarsi demoniškas aidas atkartotas "Baik jau!" reiškia galutinį nuosprendį atvykėliui. Jis niekada nesuras stoties (išeities). Bandymas susiorientuoti svetimoje vietoje pasmerktas žlugimui. Objektyvūs atramos taškai palieka pasiklydusįjį likimo valiai.

Staigus nusisukimas pabrėžia šio neigiamo nuosprendžio galutinumą ir patvirtina pagrindinio veikėjo izoliaciją, o taip pat reiškia ir policininko izoliaciją, nes jis juk nori pasijuokti pats sau vienas.

Tai rodo, kad pasaulis yra šalta kosminė izoliuotų individų erdvė, individų, kurie nesugeba vienas su kitu komunikuoti, nes kiekvienas jų bandymas pabendrauti neišvengiamai baigiasi katastrofiškais nesusipratimais bei demoniškais poelgiais.

Kitos dvi perspektyvos

a. Įdomu palyginti kūrinį "Baik jau!" su ankstyvajam periode parašytu romano fragmentu "Pasiruošimas vestuvėms kaime", kuriame iš esmės pavaizduota tik Eduardo Rabano kelionė į stotį, iš kur jis ketina važiuoti pas savo sužadėtinę į kaimą. 

Ši kelionė į stotį kupina nuolatinių trukdžių ir nukrypimų. Tačiau kitaip negu kūrinyje "Baik jau!", kur sukliudo lyg ir nepalankios išorinės aplinkybės, čia kaltos vidinės Rabano abejonės ir jo delsimas, kadangi jis toli gražu nėra tikras, ar tikrai nori važiuoti pas savo sužadėtinę. Jam nejauku vien įsivaizdavus, kad tarp jo ir mylimosios nebeliks saugaus atstumo. Delsimas kelyje į stotį atspindi vidinius Rabano prieštaravimus ir jo baimes.     

Tai atitikmuo to, kaip pats Kafka bendravo su savo sužadėtine Felicija Bauer, gyvenusia Berlyne: pagrindiniam veikėjui tiesiog būtinas atstumas tarp jo ir mylimos moters, kadangi viena vertus tik esant tam tikrai distancijai įmanomas aukštas santykių dvasingumo ir idealizavimo laipsnis, kita vertus bendravimas laiškais reiškia iššūkį, jis intensyvesnis negu susitikimas akis į akį, kad ir koks šis bebūtų.     

Turint tai omenyje, aiškėja ir kita kūrinio "Baik jau!" prasmė: reikia liautis ieškojus ne tik stoties, bet kartu ir nebebandyti pasiekti suplanuotos kelionės tikslo - ir tuo pačiu atsisakyti akistatos su asmeniu ar asmenimis, su kuriais betarpiškai susitiktum pasiekęs kelionės tikslą.

Taigi, "Baik jau!" galėtų reikšti: "Pabaik šiuos santykius!" arba tiksliau pasakius: "Išlaikyk šiuose santykiuose neaiškumo distanciją, kuri tau visada leis geisti nepasiekiamo ir toliau idealizuoti tikslą!"     

Kaip žinoma, Kafka nutraukė savo sužieduotuves su Felicija Bauer, kai ši atsidūrė per arti jo. Santuokos baimė, kuri vargiai galėjo būti išsakyta grėsmingos tėvą įkūnijančios policininko figūros akivaizdoje, neleidžia išsižadėti kelionės tikslo. Gali būti, kad rašytojo tėvas (atstovaujamas policininko, kuris pagal pareigas privalomą globėjišką vaidmenį atliko taip pat nevykusiai, kaip ir Hermanas Kafka savo sūnaus atžvilgiu) buvo kliūtis tikriems santykiams užmegzti, t.y. išvažiuoti ir atsisveikinti su ankstesniu gyvenimu. Ir pats Kafka niekada taip ir nesugebėjo ištrūkti iš savo tevų įtakos zonos Prahoje.

Butas, kuriame jis vėliau apsigyveno, buvo visai netoli tėvų namo. Išskyrus paskutiniuosius aštuonis gyvenimo mėnesius, Kafkai niekada nebuvo pavykę ilgesniam laikui išvažiuoti iš Prahos - miesto, prie kurio jį pririšęs laikė savotiškas meilės ir neapykantos mišinys.           

b. Kitą kūrinio "Baik jau!" dimensiją galima atskleisti pažvelgus į trumpą Kafkos novelę "Iškeliavimas" ("Der Aufbruch"). Šiame kūrinyje pasakojama apie vyrą, besiruošiantį išjoti į kelionę, iš kurios atgal nebesugrįš, nes kelionės tikslas vadinasi "Pabėgti iš čia". Tai rodo tvirtą įsitikinimą - ten, kur aš esu, man niekada nebus gerai. Kol esu gyvas, turiu bėgti pats nuo savęs. Turiu pabėgti iš čia - nesvarbu, kas manęs laukia kitur. Ir nieko negaliu pasiimti su savimi kelionei; jokių maisto atsargų neužtektų. Viską, ko reikės, turėsiu susirasti pakeliui - tai "tikrai nepaprasta kelionė". Nepaprasta todėl, kad ji daugiau negu nueitas kelias. Tai visą gyvenimą trunkantis nuotykis, vidinė savęs ieškojimo ir tremties kelionė. Tragiškai susiklosčius aplinkybėms kūrinyje "Baik jau!" ši kelionė net neprasideda.

Pagrindinis veikėjas taip ir lieka išsiruošimo į kelionę fazėje ir pasiklysta joje.

Taigi, pabaik, liaukis ieškojęs to, kas toli, kas svetima, kas kitaip! Tu ir taip svetimas ten, kur esi dabar, ten, kur gyveni.


 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-06 22:58
maksas
Norėčiau tik pridurti, kad kai kurie literatūros kritikai, šioje parabolėje įžvelgia dar vieną aspektą: žmogus klausia kelio, nes pats neranda. Policininkas juokiasi – ir nenuostabu – kiekvienas turi pats susirasti savo kelią. Šis aspektas ypač ryškus kitoje Kafkos parabolėjė „Prieš teisingumą“.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą