Fantastikos rašymo pradmenys

Stebėdamas, kaip vis nauji rašykai bando įsitvirtinti fantastikos skyrelyje, bet neatlaikę ar nesupratę kritikos (beje, pelnytos) pasitraukia, nutariau pasidalinti savo žiniomis apie tai, kaip reikia rašyti fantastiką. Nesakau, jog esu puikus rašytojas, man dar toli iki senuko Harissono, bet aš stengiuosi tobulėti. O tuo pačiu, nutariau padėti ir tiems, kas stovi keliais „laipteliais“ žemiau. Fantastiką rašyti yra ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad viskas paremta tik tavo vaizduote, o sunku dėl to, jog reikia domėtis: fizika, biologija, chemija (mokslinė fantastika); informatika, technikos inžinerija (kiberpankas); mitais ir istorija (fentezy). Viso šito reikia, norint parašyti fantastinį kūrinį. Bet geriau apžvelkime, ko reikia, norint pradėti rašyti:

Visų pirma: atkreipkite dėmesį į rašymo vietą. Ji turi būti patogi ir tokia, kur niekas negalėtų tau maišyti ir makaluotis aplinkui (daugelis rašo kompiuteriu, nes susitaupo pieštukams išleidžiami pinigai), bet siūlyčiau pirma rašyti į sąsiuvinį, o po to perrašyti kompiuteriu. Taip galėsite rašyti bet kur. Ir nors rašant kompiuteriu lengviau taisyti klaidas, bet rašant ant popieriaus geriau atsiskleidžia pats kūrinys. Tad siūlyčiau pabandyti rašyti ant popieriaus. O tai aktualu tiems, kuriems geriausios mintys kyla ten, kur nėra kompiuterio (aš pats daugelį savo kūrinių parašiau mobiliojo sms’ais, sėdėdamas kur nors autobusuose ar mieste ant suoliukų).

Antra: gerai apgalvokite kūrinio siužetą (galima pasidaryti ir siužeto planą, bet nepatariu. Vėliau bus labai sunku suteikti planui „gyvybę“. Bus labai „sausas“ kūrinys). Tiesiog kelias dienas „pasinešiokite“ galvoje kūrinio siužetą ir pabandykite  mintyse „nusipiešti“ kūrinio vaizdą. Jei ne visą, tai bent dalimis (vėliau pravers, norint aprašyti epizodus). Niekas vienu prisėdimu neparašys gero kūrinio. Kūrinio idėjai plėtoti reikia paaukoti nors kelias dienas ar naktis. Daugelis mano pažįstamų (beje, kaip ir aš) vieną kūrinį rašo net kelias savaites. Po truputį, po gabaliuką. Visa tai reikia daryti dėl to, kad siužetas nebūtų nuvalkiotas, kaip dažnai būna pradedantiesiems. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, viskas paremta vaizduote.

Trečia: reikia atkreipti dėmesį į veikėjus. Jų sudarymo stilius priklauso nuo kūrinio ilgumo ir veikėjų skaičiaus jame. Jei kūrinys bus ilgas ir turės mažai veikėjų, vertų dėmesio, susikurkite pagrindinius veikėjus tikrus, pilnaverčius. Charakterizuotas Veikėjas turi būti individualybė, turėti šeimą, istoriją, pomėgius. Aš, kurdamas juos, vadovaujuosi maždaug tokiu planu: vardas, rasė ir išvaizda. Jo mėgstamiausi: maistas, spalva, priežodžiai, pomėgiai. Veikėjo specialybė, keistenybės, religija, gimtinė, šeima. Veikėjo charakteris: kas ne/patinka, būdo bruožai, gyvenimo tikslas. Jo ryšiai su aplinkiniais. Ir daugelis kitų aspektų, pagal kuriuos galima būtų charakterizuoti veikėją. Aš suprantu, jog tai katorgiškas darbas, bet jis tikrai atsiperka. O jei kūrinys bus trumpas ar su daugeliu veikėjų (pvz., masinės skerdynės), nėra prasmės veikėjo charakteristikai paaukoti daugiau popieriaus nei kūriniui. Užtenka trumpo aprašymo vien tik tam, kad veikėjas nebūtų šabloniškas.

Ketvirta: turint siužetą bei veikėjus, galima pagalvoti ir apie rašymą. Kūrinys gali būti vienos dalies arba kelių. Svarbu nepamiršti, jog geras kūrinys turi balansuoti ties veiksmo ir pasakojimo riba. Per daug aplinkos aprašymo ir veikėjo vidaus problemų sprendimo - kūrinys darosi nuobodus ir daugeliui atrodo beprasmis. Per daug veiksmo, jis nenuoseklus - kūrinys atrodys kaip bereikšmis žodžių kratinys. Svarbu atrasti tą ribą. Ir dar: dažnas naujokas neatsižvelgia į kūrinio ilgumą. Taip skaitytojus pasiekia kosminė epopėja, sutalpinta į kelis šimtus žodžių. Arba veikėjo išgyvenimai perteikiami keliomis dalimis. 

Penkta: o dabar pati linksmiausia dalis. Duokim valią savo vaizduotei. Man fantastika patinka todėl, jog gali sugalvoti (ar patobulinti) bet ką: pradedant nuo paprasčiausių apyvokos daiktų ir baigiant galaktikomis. Tačiau dauguma loginių klaidų pasitaiko būtent čia. Kaip antai: plačiai užverti vartai, žmogus, spiegiantis žemu balsu... Norint jų išvengti, reikia: įsivaizduoti, jog esi senas kritikas perdyla ir skaitai kažkieno kūrinį. Ir jei tekste yra vieta, kurią galima suprasti ne taip, kaip įsivaizdavai tu, tai taip ir atsitiks. Pvz., „lazeriu užtaisytas ginklas“. Autoriui tai buvo suprantama, tuo tarpu kritikams - nelabai. Juk lazeriu ginklo neužtaisysi. Lazeriniais šaudmenimis gal, bet lazeriu tikrai ne. O geriausias variantas būtų: lazerinis ginklas (genialu tai, kas paprasta). Kad neatsirastų tokių fantazijos tvarinių, prieštaraujančių logikai, reikia šiek tiek domėtis ta sritimi, kurios dėka tas dalykas bus sukurtas realybėje (o tavo vaizduotėje dabar). Pvz., rašant kūrinį apie kompiuterinius įsilaužėlius, reikia šį tą apie juos ir išmanyti.

Šešta: pats kūrinys turi būti parašytas taisyklinga lietuvių kalba. Išskyrus veikėjo tiesioginę kalbą, jei jis vartoja žargoną (tai netgi pabrėžia veikėjo charakterį). Arba įvairiausius įmonių pavadinimus ar sutrumpinimus. Bet su jais reikia elgtis atsargiai. Jei kūrinys bus tiesiog prikimštas visokių MGR, PTS, ARBO ir kitokių santrumpų, jis tikrai nebus teigiamai įvertintas skaitytojų. Nebekalbėsiu apie rašybos, skyrybos bei stilistikos klaidas. Viso to reikėjo (ar reikia) išmokti per lietuvių pamokas.

Septinta: parašę kūrinį, perskaitykite jį kelis kartus. Perskaitykite jį kitą dieną ar dar kitą. Taip pastebėsite klaidas, kurių neištaisėte rašydami. Bet atsiminkite, jog per didelis kūrinio redagavimas gali neigiamai atsiliepti jo kokybei.

Rodos, apžvelgiau visus svarbiausius kriterijus, skirtus pradedančiam fantastikos rašytojui. Svarbu neužmiršti, jog tobulėjimui ribų nėra. Na, o straipsnio pabaigoje pateiksiu tris dažniausiai pasitaikančias pradedančiųjų rašytojų klaidas:

1. Banalios mintys, paimtos tiesiai iš holivudinio šlamšto. Pvz., Artėjantis Žemės kataklizmas arba Velnio prisikėlimas ir artėjantis Žemės kataklizmas (čia du dažniausiai pasitaikantys siužetai). Dar galima būtų susitaikyti su minties banalumu, tačiau minties pateikimas skaitytojui taip pat dažniausiai nežiba.

2. Apsidaugtaškiavimas. „Jis... Ėjo koridoriumi... Koridorius buvo... tamsus... Tamsa... buvo juoda...“ Trys taškai gilios minties nesuteikia. Jie lėtina kūrinį, daro nerišliu ir visaip kitaip negeru. Daugtaškis, kaip ir bet kuris kitas skyrybos ženklas turi būti savo vietoje.

3. Ir, aišku, veikėjų blankiškumas. Kiekvienas veikėjas turi turėti savo požymius, savo kalbėjimo ir elgsenos stilius. 

„Didelis Ačiū“ (vėl gausiu kuolą už jį:) visiems rašykams, prisidėjusiems prie  fantastikos naujokų apmokymo.