Lapkričio 11–13 dienomis Madride vyko 26 skėtinėms įvairių šalių organizacijoms atstovaujančios Europos menininkų tarybos metinė generalinė asamblėja ir konferencija. Asamblėjoje vietoj kadenciją baigusio airių skulptoriaus Michaelio Burke’s išrinkta nauja EMT prezidentė – islandų aktorė ir režisierė, buvusi Islandijos Altingo narė ir aplinkos ministrė Kolbrun Halldorsdottir, į kurią organizacija deda daug vilčių.
Konferencijos tema buvo „Atgal į verslą: iniciatyvių menininkų paklausa“. Ją vedė Lisbeth Kirk, portalo EU Observer redaktorė. Kaip visada tokiais atvejais, kalbėta apie ženklų kūrybinių ir kultūrinių industrijų indėlį į šalių ekonomikas (islandai pateikė savo skaičiavimus, pagal kuriuos šių industrijų sukuriamas bendrasis vidaus produktas siekia apie 6,5% ir užima antrą vietą po žuvininkystės), apie tai, kad kūrybinės industrijos gali padėti šalims įveikti ekonominį sunkmetį, kad investicijos į kultūrą ekonomikai sukuria penkis kartus didesnę pridėtinę vertę. (Kultūros ekonomikos profesorius Victoras Fernandezas Blanco leido sau šiais skaičiais kiek suabejoti.)
Pasisakymų būta įvairių. Bene radikaliausiai kalbėjo pianistas ir kompozitorius, kilęs iš Argentinos, Federico Jusidas, kuriantis muziką kino ir televizijos filmams, net TV laidoms. Pasak jo, dauguma genialiųjų menininkų mokėjo puikiai prisitaikyti prie savo aplinkos ir pagal jos poreikius pasiūlyti kūrinių. Štai jo dievinamas J. S. Bachas, norėdamas gauti kantoriaus vietą Leipcigo Šv. Tomo bažnyčioje, intensyviau nei buvo reikalaujama kūręs „džinglus“ sekmadienio mišioms, kuriuos dabar vadiname kantatomis, ir tą vietą gavo; Mozartas grojęs visur, kur tik buvo kviečiamas, ir taip užsidirbdavęs pragyvenimui. Ką žinai – gal po kelių šimtmečių ir dabartinių TV serialų muzika atsistos šalia Bacho „džinglų“? (Čia jau aš taip sakau.)
Apskritai menų verslumo tema jau darosi nuvalkiota – vieniems menams duoti pelno sekasi geriau, kitiems prasčiau, nors visų indėlis į ekonomiką neabejotinas – tačiau konferencijoje daugumos kalbėtojų ji buvo aptarta kiek kitu, socialiniu aspektu, apie kurį, man regis, mažiau kalbama. Menai gali konsoliduoti visuomenę, skatinti žmones bendrauti, kalbėtis ir susikalbėti, suteikti jų kasdienybei daugiau spalvų, atverti naujus mąstymo ir išgyvenimo horizontus. Pagaliau menai – tai labai svarbi švietimo sistemos dalis. Tai taip pat savotiškas verslas, tam tikras socialinis darbas, kurio naudą sunku įvertinti pinigais, nors galima. Žinoma, menininkui, norinčiam aktyviau bendrauti su publika, tenka sugaišti daug laiko, įdėti energijos, vadinasi, tai daryti kaip ir savo kūrybos sąskaita, todėl tarp menininko ir publikos turi atsirasti vadybininkas nebūtinai tiesiogine šio žodžio prasme. Tai gali būti ir mokytojas mokykloje, ir gydytojas ligoninėje, ir socialinis darbuotojas vietos bendruomenėje. Daugeliui menininkų, ypač tų, kuriems teko gyventi sovietmečiu, „socialinis užsakymas“ kelia alergiją. Tačiau čia nekalbama apie tai, kokių jų kūrinių laukia visuomenė. Čia kalbama apie komunikacijos paieškas, apie savo auditorijos ugdymą, apie menų vietą ateities visuomenėje.
Ryškų tokios veiklos pavyzdį pateikė sesuo Bernadette Sweeney iš Šv. Agnės mokyklos Dubline. Jis konferencijoje nuskambėjo kaip geras sekmadieninis pamokslas. Pradėjusi dirbti neturtingo rajono mokyklos direktore 2007 metais ji įsteigė styginių orkestrą, į kurį pakvietė visus mokinius. Noru groti smuikais, violončelėmis ir kontrabosais netrukus užsidegė daugelis pradinės mokyklos moksleivių. Rėmėjai nupirko nebrangių instrumentų, ir prasidėjo ilgos repeticijos, kurias neatlygintinai vedė į pensiją išėję profesionalūs muzikantai ir dirigentai. Po poros metų mokyklos orkestras jau grojo parodomuosius koncertus su profesionaliais muzikantais. Kadangi repeticijos užtrukdavo iki vakaro, sesuo Bernadette kviesdavosi ir moksleivių tėvus (kai kurie jų būna asocialūs) pasiklausyti savo vaikų. Pamažu į orkestrą buvo įtraukti ir tėvai, kuriuos mokyti groti padėjo vaikai, ateidavo ir vyresni, pradinę mokyklą jau baigę. Muzikantai susitelkė į bendruomenę. Į susitikimus sesuo Bernadette kviesdavosi žinomus menininkus, kuriems atlyginimą atstodavo galimybė pabendrauti su jaunaisiais bendraminčiais. Vis daugiau rasdavosi šios veiklos rėmėjų, tarp kurių būta ir grupės U2. Sesuo Bernadette prisiminė vieną šeimos tėvo pasakojimą, jog anksčiau šeimoje jie nesikalbėdavę, nes neturėdavę apie ką, o ir šiek tiek nedrąsu būdavę. Dabar visi namie muzikuoja ir supranta vienas kitą daug geriau, negu kalbėdamiesi. Šios mokyklos pavyzdžiu bando sekti apie 30 Airijos mokyklų – „verslas“ plečiasi. Žinoma, tai lašas jūroje, bet seserei Bernadettei reikėjo nuo kažko pradėti, ir ji pradėjo nuo savo mokyklos.
Man pasirodė, kad konferencijoje, nepaisant tokios populiarios ir jau spėjusios nusibosti temos, išgirdome nemažai įdomių požiūrių ir gerų patirčių istorijų. Konferencija vyko Ispanijos audiovizualinių atlikėjų teisių asociacijos patalpose su marmuro laiptais ir žalvariniais turėklais, šalia Prado muziejaus. Ši asociacija ne tik surenka ir išmoka atlyginimus savo nariams už jų kūrybos panaudojimą, bet ir per pačių įsteigtą fondą moka priedus prie pensijų, jeigu šios nesiekia 1200 eurų, idant jos narių senatvė būtų ori. Teatro aktoriai klausė kalbėjusio asociacijos viceprezidento, kodėl šios įstaigos teikiamomis gėrybėmis negali naudotis jie? Atsakymas paprastas: teisės pradeda veikti, kai kūrinys „paskelbiamas“, kai jį transliuoja radijas arba televizija. Tad ir panašių profesijų menininkams gyvenimas rodo skirtingus veidus.
O štai istorija iš Islandijos. Tenykštė skėtinė menininkų organizacija paskelbė lapkričio 1-ąją (tuo metu jų parlamente kaip tik buvo svarstomas biudžetas) „diena be meno“. Savaitę prieš tai asociacija per žiniasklaidą išplatino „15 įsakymų“ (pvz., jei radijas groja muziką, išjunk; jei mieste pamatei skulptūrą, nusisuk; neik į kiną, teatrą, nežiūrėk televizijos ir t.t.), mieste simboliškai uždengė porą skulptūrų. Žurnalistai susidomėjo šia akcija. Tą dieną radijas, televizija bei spauda klausinėjo įvairių žmonių, kaip sekasi dieną pragyventi be meno, ir bemaž visi prisipažino pažeidę vienus ar kitus „15 įsakymų“ punktus. Išvada paprasta: menas – kaip oras: jei jo yra pakankamai, mes jo nepastebime, tiesiog kvėpuojame; jei jo ima trūkti, pradedame dusti.
