Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų arba kodėl Just. Marcinkevičius neturėtų atsiprašinėti

"Naujojo Židinio-Aidų" balandžio mėnesio numeryje daug vietos skiriama temai, kuri pavadinta "Marcinkevičiaus fenomenas". Be abejo, turimas galvoje Justinas Marcinkevičius, ir, be abejo, apie jo nuopelnus, reikšmę bei simboliškumą lietuvių literatūroje ir kultūroje niekam daug aiškinti nereikia. Vis dėlto šią temą reikėtų suvokti plačiau (bent jau taip norėtųsi) ir "Marcinkevičiaus fenomeną" išplėsti iki "tarybinės literatūros", "socrealizmo" sąvokų, kitaip viskas virs vieno žmogaus pjudymu, reikalavimu, kad jis taptų atpirkimo ožiu. O tokie reikalavimai būtent ir nuskamba šio žurnalo redakcijoje surengtame pokalbyje "Justino Marcinkevičiaus darna". Nesileisiu analizuoti, ką kas pasakė, ir nemokysiu, kaip kas ir ką turėjo pasakyti. Tačiau perskaičius šį pokalbį norisi Just. Marcinkevičių jei ne apginti, tai bent užtarti, nors ir nemanau, kad jam pačiam to labai reikia.

Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių "pusdisidenčių" arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą "tarybinio laikotarpio literatūra", iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų "sujungti" šias dvi literatūras. Būtent šiuo atžvilgiu darbas, kurio imasi "Naujojo Židinio-Aidų" žurnalas, yra pozityvus.

Tačiau tonas arba metodas, kurį pasirenka pokalbio dalyviai, yra nemalonus. Suprantu, Just. Marcinkevičius – labai didelis simbolis, statula, kurią norisi nuversti. Tačiau statė šią statulą ne jis pats. Niekad neteko girdėti šio poeto pareiškimo, kad jis esąs "tautos sąžinė" arba moralinis autoritetas. Taip, jis buvo tarybinio laikotarpio moralinis autoritetas, tačiau jį kūrė minios literatūrologų, dėstytojų, mokytojų ir vargu ar dėl to dabar poetas turėtų už tai atsiprašinėti. (Beje, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad aptariamame pokalbyje ši tema – visuomenės ir jos skonio problema – iškilo pačioje pabaigoje, o, ko gero, vertėjo būtent nuo jos pradėti.) Taip, jis buvo (ir galbūt tebėra) liaudies poetas, tačiau ar liaudis yra pats svarbiausias estetinis kriterijus, juk visų pirma reikėtų kalbėti apie kūrybą, apie tekstus, o ne apie jų paskleistą mitologiją. (Beje, neturiu nieko prieš tame pat žurnalo numeryje kritiškai vertinamą poeto kūrybą.) Niekam nekyla noras piktintis (o jei ir kyla, tai šis noras naivus), kad, tarkim, dainininkai Cicinas, Giulija ar "Balius" leidžiami milijoniniais tiražais, o "Duokim garo" balalaikininkai yra populiariausios estrados žvaigždės, kadangi toks klausytojų skonis.

Bendruomeninio, agrarinio mąstymo persunktai, nebrandžiai literatūrai, kokią mes iki šiol daugiausia tebeturime, stabų kultas būdingas neišvengiamai. Tačiau šioje lietuviškoje tarybinio paveldo kankinamoje tragedijoje svarbiausias veikėjas ne herojus (Marcinkevičius), o choras (liaudis). Būtina šios inventorizacijos sąvoka – kičas. Taip, Just. Marcinkevičius didžiąja dalimi – kičinis poetas, bet tai yra visuomenės skonio problema, o ne jo, tokio skonio tenkintojo, bėda. Beje, lyginant kito tautos pranašo B. Brazdžionio patriotinę retorinę (siaurąja prasme) poeziją su Just. Marcinkevičiaus tokio pat pobūdžio lyrika, pastaroji estetiniu atžvilgiu atrodytų pranašesnė. Bėda čia tik viena – iki šiol mūsų literatūra nuolatos turi atidavinėti duoklę įvairiems paraliteratūriniams reiškiniams, kratytis įvairių politinių, ideologinių, bažnytinių parazitų. Kiek įvairaus plauko komunistavusių visuomenės veikėjų sklandžiausiai perbėgo į aukščiausius dabartinės valdžios "ešelonus", tačiau atgailauti reikalaujama kažkodėl tik iš rašytojų.

Pokalbyje dalyvavęs kunigas prikaišioja Just. Marcinkevičiui, kad jis nepasakęs "esu kaltas". Argi ne begėdiška reikalauti iš poeto viešo dvasinio ekshibicionizmo, juk niekas nežino, ką pats Just. Marcinkevičius galvoja, kokias jis išpažintis atlikęs ir kaip jis gyvena su savo sąžine. Ir labai gerai, kad poetas tyli, nes tai tik jo paties asmeniniai dalykai – kiek, kaip ir už ką kentėti arba visai už nieką nekentėti, nes kiekvienas žmogus turi net ir tokią teisę – būti nesąžiningas.

Keliaujant į tarybinės literatūros muziejų tinkami įvairiausi moderniausi metodai, diskursai, kuriuos naudojant būtų galima reflektuoti ir inventorizuoti. Tačiau revanšizmas – tikrai ne pats geriausias, kadangi tokiu atveju visas vadinamasis krikščioniškumas tvokstelėtų negeru kvapu, ir tuomet reikėtų prisiminti, ką kaltintojai anais laikais patys veikė (gal kartais dėstė marksizmo ideologiją arba buvo partorgais bei uoliais komjaunimo veikėjais ir t. t.), ir tai jau būtų ne diskusija, ne analizė, o paprasčiausias špygų kaišiojimas ir matavimas, kurio akyje rąstas didesnis.

Just. Marcinkevičius, jo simbolis, be abejo, peraugo literatūros ribas, jis – pirmykštės bendruomenės atavizmas, tačiau reikalauti jo kraujo aukos, remiantis tais pačiais pirmykščiais, bendruomeniniais bandos principais, šiais individualizmą propaguojančiais laikais jau kiek per vėlu.