Perskaitau, į mėgstamiausius ramiai susidedu gražiausius sausio mėn. Šiukšlių Dėžės eilėraščius, pasižymiu įdomiausius autorius, nors daugelis jų jau skaityti – palieku „susigulėti“ tolimesnėms „meditacijoms“. Geriausi poezijos kūriniai ir autoriai guli sukataloguoti mėgstamiausiuose ir laukia savo eilės. Na, kadangi suprantu, jog šį vakarą jau nieko gero nebeparašysiu, nutariu paskaitinėti Eiles ir galbūt taip pat atlikti techninius protinių pastangų nereikalaujančius darbus.
Ir ūmai netenku amo – Eilėse tikros eilės. Visos vienodos ir todėl, jei spaustum užsimerkęs ir pasitikėtum vien atsitiktinumu, kiekviena puikiausiai reprezentuotų Eilių skilties dvasią ir atmosferą, aišku, be tam tikrų retų išimčių. Taigi skaitau aš Eilių skyrių neblogai išanalizavusi Šiukšių Dėžės turinį ir žinote iš nuobodulio kone nepakratau kojų, suprantu, jog skaitymas čia reikalauja titaniškų pastangų, jog tiesiog nori nenori esi priverstas žmogus suprasti, kad „ gerų kūrinių santykis šiukšlėse yra tikrai didesnis, nei eilėse...“ (Atsisveikinimas su ginklais) Tie visi ketureiliai, banalūs rimai, meilė, skausmas, grožis, ašaros, siela, laukimas, ilgesys, jausmai, gėrio ir blogio kova, PRASMĖ, nuolat besikartojanti širdis (tokie ir panašūs žodžiai eilėraštyje kartojami po kelis kartus ar egzistuoja kaip sparčiai šviesos greičiu besidauginanti abstrakcijų populiacija) – ir viskas pateikiama jau tokiais rimtais skausmo perkreiptais veidais, jog čia atrodo ne ekonominė ar kokia kita krizė, o paskutiniojo teismo diena. Ir dar sakyčiau su agresyviu daugybės bandų nuėstu poetinės ganyklos gynimu be jokios savikritikos ir su komišku įsitikinimu, jog rašoma labiau negu puikiai. O lietuvių kalbos gramatika tokiems genijams nė motais:
Ar žinai, kaip gimsta kūrinys, vaizduotės
Vaisius sieloje nešiotas, švelniai priglaustas
Jausmų gleby, pasaulį išvydęs eilėse
Žmogaus širdy.
Aš nerašau bereikšmių žodžių iš kitur rastu,
Rašau tik tai ka diktuoja siela ikvėpimo
Metu.
Apima tas nuostabus jausmas, kai vienas
Nakty kurt gali, kai ikvėpimas išsilieja baltam
Lape jausmo raidžių kely.
Kai vaizduotė virsta žodžiais sielos šauksmo
Išreikštais viskas aplink išnyksta, kai tu
Rašai.
(Ferrfrost „Kūrybos gimimas“)
Ir kaip priešingybę noriu pateikti kitą eilėraštį, kur į kūrybos procesą žiūrima kur kas savikritiškiau, ieškoma, keliami klausimai, abejojama (nuostaba, klausimas, abejonė – tai vis filosofinio matymo ir mąstymo prielaidos). Tikriausiai teks išvesti tokią formuluotę, kad kuo žmogus geriau rašo, tuo labiau jis yra sau savikriškas ir mažiau savimi patenkintas. Ką ir sakyti, pasitikiu paradoksu ir jame visada įžvelgiu šiokius tokius tiesos švytėjimus.
Nusispjauti, kiek laiko rodyklės
įbrėžia rėžių į naktį.
Šįkart pati palaikysiu kompaniją
nemigai.
Ir dilgsintis šonas,
skausmo nervų strėlytės,
tik akupunktūra
mano sielai.
- seilės, ne siela čia, - šnibžda iš po lovos lendantis baubas.
Vaikystėj bijotas, dabar – asmeninis kritiškas cinikas,
pagalvę retkarčiais prikemšantis košmarų.
- ne košmarų – tik pasąmonės iškrovų, - pataiso,
Zigmundo ūsus išriesdamas.
- šiąnakt Valpurgija, skrendam, Zigmundai, ką?..
- gana čia skaityti pasakų visokių prieš miegą.
nei „ilgai ir laimingai“, nei pelenių ir kitų holivudinių happy end‘ų,
sakiau jau, nebūna.
- o man ir nereikia, man tik vienos nakties šėlsmo
tokių kaip aš apsupty.
- tavo raganos jau seniai
lygina, skalbia, vaikų vystyklus džiausto,
dulkių siurblį naudoja. o tu?
gana jau neurozių, alkoholio, isterijų
ir prastų eilėraščių, - gyvatiškai šnypšteli.
Prasiveria dar vienas rytas.
Išaušta ir
užaušta.
(Prozerpina „dialogas su asmeniu zigmundu“)
Aišku, aš puikiai suprantu, jog skaitydamas tokią daugybę kūrinių turi pasirinkį kažkokią kryptį, kad galėtum kažką pasakyti. Gana charakteringa ir įdomi man pasirodė įvairiai varijuojama išsiliejimo tema (ir nesvarbu žodis „išsiliejimas“ yra eilėraštyje tiesiogiai pavartotas ar ne), kuri aptinkama jau ir mūsų pirmajame pateiktame eilėraštyje, ir kitame, ir dar daugybėje kitų.
Praskydau… Ir liejasi mintys…
Stuksena sena klaviatūra.
Ant Word‘o senosios versijos lapo,
Palieku aš skausmą širdies…
(wormazz „ Linksmas pavasary“)
Ir komentarai apie išsiliejimus ( „Liejasi eilės kaip vanduo.“ Laukinė Piliakalnio Radasta po Edvardo kūriniu „Mintis“ (http://www.rasyk.lt/kuriniai/25210.html)), bet charakteringiausias man labiausiai įstrigęs komentaras, propaguojantis išsiliejimą pasirodė šis:
Man svarbiausia žmogaus išgyventi jausmai rašant.... Nekreipk dėmesio į kitus.... Nekreipk dėmesio jei išlieji save, nors rimo nėra.... Nesvarbu... Tai mūsų individuali kūryba... Kuri žavi.... Mes neturime lygiuotis į Marcinkevičių ar panašiai.... Kiekvienas kuria kitaip.... Dėl to - žaviai... :) Taip ir toliau :)
Taip kalba Indrė Jančiauskaitė po Mantas Unik kūriniu „ Minties vėjas“, kurį čia objektyvumo dėlei ir pacituosiu:
Kai erdve skrenda mūsų mintys, mūsų jausmai,
mastai ar gyvenimo realybe sekundę taip toli,
kad jausmą dvasingą,
jauti širdimi...
Kai sekundės lyg smėlis,
krentantis minties vėjyje,
ir saulėtas jausmas,
kurio reikšmę jauti,
spalvinga akimirka, kurioje visa siela gyveni...
Ir net jei rytojaus aušra nebūtų spalvinga,
šį jausmą atneštų vėl tas minties vejas,
šaltas aksominis vejas,
kuriantis jausmus,
lyg mūsų sielos prasmingas spalvų lietus...
Labai įdomus daug pasakantis komentaras, su kuriuo manau sutiktų ir kiti panašių eilių gerbėjai. Nenoriu nieko įžeisti, bet dažnai sutinkamas noras išsilieti man primena priešlaikinę ejakuliaciją ar naktines paaugliškas poliucijas, kurių apibrėžimą galima rasti čia: http://lt.wikipedia.org/wiki/Poliucija"
Manau, tai taiklus išsiliejančių, jausmingų ir egzaltuotų eilių nusakymas. Keista tik, kad rašyk.lt Eilių skiltyje poliucijos vyksta ne tik stipriosios lyties atstovams, paradoksalu, bet išsiliejimai būtingi ir (gal net labiau ir didesniu intensyvumu) moteriškajai lyčiai. Nors ne, jos dažniau gimdo. Man, pavyzdžiui, net naktį pabudintai staiga iš baisiausio košmaro nekiltų noras „išsilieti“ ar pradėti „gimdyti“. Taip, man, kaip ir visiems žmonėms, kartais norisi išsipasakoti kitam žmogui, dienoraščiui ar šiaip pasikalbėti su kokia aukštesne jėga, kurios paprastai man lieka nebylios.
Dėl komentare paminėto „individualumo“. Individualumu čia net nekvepia. Tarptautinis žodynas individualumą apibrėžia kaip: 1. Būdingas tam tikram individui; 2. Asmeninis, priklausantis vienam asmeniui. Individualumo sąvoką galime pritaikyti tam kūrėjui, kuris turi savitą balsą (net nevartosiu čia stiliaus sąvokos, kad negalvotume, jog pasitelkus viešųjų ryšių specialistus, galima pasidaryti/pasigaminti „savo“ stilių), kurį aš atpažįstu iš minios kitų balsų. Surasti/“išgirsti“/kalbėti savo balsu nėra lengva, tu negali rašyti kaip Grajauskas, negali rašyti kaip Kajokas ar kaip Parulskis. Susibūti su savo balsu, išdrįsti kalbėti savo balsu nėra lengva, bet tai jau kita problema.
Pagaliau negali rašyti ir kaip Marcinkevičius, bet, manau, čia minėtoji komentatorė omenyje turi jau kitą, ne individualumo problemą. Tačiau, jei aš neprivalau rašyti kaip Marcinkevičius, tai nereiškia, jog aš neturiu stengtis rašyti geriau, tobulėti kaip kūrėjas, kuris kartu ne tik daug „kuria“, bet ir skaito, mokosi, domisi kitais, o ne tik rašo tai, kas užeina „ant seilės“.
Ir tik pritarti galėčiau kitam pastebėjimui: tik tokių prisiskaičius pasigailiu, kad rašykai nebetrina kūrinių. (Degtukas Arbatinis po Ausros Zigutytes tekstu „Noras“)
Arba simpatiškas keistomis aplinkybėmis išsitrynusio Idioto komentaras, kuris irgi gana taikliai nusako daugelio esamų eilių žodyno skurdumą ir stiprų akivaizdžiai pastebimą vaizduotės stygių: Geriau perskaitytum Gavelio "Vilniaus pokerį" ir kliedėtum apie tarakonus (po Editos Markauskaitės "kūriniu" „Tuštybė“)
Siūlau paskelbti akciją ar konkursą, kad būtų skelbiami kūriniai tam tikra tema, pvz., „Ilgesys“, bet juose būtų uždrausti tam tikri žodžiai, šiuo atveju ilgesys, laukimas. Bet pabandykime šį reikalą sukonkretinti – artėja Vasario 14 d. – tą dieną paskelbtuose kūriniuose neturi būti žodžių meilė, laukimas, svajonė, ilgesys, jausmai, kuo mažiau abstraktybių – ir išrinksime geriausią tos dienos kūrinį parašytą meilės tema. Kaip įvertinti ar išrinkti, sugalvosime. Šiaip. Dėl smagumo. Pasitreniruojam? Ar mes bandysime pasinerti į linksmą gaivalingą žaidimo dvasią ar ir toliau kalbėsime banaliomis skausmingomis intonacijomis? Pasiruošimui laiko yra nei daug, nei mažai – dvi savaitės.
Ir dar labai vienas keistas dalykas, kurį pastebėjau Eilėse. Jei Š.D. nesutikau nė vieno neįvertinto kūrinio, tai čia jų apstu – turinčių po vieną balą ar tik tuščias baltuojančias žvaigždutes. Čia jokiu būdu nėra kaltinimas administratoriams. Jų keli, o kūrinių tokia gausybė. Tik gal sakau, jei patys norime būti įdomūs, kad balsuotų po mūsų kūriniais, komentuotų, gal ir patys pradėkime tai daryti. Ir nereikės skųstis ir verkšlenti, kokia apmirusi svetainė, kokie tinginiai administratoriai, kokie begėdiškai pasyvūs skaitytojai - kaip niekas nevertina mūsų genialų ar šedevro vardo vertų kūrinių.
Taigi. Nori būti įdomus? Tai pats laikas pradėti domėtis kitais. Aišku, yra kitas būdas atkreipti į save dėmesį, ir galbūt paprastesnis: kelti skandalus.
Jei būtų vakaras ir aš ruoščiausi eiti miegoti, tai šį savo svarstymą pabaigčiau taip: „šią naktį norėčiau sapnuoti lakštingalas, kurios nėra mirusios mūsų eilučių narveliuose.“ Ir net paminėčiau, jog kitame sapne noriu būti kraujo kūneliu, kuris cirkuliuoja miesto gyslomis ir sugeria į save viską: palaidus šunis, raugintų kopūstų, salsvą šlapimo kvapą, tarpuvartėse gailiai kniaukiančias kates, kažką mefistofeliško jų trumpai švystelėjusiame žvilgsnyje, tylą, praeivių vienatvę, žvaigdžių šaltį... Bet. Tai tik graži ir rami sekmadienio popietė.
Į galvą man šovė keista mintis: ne visi milijonai iš varlės kurkulų išsiritusių buožgalvių virsta varlėmis, ne visos varlės yra užburtos princesės, ne visos princesės gauna princus, ir ne visoms princesėms, gavusioms princus, lemta ilgai ir laimingai gyventi. Gal ši mintis ir neatrodys labai keista prisiminus Gotfrydo Beno (Gottfried Benn) mintį, jog žmogus per savo gyvenimą gali parašyti apie septynis, aštuonis gerus eilėraščius. Bet, jei tau atrodo, kad dėl tų septynių eilėraščių verta stengtis ir aukoti savo gyvenimą, tai ir daryk. O jei dar prisimintume/perskaitytume „Maltės Lauridso Brigės užrašus“... Kol kas pateikiu atsitiktinai rastus įdomius ir protingus pamąstymus šia tema: http://www.rasyk.lt/ivykiai/kurybos-suvokimas-rm-rilkes-maltes-lauridso-bridges-uzrasuose.html
Žinoma, jokie protingi pamąstymai neatstos jūsų surastų/patirtų tiesų patiems perskaičius kūrinį.
Bet, nors dabar už lango saulėta ir spaudžia minus 10 šaltukas, ir giedančių paukščių nė su žiburiu nerastum (o ir gieda jie, teko skaityti, šiltuoju metų laiku, ir tai tik, kai peri), užbaigti šį svarstymą norėčiau Idioto eilėraščiu apie lakštingalas, apie kūrybą ir gal net truputį apie gyvenimą:
vaikas gražiai čiulbavo ant batono tepiau uogienę
valgėm sode prie bėgių pačią šviesiausią dieną
vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens į lakštingalą
nuėjo kiauroj kišenėje išsinešdamas saulės spindulį
gulėjau ant suolo skarmalas praradęs sagas ir spalvą
kliedėjau tada nes peršalimas pripylė vandens į galvą
ir sodai visi užaugo paukščiai nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų