Edinburgo Knygų Festivalis 2004

Tarptautinis Edinburgo knygų festivalis (EIBF) šiais metais vyko rugpjūčio 14–30 dienomis. Tai buvo vienas iš šešių beveik tuo pat metu Škotijos sostinėje vykusių festivalių, kurie pavertė miestą tikru žmonių knibždėlynu. Tai tarptautinis festivalis (EIF, VIII.15–IX.5), skirtas vaizduojamiesiems menams; alternatyvaus teatro festivalis (Festival Fringe – EFF, VIII.8–30); tarptautinis kino festivalis (IFF, VIII.18–29); tarptautinis džiazo ir bliuzo festivalis (IJF, VII.30- VIII.8) ir karinių orkestrų festivalis (Military Tattoo – EMT, VIII.6–28). Jų rengėjams galėtų kilti sunkumų varžantis dėl publikos. Juo labiau kad visi renginiai mokami, o pajamos už parduotus bilietus – pagrindinis visų festivalių gyvavimo šaltinis. Tačiau tikriausiai paskaičiuota, kad kiekvienas tuo metu atvykęs turistas aplanko ne vieną renginį, o pastarųjų gausybė jį kaip tik ir paskatina per atostogas susiruošti į Edinburgą.

Man teko dalyvauti knygų festivalyje, tiksliau – jo dalyje, rengiamoje Britų tarybos ir vadinamoje "The Bookcase" ("Knygų spinta"). Tokią galimybę man, kaip festivalio rengėjui ir savaitraščio redaktoriui, suteikė Britų taryba, todėl, manau, čia visai tinka jai padėkoti. "Knygų spinta" vyko rugpjūčio 19–23 dienomis. Joje būta 42 renginių, 16-oje kurių man teko dalyvauti. O tie renginiai – tai valandos trukmės susitikimai su autoriais – prozininkais, eseistais, poetais, pristatant naujas ar bent tarp festivalių pasirodžiusias knygas.

Visas knygų festivalis vyko viename Edinburgo skverų (Charlotte Square), kuriame buvo ištempta 13 palapinių. Penkiose iš jų vienas kitą keitė renginiai, kitose įsikūrė trys knygynai (suaugusiųjų, vaikų ir vienas, skirtas pasirašinėti autografams) su kavinėmis, bilietų kasos, autorių ir žurnalistų jurtos, Britų tarybos būstinė, priėmimų palapinė. Palapinių statyba festivaliui kasmet kainuoja nemažai, bet galimybė klausytojams per minutę patekti iš vieno renginio į kitą ir apskritai jų komfortas, matyt, irgi atperka tas išlaidas.

Šiemetinis knygų festivalis jau dvidešimt pirmas, todėl jo organizacinis mechanizmas dirbo kaip laikrodis. Pats renginio pavadinimas labai tiksliai atspindi jo dvasią ir filosofiją. Tai iš tiesų yra kažkas tarp knygų mugės ir literatūros festivalio. Nuo mugės jis skiriasi tuo, kad leidėjai neturi savo stendų ir nesprendžia, kokius autorius ir knygas pristatyti. Kita vertus, festivalis labai aiškiai orientuotas tiek į mažąjį, tiek į suaugusį skaitytoją bei į knygų prekybą, kuri, pasak festivalio direktorės Catherine Lockerbie, 1,5 milijono svarų festivalio biudžeto užima antrą vietą, po pajamų už bilietus, ir jie net ryžtasi knygų pardavėjams visus metus mokėti atlyginimus už pusę mėnesio intensyvaus darbo čia. Trečioje vietoje pagal biudžeto pajamų dydį yra rėmėjų lėšos ir tik ketvirtoje – visuomeninių fondų parama, tesudaranti 17 % biudžeto. Direkcija aktyviai bendradarbiauja ir su leidėjais, tačiau jų teprašoma pristatyti autorių į festivalį, kuris pasirūpina visu kitu. Pasak direktorės, autoriams temokama po 100 svarų, bet jie būna suinteresuoti savo knygų pardavimu. Kur kas didesnė problema – moderatoriai. Jie tegauna po 40 svarų, tad festivaliui dirba daugiau dėl prestižo. Juos stengiamasi surasti pačiame Edinburge, idant nereikėtų apmokėti kelionės ir viešbučio.

Pirmiausia krito į akis visų renginių profesionalumas. Tiek autoriai, tiek moderatoriai savo valandos pasirodymams būdavo gerai pasirengę – raiškiai skaitė, žarstė sąmojus, uždavinėjo įdomius intriguojančius klausimus. Moderatorius bent porą kartų nepamiršdavo paminėti, kur galima įsigyti autoriaus knygų ir kad po renginio jis jas pasirašinės specialiai tam skirtoje palapinėje. Susitikimo metu būdavo pristatomas vienas žinomas arba du jaunesni, labai retai – trys visai jauni autoriai. Grupuojami jie buvo labai atidžiai ir paprastai turėdavo ne vieną bendrą bruožą. Iš Lietuvos festivalyje dalyvavo Laura Sintija Černiauskaitė, bet jos skaitymų jau nebeteko matyti, nes tai jau buvo nebe Britų tarybos renginys. Bilietai į visus skaitymus kainavo nuo 5 iki 8 svarų. Stebino tai, kad salės būdavo pilnos. 580 vietų didžioji salė skaitant tokiems autoriams, kaip Irvine Welsh, Julian Barnes, Iain Banks, Jeanette Winterson ar Muriel Spark, būdavo sausakimša. Be minėtų rašytojų įsiminė Owen Sheers romano "The Dust Diaries" apie jo prosenelio misionierišką ir politinę veiklą Afrikoje ir Carolyn Slaughter romano "Black Englishman" apie jos šeimos gyvenimą Indijoje pristatymai, Mark Watson "Bullet Points" ir Toby Litt "Finding Myself" vaizduote žaižaruojantys romanai, Michael Longley ir Simon Armitage poezija.

Apskritai festivalis įdomus tuo, kad jame dera literatūra ir komercija. Komercija gerąja prasme. Lengvoji literatūra, kurios britų leidyboje netrūksta, iš viso pristatinėjama nebuvo. Galbūt ne visi kūriniai buvo vienodo lygio, bet buvo matyti, kad visi turėjo savo problematiką ir skaitytoją.

Hm, per daug prirašiau apie pinigus. Gal dar verta paminėti, nors tai tikriausiai ir taip daugelis žino, kad alus pube kainuoja pustrečio ar tris svarus, kas ganėtinai erzina Vilniaus gyventoją. "Bet laikai tie, atrodo, praeina", kaip rašė Ezra Poundas. Atrodo, praeina laikai ir nemokamų kultūrinių renginių. Turiu omeny mūsų padangę.