Dvi knygos apie dvi tapatybes

Pastaruoju metu kažkaip daugiau skaitau teorinius veikalus, šiaip visokias protingas knygas. Ne dėl to, kad būčiau labai protingas, bet, kaip sako, aplinkybės verčia. Negaliu pasakyti, kad tos knygos būtų neįdomios ar jų skaitymas vargintų. Priešingai, dargi vieną kitą mintį pasiūlo. Kai kurios tų knygų ne tokios ir naujos, bet kaip tik dabar, sąmoningai ar kiek atsitiktinai, jos atsidūrė mano akiratyje. Na, dar probėkšmiais vieną kitą poezijos ar prozos šuorą pasigaunu, ir tiek.

Su įdomumu ir dargi su nauda perskaičiau M. Riomerio „Lietuvą“ (M. Riomeris, „Lietuva“, Studija apie lietuvių tautos atgimimą, „Versus Aureus“, Vilnius 2006 m.). Mažai kas ginčytųsi, kad M. Riomeris buvo viena iškiliausių XX a. vidurio Lietuvos asmenybių, vienas įžvalgiausių mokslininkų. Įžvalgi ir jo studija apie lietuvių tautos atgimimą. Pirmiausia, pats Riomeris gana prolietuviškas, ir skirtingai nuo tuomet vyravusių nuotaikų matė lietuvių tautiniame atgimime potenciją ir palaikė šį judėjimą, pats būdamas bent jau dvilypės tapatybės: kultūrine prasme lenkas, pilietine – lietuvis. Išties, visu savo darbu ir gyvenimu jis išliko Lietuvos pilietis ir patriotas. Kaip prisipažįsta pats autorius, rašydamas knygą jis kiek prisibijojo lenkų opinijos: „Iš kai kurių lenkų srovių aš laukiau nepalankaus mano knygos įvertinimo, bet turiu prisipažinti, kad apsirikau. Tiek tikrosios Lenkijos, tiek Vilniaus lenkų spauda rimtai ir palankiai pažiūrėjo į šitą darbą. Tiktai viename lenkų „endekų“ Vilniaus dienrašty, redaguojamame žinomo lenkų „endekų“ (tautiškų demokratų, vadinasi, griežtų nacionalistų) šulo p. Hlasko (to laikraščio vardo nepamenu, bet tai nebuvo „Kurjer Wilenski“, kurį p. Hlasko pradėjo redaguoti vėliau), pasirodė nepalanki mano knygos ilga recenzija, kurios autorius Vilniaus gydytojas ir visuomenės veikėjas dr. Leon Czarkowski (po pseudonimu Sobieslaw Sukta), polemizuodamas su manimi, pavadino mane nukrypusiu medžiu, į kurį kiekviena ožka galinti šokti, šiuo pareikšdamas, kad aš esu pasidavęs lietuvių įtakai ir esu parašęs ne objektingą lietuvių tautinio judėjimo monografiją, bet panegiriką, kenksmingą lenkų reikalams. Išskyrus tą vieną išimtį, aš iš lenkų spaudos blogo dėl mano knygos negirdėjau, o pagyrimų išgirdau daug. Man tas buvo malonu, nes tikėjaus, kad mano knyga galės pašalinti daug prietarų ir neteisingų legendų, susidėjusių lenkų viešojoje nuomonėje apie lietuvių tautinį judėjimą“. Antra, M. Riomeris prisipažįsta, kad būtent jo „Lietuva“ buvo, kaip sako pats autorius, „tarsi diplomas lietuvių tautinėje kultūroje“. Po „Lietuvos“ pasirodymo 1908 m. M. Riomeris lietuviams tapo savas, dabar gal reiktų pridėti – pamirštas ir vėl atrandamas. Ilgą laiką autorius buvo žinomas tik profesionalams – istorikams, teisininkams ir pan. – bet ne platesniam skaitytojų ratui. Nežinia, kiek mūsų tautinio atgimimo veikėjų iki galo tikėjo nepriklausomos valstybės projekto sėkme, kad ir tais pačiais 1908 m. ar vėliau. Iš „Lietuvos“ teksto aiškėja, kad M. Riomeris tą potenciją ir galimybę tapti laisvais matė ir nuosekliai analizuodamas ją aprašė. Jo lietuvių atgimimo schema nėra labai formalizuota, bet savo turiniu tikrai galėtų „įtilpti“ į M. Hrocho nacionalizmo raidos modelį, nes pastarojo minimos nacionalizmo raidos fazės, paprastai tariant, nuo pavienių entuziastų pastangų gaivinti kultūrą iki organizuotų jėgų, keliančių sau politinius tikslus, yra aprašyti „Lietuvoje“. M. Riomeris gana taikliai pastebi „Aušros“ programos prigimtį, teigdamas, kad ji iš esmės buvo nukreipta į kultūrą ir kultūrinę veiklą, nuošalyje palikdama politines aspiracijas.

Knygoje be kita ko taip pat galima rasti vieno iš aušrininkų Jono Šliūpo portretą, kurį M. Riomeris pateikia gana kontraversiškai, o paties J. Šliūpo veiklą vertina kaip nelabai įžvalgią ir žalingą lietuvių tautiniam atgimimui. Vienu metu, anot M. Riomerio, toji veikla tapo prorusiška: „...pamatysime, kaip greitai kaitaliojasi to gabaus ir daugeliu atvejų naudingo, tačiau neturinčio taktinio lankstumo žmogaus „nuotaikos“. Šiaip J. Šliūpui turbūt yra tekę gauti pylos nuo ne vieno autoriaus, tačiau stiliaus ir pagarbos kitam asmeniui, net jei jis ir nėra M. Riomeriui priimtinas, būtų galima pasimokyti.

Reiktų pastebėti ir tai, kad M. Riomeris vienas pirmųjų iškėlė lietuvių tautinio atgimimo bei antisemitizmo santykį. Iš esmės situacijos dar labai nedramatizuodamas, autorius mini, kad antisemitizmas lietuviškoje periodinėje raštijoje egzistavo. Be to, autorius jį laiko gana natūraliu tautinių atgimimų (ne tik lietuvių) palydovu, kai antisemitiniai teiginiai pasirodo kaip konkurencinės kovos išraiška, kartu pabrėžiant, kad katalikiškos spaudos antisemitizmas turėjo ne tik socialinio konflikto padiktuotus teiginius, bet ir gana seną katalikų bažnyčios ir judėjų priešpriešą.

Apskritai M. Riomeris nieko, kas nenatūralu ar bloga lietuvių tautiniame atgimime nemato, jį aprašinėja nuosekliai ir net su savotišku žavesiu bei optimizmu: „Tačiau belaisvio širdis, kuri nors akimirką plakė laisvės troškimu ir pagaliau pačia laisve, jau nebegalėjo vėl plakti bailaus kiškio širdies dūžiais. Lietuviai, ėmęsi kurti savo istoriją, jau nebegalėjo dar kartą tapti vergais. Palaužti prievartos, iš laisvos valios aukštumų nublokšti į globėjų narvą, išlaikė savo savimonę ir valią, kurių jokia prievarta jau nebegalėjo paveikti“. M. Riomeriui lietuvių tautinis atgimimas ir naujas tapatybės formavimo(si) etapas nebuvo joks nesusipratimas ar blogis kitų tautų atžvilgiu. Matyt, remdamasis savo kultūrine tradicija ir atmintimi, naująją Lietuvą M. Riomeris suvokė ir kaip naują darinį, ir kaip LDK istorijos tęsėją, teigdamas, kad net ir okupacijos metu lietuviai išlaikė savimonę ir valią, vadinasi, ir teisę į savarankišką egzistavimą. Kaip jau minėjau, M. Riomerio studija gana viltinga, nes jis tiki Lietuvos potencialu ir, dėkui Dievui, jo optimizmas buvo teisingas: išties pavyko sukurti nepriklausomą valstybę, su(si)formuoti ir išskleisti modernią lietuvių tapatybę, kuri, žinoma, yra diskutuotina ir analizuotina.

Kita mano palovio knyga yra kažkiek susijusi su M. Riomerio veikalu, mat joje taip pat kalbama apie tapatybę, tiesa, ne lietuvišką, o airišką. Lietuva gana dažnai lyginama su Airija įvairiais aspektais – migracijos, ekonomikos ir kt. Knygos, kurioje aprašoma vienos šeimos istorija, autorius Frank McCourtas ją pavadino „Andželos pelenai“ („Tyto Alba“, 2005 m., Vilnius). Knyga turi ir paantraštę, skelbiančią, kad tai – prisiminimai, tad nieko per daug fiktyvaus galime nesitikėti. Kartu aprašomi įvykiai yra ir gana makabriški, ir realistiški. Jie paradoksaliai artimi daliai lietuviškų likimų kur nors emigracijoje ir kažkuo kitokie, netipiški. Matyt, dalis paslapties yra ta, kad pats F. McCourtas turėjo ne tik įspūdingą vaikystės patirtį, baigęs literatūrą New York'o universitete ilgus metus ją dėstė mokyklose, bet yra parašęs ir daugiau knygų, kaip antai „Tis“ (1999) ar „Teacher Man“ (2005). Tačiau kaip ten bebūtų, „Andželos pelenai“, pasirodę 1996 m., buvo literatūrinis F. McCourto debiutas ir, beje, labai sėkmingas: autorius už ją gavo ir Pulitzerio premiją, ir „National Book Award“ apdovanojimą. Kaip minėjau, tai – paprasta, kone banali istorija: girtuoklis tėvas, mažai laimės ir džiaugsmo matanti motina ir septynetas vaikų šeimoje, trys iš kurių miršta dar kūdikiai. Kaip ir įprasta tokiose istorijose, tėvas dar ir bedarbis, o susiradęs darbą jį išlaiko tik iki pirmo atlyginimo, po to parą ar kelias lėbauja aludėse, o jo žmona ir vaikai neturi ko valgyti. Šeima, emigravusi iš Airijos trečiojo dešimtmečio pradžioje, apsigyvena New York'e, po to trumpam grįžta į Airiją, vėl emigruoja atgal, kur tėvas bando tarnauti fronte ir prasigyventi, bet taip ir nepajėgia to padaryti. Belieka dar kartą pakartoti, kad tai – kasdienė ir liūdna istorija, tad kodėl ji vis dar mėtosi po mano lova? Pirmiausia dėl to, kad būdamas šešiasdešimt šešerių, kai ši knyga pasirodė, F. McCourtas vis dar buvo išlaikęs savo vaikystės prisiminimus ir sugebėjo subtiliai perteikti Frenkio, t. y. savo paties ir savo šeimos gyvenimą ir nuotaikas, taip pat naiviai ir tiesmukai atkurti savo ir brolių reakcijas į aplinką, santykius, požiūrį į tėvą ir motiną. Štai čia ir ima megztis visa intriga, atsidengia įvairiausi kultūriniai, mentaliniai ir religiniai klodai bei potekstės. Jau antroje knygos pastraipoje autorius kreipiasi į skaitytoją taip: „Kai pažvelgiu į savo vaikystę, stebiuosi, kaip sugebėjau išgyventi. Žinoma, tai buvo nelaiminga vaikystė: laiminga vaikystė vargu ar būtų verta jūsų dėmesio. Blogiau už paprastą nelaimingą vaikystę yra nelaiminga airiška vaikystė, o dar blogiau – nelaiminga airiška katalikiška vaikystė“. Beje, šiais žodžiais pradedamas ir vaidybinis filmas, susuktas 1999 metais ir gana nuosekliai bei įtaigiai atkartojantis knygos siužetą bei nuotaikas.

O siužetas savyje talpina daug ką: nuo jau minėto bado ir skurdo iki motinos giminių kraujomaišos ir paties Frenkio seksualinių patirčių. Katalikiškumas ir airiškumas akivaizdžiai slegia F. McCourtą, bet šios jausenos paradoksaliai išryškėja ne emigracijoje JAV, o gimtojoje Airijoje. Būtent grįžę namo berniukai sunkiai pritampa, bendraamžiai juos vadina jankiais, o mokytojai – bedieviais. Frenkiui nepatinka ir jo dievobaiminga senelė, kuri, vesdama jį pirmosios komunijos, apšaukia netikša ir dėl to kaltina Frenkio tėvą, kilusį iš Šiaurės Airijos. Ši priešprieša pabrėžiama ne kartą ir yra viena iš įtampos šeimoje priežasčių.

Šokiruoja ir Airijos mokykla, kur mokiniai, laikomi kone avių banda, paklusniai ir unisonu traukia teisingus atsakymus, o už klaidas ir nusižengimus gauna liniuote per delnus. Ir, žinoma, požiūris į anglus, kurie knygoje suaugusiųjų dažniausiai vadinami prakeiktais. Net ir naciams pradėjus bombarduoti Angliją, vienas iš Frenkio mokytojų tiesiai šviesiai rėžia, kad anglams taip ir reikia, tai Dievo bausmė jiems už tai, ką anglai airiams darė ištisus aštuonis šimtus metų.

Labai schemiškai galime išryškinti pagrindines emocijas, kurios nuspalvina airiškos ir katalikiškos vaikystės prisiminimus: skurdas, pajuoka ir neapykanta, kurios jauniesiems McCourtams teko pajusti tikrai daug. Visgi ši istorija žavi tuo, kad F. McCourtas nedega pykčiu ir nesisvaido prakeiksmais, priešingai – susigyvena ir įsisavina savo skaudžią patirtį, pateikdamas ją ir ironiškai, ir skausmingai. Perskaičius „Andželos pelenus“ dar labiau paaiškėja priešpriešos tarp pačių airių, katalikų ir protestantų, Airijos ir Anglijos. F. McCourto tapatybė ir auklėjimas buvo grįsti nepasitikėjimu anglais ir protestantais, girto tėvo reikalavimais prisiekti atiduoti gyvybę už Airiją ir didžiule socialine atskirtimi tiek Amerikoje, tiek Airijoje. Drauge knyga įrodo, kad net ir kančia bei priešprieša nebūtinai gali pagimdyti neapykantą kitokiems ir nepasitikėjimą jais. Galiausiai juk ir lietuvių tapatybė, kurios genezę aprašė ir išanalizavo M. Riomeris tuomet, kai F. McCourtas gavo savo girto tėvo pilietiškumo pamokas, taip pat brendo ir mezgėsi, o ir priešų, ar bent jau nepasitikėjimo vertų subjektų, ypač kitų tautybių ar šalių, taip pat turėjo. Regis, airiai ne tik moksliniame diskurse, bet ir savo grožinėje kūryboje rodo susitaikymo ir supratimo ženklus. Įdomu, ar ir čia mes bandysime su jais lygintis?