Rašyk
Eilės (72565)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10401)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Du žvilgsniai į pokarį

2002-12-04
Du žvilgsniai į pokarį

Įspūdžiai iš spalio 21d. Rašytojų klube vykusio romanų - R.Keturakio "Kulka Dievo širdy" ir M.Ivaškevičiaus "Žali" - aptarimo

1. MALDA

Pusiau juokaudamas R.Keturakis prisipažino, jog kai kurie skaitytojai šitaip vadina jo romaną "Kulka Dievo širdy". (Pernai Amerikoj leidžiamo laikraščio "Lietuvių balsas" redakcijos skelbtame rezistencijos temos kūrinių konkurse šis romanas laimėjo antrąją premiją.) Nuo jo ir užsimezgė pokalbis. A.Ališauskas, jaunosios kartos kritikas ir postmodernizmo šalininkas, iš karto pareiškė, kad šį romaną pradėjęs skaityti, tačiau, perskaitęs vieną skyrių, numetęs į šalį ir daugiau neskaitęs, nes jam kūrinys pasirodęs per daug nuobodus - nieko nauja. O M.Ivaškevičiaus "Žali" patikę be galo, nes šio rašytojo visa kūryba jam yra prie širdies, nauja, moderni, veiksminga, ir jis esąs jos šalininkas. Patiko, nepatiko - tarsi vienintelis kriterijus, nesigilinant į jokias peripetijas ir nepateikiant motyvų - kas patiko, kodėl ir dėl kokių priežasčių neperskaitytas R.Keturakis nepatiko. Tai labai atsainūs, kategoriški žodžiai, į kuriuos galbūt nevertėtų kreipti dėmesio. Šitaip galėtų pasakyti bet kuris skaitytojas. Tačiau tai nėra atsitiktiniai žodžiai - jie iš dalies atspindi jaunosios kartos požiūrį į tradiciniu stiliumi, ne itin modernia forma gvildenamas temas, žmogaus moralės, dvasingumo, gyvenimo prasmės paieškas ir propaguojamas vertybes vyresnės kartos kūryboje. Kad ir šiame R.Keturakio romane, parašytame gan kompaktišku ir sklandžiu stiliumi, išaustame subtiliu poetiniu žodžiu, kupiname pasigėrėtinų gamtos vaizdų, įvairių personažų, tragiškų įvykių. Tai panoraminis, apglėbiantis pokario metus, epinio pobūdžio kūrinys. Visatos žvaigždynų gaubiamam Gimnazisto gyvenime, panardintame į pokario metų nežmoniškų kančių, žudynių ir mirties pragarus, didelių stebuklų ir pribloškiančių, kvapą užimančių sensacijų nerasime. O dinamikos, nuotykių, minčių be atsakymų pasiilgusios, televizijos "multikų" išaugintos kartos akyse prasmių ir reiškinio priežasčių ieškojimas atrodo nuobodus ir nereikalingas dalykas. Meilės ir mirtys juk seniai aprašytos literatūros klasikoje, tai kam kartotis? Kam tos filosofijos, atsakymų į fatališkus reiškinius paieškos, skverbimasis į žmonių psichologiją, jų poelgių motyvus, atsidūrus ekstremaliose situacijose, mėginimai išsiteisinti ir tuo labiau įprasminti savo gyvenimą, kančią ar auką? Vardan ko? Kažkokios išsigalvotos tėvynės, laisvės, o gal tai tik paprasčiausias siekimas patenkinti savo egoizmą, įsiamžinti didvyrių lentoj? Kiekvienas mūsų turi savo gyvenimą, meilę ir mirtį ir ją supranta kaip nori. Kas buvo - pražuvo, tai kam gi gręžiotis atgal ir nuolat čiaumoti seniai suvirškintus dalykus - reikia gyventi šiandien ir čia, o ne mirusiųjų pasauliu, džiaugtis tuo, ką tau atsiuntė kiekviena diena, ir iš jos atsivėrusio šulinio išsemti visus malonumus. Štai ir visa prasmė - gyventi, o ne mirti, nepaisant to, kaip kas mirtį prisišaukė ar atėjo pati.

(Tai panašu į vienmetės, gražiai sužėlusios ir stropiai laistomos bešaknės žolės ar paukščio gyvenimo džiaugsmą ir paskirtį.)

Kiekvienos knygos skaitymas reikalauja tam tikrų pastangų, valios ir susikaupimo, o kartais ir atkaklaus užsispyrimo - įveikti kad ir ne itin prie širdies limpantį tekstą, įmantrią formą, ieškant, kas slypi po užspaustais žodžių dangčiais. Deja, didelių pastangų nereikia skaitant gan tankiai suklotas teksto eilutes R.Keturakio romane. Nors kartais autoriaus poetinė siela išsiskleidžia į pernelyg ilgas lankas, išdaigstytas plonais, mikroniniais šilko siūlais, kai jis pasimėgaudamas neria į kosminius rūkus, suverdamas kiekvieną rasos ar atskidusį miglos pluoštelį, lyg ir užliūliuoja, kad nematytum čia pat tykančių baisybių. Tai vis dėlto poetinė proza. Tačiau autorius neužmiršta, kad rūsčioj pokario tikrovėj nežinosi, kada prieš tavo akis tariamai ramioje jūroje išnirs grėsminga, nešanti mirtį ir kančias juoda povandeninė pabaisa, mirties vamzdžiais atsigręžusi į tavo gentį, taip pat ir į tave. Pagrindinis romano herojus, vos spėjęs palikti mokyklos suolą baltapūkis Gimnazistas, nelyginant Dante`s Virgilijus, lydimas autoriaus, pereina visus pragaro ratus, kokie tik galėjo būti tuo laiku atsivėrę: nuo pirmosios meilės nedrąsių pabučiavimų, jos atsižadėjimo ir pasišventimo kilniems tikslams pasukus į klampų, kupiną įtampos ir pavojų pogrindžio kovos kelią. Jo pabuvota sadistinių kankinimų, tardymų kabinetuose, mirtininkų kamerose su įslaptintom durelėm nuleisti lavonams ir grioveliais kraujui nutekėti, suvarpytom kulkų sienom, turėta akistatų ir ginkluotų susirėmimų su priešu miškuos ir kaimuos, stebėta ir mokytasi kovos meno iš vyresnių miško brolių "ištverti ir išstovėti, kol ateis nuo mirties užstotos naujos kartos, laimingesnės ir turinčios uždavinį - išreikšti kitą, laisvos tėvynės didingumą" ( "Kulka Dievo širdy", p.93).

Idealizmas, - pasakytų ne vienas skeptikas, - kam tai reikalinga postmodernizmo epochoje? Tačiau R.Keturakis su tuo nesutinka, jis užsispyręs lydi herojų per didžiausias kliūtis, apsupimus ir areštus, atidžiai stebėdamas ir fiksuodamas jo pojūčius, gilinasi į jo minčių, poelgių ir santykių slinktį, keliamus sau tikslus bei jų prasmę, analizuoja įvairiausias situacijas, nori suvokti sunkios epochos reiškinių esmę. Vietomis gal kiek ir per daug susismulkinama, vaizdą išskaidant į smulkias detales, subtilybių raiškai prireikia išeikvoti nemaža parako, o tai lėtina veiksmo dinamiką ir sugestiją. Proza netenka energingo grubumo, staigių lūžių, netikėtumo, paslapties.

Tuo labiau kad esama nemaža analitinių, filosofinių apmąstymų. Tačiau po atokvėpio ir tariamos ramumos, "maldingos giesmės", iškyla itin ryškių, sukrečiančių scenų. Pavyzdžiui, vidunakčio vaizdai - partizanų motinų atsisveikinimas su pavogtais iš stribų panosės jų vaikų palaikais. Tylus bežadis skausmas tvyro kaimo daržinės prieglobsty, atverti karstai su vos atpažįstamais jaunuolių veidais - paskutinis sudie! Kupina romantinio pakilumo ir žavesio skaidri ir tyra dviejų Tėvynės vaikų - Gimnazisto ir partizanės Narsūnės, lydinčios jį, vykdant užduotį, - meilė. Minėtą naktį jiedu pervargę ir purvini, atsidūrę kagėbistų apsupties žiede, vis dėlto nutaria, vienas kitą saugodami, nusimaudyti ežere nuogi. Meilė paslėpta ir išbraukta iš žodynų, sukaustyta pareigos ir žūtbūtinės kovos grandinėmis. Galima būtų suminėti dar daug sugestiją keliančių romano vietų, įsidėmėtų paveikslų ir pasakytų minčių. Ant jauno herojaus pečių autorius negailestingai sukrauna sunkiai panešamą savo patirties ir intelekto naštą. Nors veiksmas vystosi anais tolimais laikais, tačiau jaučiama sąsaja su šiomis dienomis. Autorius giliai pasirausė po praėjusių metų ir įvykių klodus ir ištarė: "Man visiškai gera suprasti, kad tų švytinčių (nelyg Paukščių take spalio mėnesį) galių dulkelė buvau ir aš, galių, kurios slypi tautoje, laukdamos lemtingos valandos, o tada nušvinta mesdamos šviesos tvyksnius per šimtmečius į priekį". Tegu jie tik neužgęsta ir įžiebia kitas smilteles.


2. JONAS ŽEMAITIS - ATVIRKŠČIAI


Visiškai iš kitos erdvės taško į pokario rezistenciją meta žvilgsnį vienas jauniausių, gabus ir produktyvus, savo kūryba jau spėjęs pagarsėti prozininkas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Naujajame romane "Žali" jis gvildena taip pat rezistencijos - 10 pokario metų trukusio ginkluoto pasipriešinimo bolševikinei okupacijai - temą. Net pagrindiniai romano veikėjai pavadinti autentiškais vardais ir pavardėmis: generolas Jonas Žemaitis, buvęs Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius, "Prisikėlimo" apygardos vadas Bartkus, buvęs J.Žemaičio saugas Juozas Palubeckas ir jo sesuo, J.Žemaičio žmona, romane pavadinta "stebuklu" Elena, motina, mažametis sūnelis, Palangos grafas ir keletas pramanytų veikėjų. J.Žemaičio štabo likučiai, susodinti į metaforišką, reliatyvų vežimą su prikabintu motociklo ratu, rieda Lietuvos žeme, giriom, kaimais ir laukais ieškodami didžiojo išdaviko - paties Jono Žemaičio. Jų tarpe - ir motinystės, gyvastingumo įsikūnijimas, hiperbolizuota didžiakrūtė Pieninė, pagimdžiusi vaikus nuo moldavo ir ukrainiečio, ruso ir vokiečio, - net penketą. Trokštanti gimdyti jų tūkstančiais, tačiau jos draugužiai kariauja jai svetimą karą ir nesiryžta apnuoginti savo pimpalų...

Suformuotas ir kitas ekipažas, kontrapunkto jėgos - sužmoginti lietuvių tautos genocido vykdytojai ir budeliai: iki šiol teisėsaugos ieškomas Nachmanas Dušanskis kitu - Afanasijaus vardu ir pasižymėjęs sadizmu kagėbistas Jakovas Sinycinas, perkrikštytas Vasilijum, bei jų didžioji meilė, pavydo ir konfliktų objektas, užkietėjusi frontininkė, tardytoja Marija Petrovna, Golubkova, Lebedevas, išgalvotas Rapolas ir kiti. Jie taip pat dunda kitu vežimu, ieškodami to paties Žemaičio galvos, nors jis, leisgyvis ar miręs, su paralyžiuota koja, jau romano pradžioje plumpso jų vežėčiose. Abi komandos tiesiogiai beveik nesusiduria. Čia daug šaudymų, žaidimų ir švaistymosi pistoletais bei kulkosvaidžiais, prievartos, geidulingumo, mielų neblėstančių prisiminimų, kai jaunystėje Dušanskis ir Sinycinas stovėjo panašių lagerių apsaugos bokšteliuose, anapus Uralo, tik skirtinguose upės krantuos. Žodžiu, budeliai ir aukos sudedami ant vienų svarstyklių - visi jie žmonės su savo privalumais ir silpnybėm, "truputį niekšai, truputį didvyriški", bailūs ir drąsūs.

Sumanymas įdomus ir intriguojantis. Autorius nekvaršina galvos, su kokių jėgų pagalba iš Butyrkų kalėjimo krematoriumo dūmais ir pelenais paleisti J.Žemaičio palaikai, o gal tik nuoga siela, prisikelia naujam gyvenimui ir siekia vienintelio dalyko - surasti aną, 1950 metų, besislapstantį Žemaitį ir jį nužudyti už išdavystę. Už kokią? Neklausinėkit meilės vardo. Nes šiame kūrinyje viskas reliatyvu. Knygos įžangoj autorius apsidraudžia nuo visokių dvejonių ar istorinės tiesos tapatumo paieškų. Rusai su lietuviais kariavę ilgus amžius, ir nė vienas karas nei vieniems, nei kitiems nieko gera nedavęs. Kaip ir pokario metų karas - ne karas, mat jis vykęs vienos valstybės teritorijoje, tai ir pavadinti karu negalima. Kaip jį vertinti rusui, kuris išvadavo šiuos miestus ir kaimus, o kažkokie tipai, nusidažę žaliai, pretenduoja į valdžią? Juos reikia sumedžioti ir likviduoti. Ir atverti liaudžiai laimingą gyvenimą. Vieni raudoni, kiti žali, ir visi nori valdžios, susigrumia dėl kėdės. Tai vertikalus karas, įžangoje sako autorius, kai viršutiniuos ir žemutiniuos aukštuos įsitvirtinusios galingos raudoniukų jėgos, o vidury maišosi žalių būreliai. Apie kokią pergalę gali svajoti žali? "Aš prakeikiu tą jūsų laisvės kovą ir laisvę!" - plūstasi Palangos pajūry iš karsto prikeltas grafas. Nemaža pajuokos ir pažeminimo sulaukia J.Žemaitis ir iš savo bendrų. Gal dėl to jis ir nori nušauti aną 1950 metų Žemaitį. O gal dėl susigundymo su autoriaus sukurta prancūzaite kirpėja Natalija iš Fonteblo laikų... Juk su ja išdavė savo stebuklą - žmoną Eleną.

Kiekvienas tegu daro savo išvadas. Nes kūrinys parašytas laikantis postmodernizmo kanonų: "...nebėra prasmės kalbėti apie tiesą ar klaidą, tik apie nuomones. Visi vienodai teisingi, visi vienodai klaidingi, nes visi žodžiai ir darbai esą reliatyvūs, tai yra priklauso nuo gyvenamos vietos, laiko ir bendruomenės, kurioje gyvenama. Todėl asmenys, jų žodžiai ir darbai privalo būti toleruojami" (A.Paškus. "Apie modernybę ar postmodernybę").

Nereikėtų stebėtis ar priešintis autoriaus išmonei, nes jis nesiskaito su istorine tiesa, nė su herojaus J.Žemaičio gyvenimo faktais, nuostatomis ir darbais bei logika. "Apie didvyrį rašyti man neįdomu. Todėl aš jį sužmoginau"; "...baisiai daug ko prigalvojau", - dalinosi samprotavimais pats autorius knygos viršelyje ir per aptarimą. Iš tikro, jis jaunas, "su ginklu susidūręs tik šaudymo tire", nesuvaržytas ryšiais ar sentimentais, nė įsipareigojimais rezistencijai ar žuvusiųjų atminimui. Todėl ir autentiškus pokario įvykius, užfiksuotus dokumentuose, paties Jono Žemaičio biografijos faktus, kuriuos su meile ir pagarba didvyriui šviesaus atminimo Nijolė Gaškaitė sudėjo į knygą "Žuvusiųjų prezidentas", rašytojas naudoja tik kaip žaliavą, apversdamas jų turinio esmę aukštyn kojom, kaip ir pati Žemaitį išnerdamas į išvirkščią kailio pusę. Svarbu, kad būtų įdomu rašyti ir nenuobodžiautų skaitytojas.

Nors knygą skaityti nelengva, reikia tam tikro pasiruošimo ir nusiteikimo, svarbiausia - neieškoti kokių nors tiesų, meilės tėvynei ar patriotizmo apraiškų, logikos, priežasties ryšio su pasekme, veikėjų charakterių ar veiksmo nuoseklesnės slinkties linijų, kaip esame įpratę skaitydami tradicinę lektūrą. Abu "vežimai" kartais malasi vietoje ir suka tuo pačiu ratu sugrįždami į tą patį tašką, nežinia dėl ko ir į ką šaudydami, su kuo ir dėl ko kovodami. Daug pasikartojimų, tarsi prieš akis šen ir ten slankiotų filmo juostos iškarpos. Tačiau apie kūrinio vertybes ar trūkumus tegu kalba literatūrologai, kritikai, nes knyga ginčytina ir verta atidaus dėmesio.

Nepaisant postmodernistinės formos įmantrumų, talentas gaivališkai prasiveržia, ir J.Žemaičio įmintos pėdos atgyja vaizdingais, šmaikščiais dialogais lengvo flirto scenose su Fonteblo kirpėja Natalija, fantastiški iš kapų prikelto grafo ir J.Žemaičio dialogai Palangos smėlio kopose, grįžimai į vaikystę, jaunystę, kol herojus save užsklendžia dvokiančiam bunkeryje. Naujas, prisodrintas erotikos, nenugalimos gyvasties, meilės kerų ir motinystę įkūnijantis Pieninės paveikslas, įaugęs į fanatikų būrį, kurie neatsiliepia į jos aistrų šėlsmą, nes užsiėmė kažkokiu karu. Vis dėlto žaliųjų linija spalvingesnė ir gyvesnė negu ateivių, sužmogintų budelių - iš dušanskių ir sinycinų šutvės.

J.Žemaitis nukeltas nuo pjedestalo, gerokai sušaržuotas, pamurdytas jo paties šlapaluos, ir nuskusta puošni bronza, kagėbistai kilstelti aukščiau, arčiau žmogiškumo kartelės. Gal toks buvo autoriaus sąmoningas tikslas - atsigręžti į žmogų: visi mes tokie. Tačiau kokiu tikslu naudojamos konkrečių, jau negalinčių savęs apginti žmonių, užsitarnavusių daugelio mūsų tautiečių pelnytą pagarbą, meilę ir pasididžiavimą, vardai ir pavardės? Žongliruojama jų biografiniais autentiškais faktais, jie apnuoginami erotiškose scenose, iškreipiamos žmogiškos esmės, įsitikinimai. Juk už kiekvienos pavardės ir vardo tebegyvena mūsų tarpe jų vaikai, net seserys, artimos ar tolimesnės giminės, kuriems jie ir tebėra ne tik didvyriai, bet ir neliečiamas brangiausias dvasios turtas, neįkainojama širdies atmintis, kraujo ryšys... Ar dar egzistuoja kokia nors moralė kūrėjų sąžinėje? Ar jau visą atsakomybę galima suversti ir išteisinti - literatūra ne gyvenimas, tai mano išmonė, žaidimas.

Gal pramanyti vardai, reliatyvumas, abstrakcija būtų suteikę autoriui didesnę laisvę ir sumažinę atsakomybę už kūrinio pasekmes. Juk pasaulinėj literatūroje rasime nemaža pavyzdžių, kai autoriai, panaudodami jiems pažįstamų artimų draugų gyvenimo faktus, charakterių bruožus, nors ir pridengę juos išmonės skraistėm, perpavidalinę, sulaukdavo įtarumo ir skaudžių priekaištų. Užtekdavo menkiausios užuominos į atpažinimą, ir artimiausių bičiulių santykiai nutrūkdavo amžiams.

Apmaudu, kad laukiamo romano, epo, atskleidžiančio užmarštin nueinančius svarbius įvykius, epochinius lūžius, tautos, pasipriešinusios vergijai, neregėtą pasaulyje drąsą bei nepalaužiamą dvasios stiprybę, kol kas nesulaukiame. Atvirkščiai, vos spėjus iš šiukšlių duobių ir mėšlynų ištraukti , nuvalyti žemes ir dulkes nuo mūsų nužudytų vaikų - partizanų - rūdijančių kaulų, neprigijus meilės bei pagarbos daigams jaunosios kartos atminty, mes vėl juos tempiame nuo pjedestalų ir "žmoginame", istorinę atmintį paversdami fantasmagoriškais žaidimais.



Eugenijus IgnatavičIus
 

Knygos

Žali
Marius Ivaškevičius
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-01 17:42
Vetustis
O vis tik per anksti dar rašyti tokius kūrinius, kaip "Žali". O gal ir niekada neturėtų laikas jiems ateiti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą