Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Donaldas Kajokas. Rašyti kaip gyvenasi

2014-01-01
Donaldas Kajokas. Rašyti kaip gyvenasi

Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausiai neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną“, – taip prasidėdavo ilgametė „Nemuno“ rubrika „Kūrybinė drąsa ir baimė“. Tačiau ja niekad nesikreipta į sumanytoją Donaldą Kajoką, kuriam 2013 m. buvo kupini kūrybiškų „pranašumų“: vasarą pasirodė eseistinės užsklandėlės „Lapės gaudymas“, už romaną „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) pelnytos L. Dovydėno, o už jį ir eilėraščių rinkinį „Kurčiam asiliukui“ (2011) – Baltijos Asamblėjos premijos. Bet tebūnie visa tai – tik šventiškos priedangos, leidžiančios atsukti klausinėtojos žiūroną į nuolat stebimą ir besistebintį rašytoją.

Ką jūs laikote kūrybine drąsa?

Kūrybine drąsa nedrįsčiau vadinti tokių atvejų, kai žmogus jaučiasi galintis rašyti bet kaip ir apie bet ką. Jis neva turi drąsos atakuoti, užsipulti visus ir viską: filosofus, teologus, politikus ar amžinąsias tiesas, nes manosi žinąs teisingesnes. Pažvelgęs iš atokiau pastebi, kad jis tiesiog neturi tam tikrų etinių, moralinių pagrindų, todėl stengiasi paaugliškai įžūliai viskam prieštarauti, susikurti drąsaus ar šaunaus ciniko įvaizdį.

Manau, vidinį cenzorių, slopinantį tą idioto „drąsą“, privalo turėti visi, kurie atsakingai žiūri į savo profesiją, pašaukimą, gyvenimą. Vidinį cenzorių ir sieju su tikra kūrybine drąsa, nes jis visuomet budi šalia gelmiškojo, tikrojo „aš“, kuris, kai prisiliečiama prie esminių egzistencijos klausimų, neleidžia ar bent sumažina galimybę nusišnekėti. Intelektualiai, emociškai tu gali būti išties drąsus, tačiau vidinis cenzorius turi perspėti: ši idėja yra nelaukta, efektinga, galinti daug kam patikti, tačiau ji iš esmės yra neteisinga, galbūt pažeidžia kokį nors svarbų kosminį dėsnį ar gyvybės principą. Toks cenzorius kuriančiojo sąmonėje, mano galva, privalo budėti nuolat.

Su pavojumi efektingai nusišnekėti ne kartą susidūriau rašydamas poeziją, bet labiau – „Kazašą“ bei „Ežerą ir kitus lydinčius asmenis“, kur buvo svarstomos teologinės, dorovinės mįslės bei problemos. Mano romanuose jos gvildenamos truputį kitaip nei poetinėse struktūrose, nes šiek tiek atviriau – o gal tik tiesmukiau? – bandoma prisiliesti, tarkim, prie Dievo – žmogaus, Kristaus – Judo santykio. Išsyk atsiduri ant aštrios briaunos, sykiais prieštaraujančios katalikiškosios teologijos kanonams, bet įmanoma eiti ir ja. Tačiau tik tiek, kiek nedraudžia vidinis cenzorius. Jeigu jo neklausysi, gali susidurti su jėgomis, kurios pridaro daug bėdų, gali net sužaloti psichiką. Būtina nė sekundei nepamiršti, kad, anot Marcelijaus Martinaičio, už žodį teks atsakyt kaip už daiktą.

Tad kūrybinė baimė, sutrikimas yra neatsiejami nuo drąsos?

Manau, tai dvi to paties reiškinio pusės. Šiaip jau rašydamas lyg ir nepatiriu jokios baimės, išskyrus šią – pavojaus neišgirsti vidinio perspėjančio balso. Visa kita – niekai, rašyk, ką nori ir kaip nori. Apie politiką, civilizacijos kryptį, buitį, teologines, filosofines pažiūras, probleminius mazgus. Bet artėjant prie gelmiškųjų lygmenų visad pravartu stabtelti ir paklausti: ar tai iš principo teisinga? O gal sieki visai kitų tikslų? Ilgam įstrigo vieno kino režisieriaus, regis, M. Formano, mintis, maždaug: žmonės, kalbėkite tiesą ir nebūkite nuobodūs; tai nelengva, nes pati tiesos prigimtis yra nuobodi.

Ar nesusidūrėte su baime „išsirašyti“?

Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai. Išsirašymo galimybė visada egzistuoja, bet... Kaip gyvenimą gyvensi, buvimą būsi, taip ir rašysi. Ne kartą esu minėjęs, kad žmogus tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų savo gyvybines jėgas jau daugmaž išnaudoja. Jeigu neturi galimybės prisijungti prie vadinamosios kitos energijos, tavo jėgos ima slopti. O jeigu toji galimybė atsiranda, tikriausiai galima rašyti ir iki devyniasdešimties. Galbūt ateis ir toks laikas, kai rašyti tiesiog nesinorės, nes bus svarbiau tiesiog būti, na, sykiais persimesti kokiu žodžiu, jeigu tau ar kam nors kitam prireiks, nesibrauti su savo „išmintim“ į kitų, net artimųjų, gyvenimus...

Kita vertus, šis klausimas man labai įdomus, kai pažvelgiu į Vakarų ir Rytų kūrėjus. Nors Vakarų rašytojai galvoja, kad tradicija jiems garantuoja tvirtą dvasinį, intelektualinį pagrindą, jie daug labiau blaškosi, į pirmą vietą kažkodėl kur kas dažniau iškelia jaunatvišką pasiplaikstymą, emocinį „romantizmą“, aistrų alchemiją, gal todėl daug greičiau išsirašo. Nelabai žinau, kas parašė labai stiprių kūrinių, įžengęs, tarkim, į septintą dešimtį. Neseniai dar kartą perskaičiau J. W. Goethe’s „Faustą“. Anksčiau vis girdėdavau, kad antrojoje dalyje jis nusirašo. Beveik sunku prieštarauti, juntu, kad joje literatūriniu požiūriu pereinama kone į asmeninę hermetiką, kurios kūrinio visumai galbūt ir nebereikia. Panašiai galiu pasakyti ir apie lietuvių autorius.

O jeigu grįžčiau prie senosios Kinijos ar Japonijos poetų, vis dėlto turėčiau sutikti, jog ne vienas jų išties jėgingai rašė iki pat mirties. Tai beveik dėsnis.

Suprantama, daugelis jų kūrė kur kas anksčiau, kai vidutinė gyvenimo trukmė buvo kitokia, tiesą sakant, tai sunkiai pamatuojami dalykai. Tačiau Rytų autoriai, regis, stovėjo ant kitokio, lyg ir tvirtesnio dvasinio pagrindo, iki paskutinio atodūsio leidusio gauti kūrybinę energiją.

Beje, prie visko, ką sakau, reikėtų pridėti „galbūt“, nes dėl nieko žmogus negali būti absoliučiai tikras, užtikrintas. Kita vertus, pasaulyje yra tai, kas tikra, tačiau jokia kalba, jokia ženklų sistema negali šito perteikti adekvačiai, neiškraipydama, nenuskurdindama, nesumeluodama. Bet ir tada lieka vienas tikras, gal net nuoširdus dalykas – lengvas, nepiktybinis melas, nekaltas meliukas. Tai galbūt ir yra literatūra. Beje, galėčiau pridurti: ir mokslas, ir filosofija, ir teologija etc. Keista, bet mažiausiai, man regis, sumeluoja mitai ir, sekant Radausku, pasakos...

Kaip reaguojate į netikėtuose kontekstuose cituojamus jūsų tekstus?

Visada malonu, kai knyga, mintis ar eilėraštis dirba savo darbą, kad nėra visai užmirštas, numestas į pašalę. Be abejo, nutinka ir kuriozinių atvejų, kai visu eilėraščiu eini viena kryptimi, o jo ištrauką cituoja, norėdami pabrėžti visai kitą mintį ar teiginį. Tada lieka susiraukti arba nusišypsoti: taip, toks sakinukas buvo, bet tarp kitų, vedančių ne visai ta linkme. Vis dėlto kur kas svarbiau kitkas – kad knyga, nepaisant jos leidimo laiko, dirbtų savo darbą – manau, už tai galima tik dėkoti likimui.

Ką vertinate kitų poetinėje kalboje?

Paprastumą. Vienas didžiausių stebuklų, kai apie neva arba iš tiesų sudėtingus dalykus, reiškinius pasakoma labai paprastai, tada ir atsiranda „ilgai grojantys“ pasauliniai šedevrai. Juk W. Shakespeare’o „būti ar nebūti?“ išoriškai yra elementarus klausimas. Bet sykiu ir labai paprastai suformuluotas. Tokį nepaprastą paprastumą sunku pasiekti. Kai kartais prisilieti, regis, prie itin painių, sudėtingų dalykų, kuriuose veikia chaotiškos, tarsi jokiems dėsniams nepavaldžios jėgos, vis dėlto patiri, kiekviena ląstele žinai, jog iš esmės ir tenai viskas labai paprasta, taip paprasta, kad protas, mėgstantis sudėtingumą, nesugeba aprėpti. Tada mėgini visa tai išreikti paprastais žodžiais, bet pamatai, kad išeina pasakyti tik prastai. Kiekvienoje situacijoje, kad ir į kokią erdvę įeitum, sieki to paprastumo, bet taip, kad tekstas neprarastų galimybės kuo visapusiškiau aprėpti dar neištirtą, tau paslaptingą sferą.

Sudėtingi tekstai, manyčiau, parašomi tada, kai, bandydami pasakyti kuo paprasčiau, kažką prarandame. Stengdamiesi kompensuoti nuostolius, esame priversti kurti sudėtingesnį tekstą. Tarkim, koks T. S. Eliotas nesugebėjo pasakyti paprasčiau, todėl dažnai kūrė painokas konstrukcijas. Bet tai jis darė iš profesinio, iš vidinio sąžiningumo, nemanau, kad norėdamas pasipuikuoti erudicija. Kas be ko, neretai atsiranda ir piktnaudžiavimo atvejų, kai išsilavinimu bandoma pasipuikuoti tartum išskleista povo uodega. Dėl to bent jau mane vietom erzina J. Joyce’o „Ulisas“, kuriame prikaišiota varginančių erudicinių, o gal „erudicinių“ minų, bet, nepaisant to, jam vis tiek pavyko parašyti šedevrą.

Poeziją esate pavadinęs žaibo išlydžiu, prozą – jos ilgesnį laiką besitęsiančia iškrova. O kaip apibūdintumėte eseistines užsklandėles?

Eseistika parašyta tarpinėje būsenoje tarp prozos ir poezijos. Užsklandėlėse, manau, yra ir žaibo išlydžių, ir gana racionalių pastangų, trumpą tekstą bandant paversti ir paprastu, ir paradoksaliu, t. y. ne tokiu jau ir paprastu, turinčiu kelis dugnus, kelis skaitymo variantus. Nelygu, kas skaitys. Vis dėlto šių tekstų specifika su kalba man leido elgtis kiek kitaip nei rašant eilėraščius. Poezijoje ji pati tarsi ateina ir ima byloti, tau kažką svarbaus sakyti, sykiais net aiškinti tai, ko anksčiau iš tiesų nežinojai. Nesu baigęs filologijos mokslų, tad pirmuosiuose eseistiniuose bandymuose įsitikinau, jog nemoku prozos kalbos, nejaučiu jos niuansų, specifikos. „Komentaruose“ dariau labai daug sakinio, stiliaus klaidų. Nors poezijoje, kurią rašiau jau anksčiau, klaidų beveik nepasitaikydavo, tarsi būčiau intuityviai, be ypatingų pastangų prisijungęs prie kažkokio kolektyvinio kalbos lobyno. Tai mane labai stebino. Dabar jau nelabai.

Ar literatūrinių žanrų kaita jūsų kūryboje susiklostė natūraliai?

Niekada negalvojau rašyti prozos. Pradėjau nuo „Komentarų“. Ilgą laiką juos rašiausi į sąsiuvinį, tai buvo mintys sau, o platesniame kontekste apie juos pagalvojau tik M. Gorbačiovui atėjus valdžion. Anksčiau nebuvo nė minties, kad tokio pobūdžio pasvarstymus būtų galima spausdinti. Tuo metu man atrodė svarbu ne poetinėmis, o kitomis priemonėmis pasiaiškinti pasaulį, žmogaus vietą jame, intelektualiai artikuliuotą dvasinį pagrindą, ant kurio stoviu. Poezijoje tas pagrindas taip pat egzistuoja, bet ji todėl ir yra poezija, kad be nuostolių jos neįmanoma išversti nei į literatūrologinę, socialinę, filosofinę, nei į jokią kitą kalbą. Taip ir atsirado toji laisvo mąstymo eseistika. Vėliau, jau rašant „Dykinėjimus“, pasidarė įdomu, kas yra toji meninė proza, kokie jos netikėtumai. Gal todėl vienas kitas tos knygos esiukas tapo panašus į novelę. Palengva kilo smalsumas – ar turiu galios pasidairyti po tas ganyklas, kuriose ganosi romanas?..

Taigi nuo poezijos prie prozos pereita natūraliai, netrūkčiojant, paprasčiausiai rašant tai, kas man svarbu, negalvojant apie jokią žanrų kaitą.

Kas jus, kaip kūrėją, domina šiuo metu?

Ir anksčiau, ir dabar mane domina pats gyvenimas. Arba pasakysiu „protingiau“: ne kokia klasikinė, o gyvenimo filosofija. Kitaip sakant, ne kodėl ir ne kur aš esu, o kaip turiu būti čia, kur esu. Nes, suk nesukęs, visi galų gale mes esame čia, nežinia kur. Bet turbūt vis dėlto esame. Kažką veikiame, darome, dirbame. O literatūra... Netgi rašytojui ji, mano manymu, turėtų būti visada antrame plane, šalia, neužstoti pasaulio. Prasčiausi, sudėtingiausi mano gyvenimo etapai susiję su potyriu, kai jaučiuosi esąs per daug rašytojas, t. y. suabsoliutinęs savo veiklos sritį, todėl nuo kažko itin svarbaus ir paprasto nutolęs. Tai silpnina, išderina vidines struktūras. Kai pavyksta jas suderinti, ir literatūra ima šypsotis, nepriekaištauja, jog ne ji čia svarbiausia. Ir tampa saikingai svarbiausia.

Paskutinis sakinys nelogiškas, bet tikslus.

O kas pastaruoju metu nustebino?

Kai esu geros formos, susistygavęs viduje, tada mane nustebina kiekvienas rytas. Pavyzdžiui, balkone rūkant pirmą cigaretę. Šitaip jaučiausi pavasarį, vasarą. Tiesiog visa esybe patiri, jog tau duotas toks fantastiškas daiktas kaip gyvenimas, pats buvimas. Kiekvieną rytą tuo stebiesi: už ką man ši malonė, dėl ko? Vos tik vidinės stygos ima tabaluoti, išeini laukan ir matai – jokio stebuklo! Jis tarsi savaime išnyra prieš tave, kai vėl pavyksta susibalansuoti, susitaikyti su savimi.

Tai yra didžiausia nuostaba.

Kas dar? Pavyzdžiui, šiuo metu mane stebina ir trys skaitomos knygos. Arba tiksliau: viena veda, kita primena, kiek pakoreguoja tai, ką buvau primiršęs, trečia gerokai erzina. Bet visos yra puikios.

Tikriausiai dažnai jūsų prašo patarti, pasakyti savo nuomonę. Man labiau norisi sužinoti ką kita – kokį gerą patarimą esate gavęs?

Tikriausiai iš žydų būsiu nusiklausęs šį: „Daryk tai, ką privalai, ir nesirūpink rezultatais.“ Pajutau, kad tai išties gražiai suformuluota mintis, kuri vis sukosi mano sąmonėje, tačiau niekaip negalėjo rasti tokios tikslios ir paprastos raiškos. Toks įvairių tautų, įvairių tradicijų labai įvairiai persakomas patarimas, kuris, nori nenori, kelia klausimą, kas vis dėlto yra tasai didesnis, kuris šitai liepia?

Taigi – nesirūpink, ar sulauksi apkalbų, ar apdovanojimų, daryk, ką manai, o gal ir iš tikrųjų privalai daryti. Kad ir eilėraščius rašyk...

Kalbėjosi Neringa Butnoriūtė



 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-05 13:15
Laukinė Obelis
Labai įdomus interviu.

Beje, čia puikus pademonstravimas, kaip gi veikia tas vidinis cenzorius:
"Beje, prie visko, ką sakau, reikėtų pridėti „galbūt“, nes dėl nieko žmogus negali būti absoliučiai tikras, užtikrintas. Kita vertus, pasaulyje yra tai, kas tikra, tačiau jokia kalba, jokia ženklų sistema negali šito perteikti adekvačiai, neiškraipydama, nenuskurdindama, nesumeluodama."
Tikrai ne kiekvienas tokį turi, ne kiekvienas turi pakankamai nuolankumo ir išminties tokį pas save įsileisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-03 12:07
bitezole
Na, D.Kajokoko kūrybą pažįstu tik iš "Dykinėjimų", kur jis man pasirodė be galo artimas savo mintimis ir pajautomis. Po visomis mintimis, kurios čia išsakytos, pasirašyčiau ir pati. Tikriausiai, savęs kaip drąsiai išsakančios savo mintis kūryboje, nepavadinčiau. Pasakyčiau, kad kūryba gema kartais ir iš nedrąsos, iš vienintelės tik tokios galimos būties ir saviraiškos formos, ir ne tik iš savo pranašumo suvokimo, bet kaip tik iš priešingų dalykų - nusižeminimo ir
kitų, žmonių, Dievo, pasaulio, adoracijos. Ir kaip jos, tos kūrybos, nesureikšminti, jei ji pasiglemžia tave visą, ir kaip supaprastinti visa nesuprastinant rašančiojo ir pasaulio santykio?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą