Didysis Bukas

Kai kurie žmonės niekada nesikrausto iš proto. Koks nepakeliamas turėtų būti jų gyvenimas.
Charles Bukowski

Prieš dešimtį metų San Pedro miestelyje, Kalifornijos valstijoje, JAV, kovo 9 dieną, sulaukęs septyniasdešimt trejų metų mirė genialus girtuoklis. Jo vardas turbūt dar beveik negirdėtas tik Lietuvos skaitytojui. Tai Charlesas Bukowskis – alkoholikas, lošėjas, mergininkas, vienišius ir vienas geriausių praeito amžiaus antrosios pusės Amerikos rašytojų.

Geriausia mokykla rašytojui yra sunki vaikystė, ir Bukowskis šią mokyklą baigė su pagyrimu. Rašytojas gimė 1920 metais Andernache, Vokietijoje, mažame kaimelyje ant Reino kranto. Jo tėvas buvo amerikiečių kareivis, vedęs vokietę, tačiau pasibaigus tarnybos laikui šeima Vokietijoje nepasiliko, o persikėlė gyventi į JAV ir, ilgai blaškęsi po Valstijas, pagaliau apsistojo Los Andžele.

Bukowskio tėvas buvo užsikrėtęs griežta prūsiška disciplina, todėl negailestingai lupdavo mažąjį Charlesą skustuvo galandinimo diržu esant progai ir visai be progos. Vienoje romano "Duona su kumpiu" ("Ham on Rye", 1982) scenoje Bukowskis pasakoja vaikystėje gaudavęs lupti vien už tai, kad nupjovęs vejoje žolę, palikdavo styroti kokį stiebelį. Egzekucijos būdavo žiaurios ir ilgos.

Tai traumavo berniuką – paauglystėje jis susirgo itin stipriu riebalinių liaukų uždegimu. Jo veidą ir kūną padengė didžiulės votys. Negana to, gydytojai, nustebinti tokio ypatingo atvejo, išbandė su Bukowskiu naujus gydymo metodus. Votis gręždavo specialiu elektriniu grąžteliu, ir tai buvo itin skausminga procedūra. Ligos ir tokio ekstremalaus gydymo žymės visam laikui sudarkė Bukowskio veidą.

Šios dvi bėdos – tėvo žiaurumas bei liga (ir tos ligos išprovokuotos bendraamžių patyčios ir panieka) – pavertė Bukowskį amžinu vienišiumi. Jam kasdien tekdavo susidurti su žiaurumu, abejingumu, pašaipa, žmogiškos užuojautos stoka. Kadangi tik "vargšai, atstumtieji ir silpnapročiai" ("Duona su kumpiu") norėjo bendrauti su Bukowskiu, pradėjęs rašyti jis tapo jų balsu literatūroje. Jie traukė jį savo sąžiningumu ir sunkiai išsikovotu išdidumu.

Savo bėdas jis pavertė privalumais:

"Kai tave muša gana ilgai ir stipriai, esi linkęs sakyti tik tai, ką iš tikrųjų manai; kitaip tariant, iš tavęs išmušamos visos pretenzijos. Jei sugebi tai ištverti, visa kas tavyje lieka yra tikra ir nesuklastota. Kiekvienas žmogus, kurį vaikystėje žiauriai bausdavo, gali tai iškentėti ir tapti stiprus, geras arba galiausiai virsti rasistu, žudiku, atsidurti beprotnamyje ar pasukti kitais klystkeliais. Taigi, kaip matot, mano tėvas buvo puikus literatūros mokytojas: jis išmokė mane, ką reiškia skausmas, skausmas be priežasties".

Tačiau egzistavo vienas universalus vaistas, gelbstintis Bukowskį nuo visų bėdų. Su tuo vaistu jį supažindino vienas iš "vargšų, atstumtųjų ir silpnapročių", trylikametį Bukowskį nusitempęs į savo tėvo vyno rūsį:

"Prisigerti buvo nuostabu. Aš nusprendžiau, kad man visada patiks prisigerti. Girtumas atimdavo pasaulio akivaizdumą, o kuo ilgiau to akivaizdumo nebūdavo, tuo daugiau šansų, kad ir tu pats tapsi neakivaizdus". (...) "Dar niekada man nebuvo taip gera, netgi masturbuojantis. Kodėl man apie tai niekas nepasakojo? Dabar gyvenimas buvo puikus, o žmonės tobuli, nes nepažeidžiami" ("Duona su kumpiu").

1939 metais Bukowskis įstoja į Los Andželo universiteto žurnalistikos ir anglų kalbos kursą, tačiau ir čia neapsieinama be ekscesų. Pamatęs, kad daugumas profesorių ir studentų palaiko kairiuosius, jis nusprendžia pagyvinti atmosferą ir apsiskelbia nacistu. Koledže ilgai neužsibūna, o tėvui radus pirmuosius jo apsakymus ir pagrasinus užmušti, jis, įkalbėtas persigandusios motinos, susirenka daiktus ir patraukia į Niujorką, o vėliau į Filadelfiją, ketindamas tapti rašytoju.

Rašo kaip pamišęs, nevalgo po keturias dienas, kad užtektų vokams ir pašto ženklams, apsakymus ir eilėraščius siunčia visiems literatūriniams žurnalams, tačiau atsako nesulaukia. Pasak jo dukros Marijos Luisos Bukowski, jis rašė tiek daug, kad vietoj popieriaus tekdavo naudoti popierinius parduotuvės paketus.

1946 metais, sukaupźs nemažą krūvą atsakomųjų laiškų iš leidyklų ir žurnalų, Bukowskis ryžtasi mesti rašyti. Ne dėl to, kad būtų suabejojęs savo talentu, tiesiog jis nusprendžia, kad jam trūksta gyvenimo patirties, o žurnalai spausdina mėšlą: "Reikia perskaityti apsakymą penkis kartus iš eilės, kad suprastum, jog moteris ruošiasi darytis abortą, o vyrukas – nusižudyti. Jei vien tik gebėjimas supainioti aiškius dalykus paversdavo rašytoją populiariu, tai aš nenorėjau prie to prisidėti. Ir tariau sau: eina jie visi po velnių. Geriau jau aš gersiu".

Ir jis ėmė gerti. Iki pat 1955 metų. Per tą laiką išvažinėjo šalį skersai ir išilgai, dirbo indų plovėju, kroviku, sunkvežimio vairuotoju, sargu, paštininku, benzino kolonėlės darbininku, sandėlininku, skerdyklos darbininku, automobilių stovėjimo aikštelės prižiūrėtoju, Raudonojo kryžiaus sanitaru, liftininku, ekspeditoriumi ir darė gyvą galą kitų dalykų. Tais pat metais Bukowskis buvo paguldytas į ligoninę diagnozavus kraujuojančią skrandžio opą ir jis tik vargais negalais išsikapstė. "Visi galvojo, kad aš mirsiu, tačiau taip neatsitiko, todėl vėl ėmiau rašyti. Tik vietoj apsakymų man išeidavo poezija".

Bukowskis neturėjo jokių ypatingų poezijos rašymo teorijų. Stengėsi rašyti atkakliai, rašyti taip, kaip galvoja. Jei reikia, buvo pasiryžęs išplėšti iš savęs su krauju ir mėsa. To rezultatas – savotiškas grubus stilius, lyg skaitytum ne poeziją, o koks nors kauštelėjęs nepažįstamasis sėdėtų priešais tave bare ir pasakotų savo istoriją.

Norėdamas išgarsėti, Bukowskis imasi skandalingų dalykų: rašo vyriškiems erotiniams ir pornografiniams žurnalams, kelia didžiules gertynes, tyčiojasi iš to meto bitnikų ir hipių kultūros, kuria apsakymėlius ir eiles radikaliems Los Andželo undergroundo leidiniams. Jo laikraščiui "Open City" ("Atviras miestas") rašyta skiltis "Notes of the Dirty Old Man" ("Seno ožio užrašai") buvo itin skandalinga ir padėjo Bukowskiui sukurti savo reputacij¹.

1960 metais išleistas jo pirmasis eilėraščių rinkinys "Gėlė, kumštis ir žvėriškas staugsmas" ("Flower, Fist and Bestial Wail"), tapęs bibliografine retenybe. Po trejų metų Nju Orleane išleidžiama antroji knyga – "Tai laiko mano širdį savo delnuose" ("It Catches My Heart in Its Hands").

Septintojo dešimtmečio viduryje Bukowskis skelbia savo kūrybą tokioje galybėje nedidelių poezijos žurnalų, kad pripažįstamas undergroundo poezijos karaliumi.

Tačiau kritikai tyli lyg vandens į burną prisisėmę. Jie, žinoma, dejuoja, kad JAV poezija tapo pernelyg akademiška, ir reikia ją padaryti paprastą ir prieinamą, reikia įsileisti šnekamąją kalbą, reikia kalbėti paprastam skaitytojui. Kol jie šnekėjo, Bukowskis tai padarė.

Gana ilgą laiką Bukowskis buvo juodadarbis, nes baiminosi, kad intelektinė veikla bus pragaištinga jam, kaip rašytojui. 1958 metais, kilus problemoms dėl nuomos ir alimentų, jis buvo priverstas susirasti nuolatinį darbą pašte, kuriame liko iki 1969 metų. Rūšiavo paštą Anekso pašto skyriuje, Los Andželo centre. Ji žudė biurokratinis abejingumas ir žiaurumas, darbo monotonija (tam, kad išmoktų pašto kodus, jis naudodavosi nešvankių žodžių rinkiniais).

Galų gale Džonas Martinas, pagrindinis Bukowskio leidėjas, leidyklos "Juodasis žvirblis" ("Black Sparrow Press") įkūrėjas 1969 metais pasiūlė Bukowskiui mokėti po 100 dolerių per mėnesį, jei jis mes darbą ir užsiims tik rašymu. Neilgai dvejojęs jis sutiko. Pasak leidėjo, po mėnesio Bukowskis paskambino ir pranešė romaną jau baigęs.

Romanas buvo išleistas po metų ir parduotas 75 tūkstančių egzempliorių tiražu JAV ir 500 tūkstančių tiražu likusiame pasaulyje. Beje, jis visada buvo daug populiaresnis Europoje arba Lotynų Amerikoje, negu savo gimtojoje šalyje. Pats autorius savo populiarumą aiškina paprastai: "Aš manau, kad Europos skaitytojai atviresni rizikingiems sumanymams ir naujiems vėjams. Čia, JAV, labiau mėgstama senamadiškesnė ir saugesnė literatūra. Čia žmonės nenori būti sukrėsti ar pažadinti. Jie labiau mėgsta pramiegoti savo gyvenimus. Kas saugu ir sena, jiems tinka".

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Bukowskis buvo gana garsus, kad ir koledžų profesoriai, ir barai bei klubai kviestųsi jį skaityti eilėraščių. Žiūrovams Bukowskis galėdavo pasirodyti tik išgėręs. Kadangi žiūrovai taip pat neatsilikdavo, skaitymai virsdavo chaotiška stichija; Bukowskis šaukdavo klausytojams savo eilėraščius ir nešvankybes, nepamiršdamas gurkštelti, o klausytojai atsiliepdavo tuo pačiu.

"Susirinkdavo visiški pamišėliai, – atsimena vienas iš draugų. – Vieni jį mylėjo, kiti – nekentė, tačiau visi staugdavo, klykdavo ir šokinėdavo kaip bepročiai".

Į savo gyvenimo pabaigą Bukowskis staiga tapo populiarus. Europoje jį sutinka kaip roko žvaigždę, interviu su girtu Bukowskiu, grabinėjančiu TV šou vedėjos kojas ir nuvirstančiu su kėde, Prancūzijoje net išleidžiamas atskira vaizdo kasete. Jis vakarieniauja su Normanu Maileriu ("Maileris man patiko, nors jo rašliava manęs vis tiek nedomina") ir lankosi žirgų lenktynėse su Shawnu Pennu, geria su Madonna.

Prie to smarkiai prisidėjo ir 1987 metais režisieriaus Barbetto Schroederio susuktas filmas "Barfly". Jame patį Bukowskį ar jo alter ego Henrį Činaskį vaidino Mickey’s Rourke’as, o jo meilužę – Fay Danavej. Pagal šio filmo kūrimo istoriją Bukowskis vėliau parašė romaną "Holivudas".

"Aš jau viską suplanavau. Nudvėsiu 2000-aisiais, kai man sukaks 80. Tik pagalvokit: tau 80, o po tavimi dejuoja aštuoniolikmetė. Jeigu kaip nors ir įmanoma apmulkinti mirtį, tai tik šitaip". Deja, šitaip mirties didžiajam girtuokliui apmulkinti nepavyko. Pritrūko šešerių metelių.

Pagrindinis daugumos Bukowskio romanų, apsakymų ir eilėraščių veikėjas – prasigėręs ir viskuo nusivylęs jaunas rašytojas. Jis verčiasi atsitiktiniais uždarbiais, geria, kabina kekšes ir tokias pačias vienišas alkoholikes, kaip ir jis. Valkatos gyvenimo sunkumai – jo įkvėpimo šaltinis. Jis savas tarp sutenerių, padienių darbininkų, prostitučių, alkoholikų, jaunųjų menininkų, ir tokio tipo nevykėlių, kurie, pralošę paskutinius pinigus žirgų lenktynėse ir palikę ant virtuvės stalo atsisveikinimo raštelį, trečią ryto išdumia automobiu į tuščią greitkelį.

Pats Bukowskis yra geriausia anarchistinė "plastikinio" pasaulio satyra, kai geria ir blevyzgoja, darydamas sau gėdą, prabrangiuose viešbučiuose, lėktuvuose ir poetiniuose koledžų skaitymuose, kai ateina į aukštuomenės dzenbudistines vestuves ir pasirodo esąs vienintelis svečias su kostiumu ir dovana, kai jį lanko ilgaplaukiai vaikinai ir merginos, kai supranta atsidūręs tarp slapto malonumo ir siaubo, kad jo eilėraščiai žinomi ir vertinami tik nedaugelio poezijos mylėtojų. Tačiau, nepaisant visų Bukowskio pastangų atrodyti kietu vyruku, jam būdinga silpnybė, sentimentalumas, ištikimybė savo menui. Jis puikiai, kaip ir mes, žino, kad istorija paliko jį nuošalyje, o jo netektis yra taip pat ir mūsų praradimas. Iš kai kurių graudžiai juokingų apsakymų susidarytas jo, kaip atskalūno ir savotiško moralinio relikto, įvaizdis suspindi savotiška šventumo aureole. Tokius šventuosius Rusijoje vadindavo "jurodivyje".

Apie literatūrą Bukowskis buvo griežtos ir nenenuginčijamos nuomonės: "Man ne itin patinka literatūrinis palikimas, jis per daug iščiustytas ir sustyguotas, daug kas jame veidmainiška ir nenuoširdu, išskyrus keletą atvejų. Jie man ir padėjo sekti literatūros plėtotę. Man patiko Celino "Kelionė", Villonas, Neruda, ankstyvasis Hemingway’us, visas Knutas Hamsunas, Fiodoras Dosas, na, ir turbūt viskas".

Nepaisant gyvenimo būdo ir prisiimtos pozos, Bukowskis buvo disciplinuotas ir produktyvus rašytojas. Jo paskutinių trisdešimties metų kūrybinis palikimas didžiulis: daugiau nei 1000 eilėraščių, 30 eilių knygų, 5 apsakymų rinkiniai, 6 romanai ir autobiografinis scenarijus.