Nesu teologas, todėl iš karto pasakau – neketinu šioje publikacijoje diskutuoti, ar turėjo Jėzus Kristus žmoną ir vaikų, ar ne. Ne mano reikalas. Jei net ir turėjo, ne tai svarbu – juk Jis buvo ir žmogus. Tačiau norėčiau įsiterpti į neseniai užvirusias aršias diskusijas dėl Dano Browno knygos „Da Vinčio kodas“ bei pagal ją pastatyto to paties pavadinimo filmo. Beje, filmas, mano nuomone, – visiškas šlamštas, milijonus kainavęs holivudinis kičas. Žiūrėjau nuobodžiaudamas, nors jame vaidino net trys mano itin mėgstami aktoriai.
Plagiato šaknys
Kodėl užsipuolu „kodo“ autorių? Aš, kaip rašantis žmogus, nekenčiu plagiato. Taip, D. Brownas jau bylinėjosi su 1982 m. knygos „Šventasis kraujas ir šventasis Gralis“ autoriais dėl plagiato, tačiau bylą „kodo“ kūrėjas laimėjo, ir viskas vėl savo vietose – pasaulis toliau lieka pasidalijęs į knygos/filmo garbintojus ir jo nemėgėjus/nekentėjus. Savęs nepriskirčiau nė prie vienų. Knyga „Da Vinčio kodas“ man tėra geras skaitaliukas laikui užmušti, pagal amerikietiško filmo scenarijaus kanonus sukonstruotas detektyvas (toli gražu ne pats geriausias pasaulyje).
D.Browno knygos labai panašios –¬ perskaitęs trečdalį, gali nuspėti pabaigą.
Vis dėlto grįškime prie tikrųjų plagiato šaknų. Umberto Eco, parašęs vieną geriausių pasaulyje konspirologinių romanų „Fuko švytuoklė“, akivaizdžiai įtakojo D. Browną (kurio kūrinys už U. Eco šedevrą daug prastesnis – tikras šunainis prieš gardų kepsnį), tačiau iš tiesų viskas nusirašyta nuo dar 1969–1971 m. sukurtos ir 1975 m. išleistos trilogijos „Iliuminatai“, kurią parašė Robertas Shea (1933–1994) ir Robertas Antonas Wilsonas (g. 1932 m.). Šią trilogiją, kurią sudaro romanai „Akis piramidėje“, „Auksinis obuolys“ ir „Leviatanas“, jos autoriai vadina „pasaka paranoikams“, kurioje satyriškai aprašamos Amerikoje populiarios konspiracijos teorijos (o jų yra išties daug).
Beje, nemažai konspiracijos teorijų trilogijoje paimta iš skaitytojų laiškų, kuriuos gavo žurnalas „Playboy“ (jame kurį laiką dirbo „Iliuminatų autoriai“). Šioje vietoje negaliu neprisiminti savo žurnalistinės praktikos, kai teko girdėti besiskundžiančius Lietuvos prokurorus, gaunančius pačius neįtikėtiniausius konspiracinių teorijų variantus: visus, be abejonės, pranoko žmogelis, pareiškęs prokuratūrai, kad KGB transliuoja visas jo mintis per Kišiniovo (Moldovos sostinės) valstybinį radiją.
Grįžtant prie „Iliuminatų“ trilogijos, reikia pažymėti, kad joje viskas supinta labai išradingai. Netgi ta patį U. Eco galėtume įtarti plagiatu, nes jo aprašyta tamplierių „istorija“ su iliuminatų „sąmokslu“ turi nemažai bendra.
Kas tie iliuminatai?
Trumpai apie iliuminatus (lot. „apšviestieji“). Taip save vadino kelios tarpusavyje nesusijusios grupės. Pirmąsyk jų pavadinimas paminėtas XIV a., kai popiežius Klementas V 1311 m. Vienos susirinkime prakeikė Paryžiuje veikusią eretišką sektą, pavadintą „Laisvosios dvasios brolija“. XV a. Ispanijoje veikė organizacija alumbrados, save vadinusi gnostine. Beje, didelių bėdų vos neužsitraukė jos veikla susidomėjęs Salamankoje 1527 m. studijavęs jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacijus de Lojola. XVII a. judėjimas (pavadinimu illuminés) persikėlė į Prancūziją, vėliau į Angliją. XVIII a. iliuminatais vadinti prancūzų ir rusų martinistai, užsiiminėję okultizmu. Vokietijoje, Bavarijoje, veikė illuminati – 1776 m. buvo įkurtas „Iliuminatų ordinas“, kuris po kelių metų buvo uždraustas kartu su masonais.
Iliuminatai, skirtingai nei masonai, netikėjo Aukščiausiosios Būtybės egzistavimu, tai buvo ateistai, agnostikai, antiklerikalai. Tačiau iliuminatai, kaip ir masonai, turėjo sudėtingą hierarchinę struktūrą. Manoma, kad įvairiose Europos šalyse jų narių buvo apie 2000. Gimė įvairios konspiracinės teorijos, kurių esmė – ši slapta organizacija ketina pakeisti visas pasaulio religijas humanistine filosofija ir pasaulyje įvesti vieną vyriausybę. Tai iliuminatai neva ketino padaryti panaudodami bet kokias priemones: korupciją, žudymus, šmeižtą, bankų kontrolę, savo agentų infiltravimą į įvairių šalių vyriausybes, bandydami sukelti karus ir revoliucijas, kad galėtų užimti pačius aukščiausius politinius postus. Manyta, kad Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos – iliuminatų darbas. Iliuminatai dažnai buvo siejami su masonais (manyta, kad šios organizacijos susijungusios arba bent jau glaudžiai bendradarbiauja).
Beje, dabartinis popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kardinolu, 1983 m. dokumente „Šventoji tikėjimo doktrinos kongregacija“ pažymėjo, kad „tikintieji, susiję su masonų organizacijomis, daro mirtiną nuodėmę“.
1975 m. R. Shea ir R.A. Wilsono trilogija grąžino iliuminatus į dienos šviesą. Joje tiek ironijos, kad ir aklas pastebėtų (skirtingai nei D. Browno „kode“). Knygose postmodernistiškai susimaišo fantastika, konspiracijos teorijos, kontrkultūros, numerologija ir diskordianizmas (1958–1959 m. įkurta pseudoreligija, skirta pasijuokti iš visų religijų).
„Iliuminatų“ trilogijos labirintai
Knygose pateikiami dialogai, dažnai prieštaraujančios viena kitai įvairių įsivaizduojamų istorijų versijos, knygų herojų mintys, juos aplankančios haliucinacijos, vidiniai balsai. Yra netgi skyrių, kuriuose ironiškai, postmodernistiškai recenzuojama pati trilogija.
Padrika „Iliuminatų“ trilogijos fabula maždaug tokia: du Niujorko detektyvai (neprimena „Da Vinčio kodo? – M.P.) bando aiškintis kairiųjų žurnalo „Confrontation“ redakcijoje sprogusios bombos atsiradimo aplinkybes. Paaiškėja, kad šis žurnalas aptiko brolių Kennedy bei Martino Lutherio Kingo (jaun.) žmogžudysčių pėdsakus. Po to paslaptingai dingo leidinio redaktorius. Detektyvai aptinka, jog į visai tai įsipainiojusios galingos slaptos organizacijos. Detektyvai patenka į konspiracinių teorijų voratinklį. Romane atsiranda diskordianiečiai, kurių amžini priešai – iliuminatai, pasaulį valdanti slapta organizacija. Diskordianiečių pasipriešinimas finansuojamas auksu, rastu po vandeniu Atlantidos liekanose.
Toliau pasakoti nė neverta – vyksta kovos dėl pasaulio, į kurias įsitraukia ir rokenrolo grupė „American Medical Association“, kurios muzika turi pakenkti visai žmonijai. Tačiau blogiukus „padeda į vietą“ dievybė Eris. Vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojom – kaip ir D. Browno knygose, geriečiai tampa blogiečiais ir atvirkščiai.
Trilogija padalinta į penkias „knygas“, nes diskordianistų kalendoriuje – penki metų laikai. Tai dar ne viskas – kiekviena „knyga“ padalinta į dešimt „kelionių“ (nes tiek yra sefirotų – panašu, kad šią knygų skirstymo schemą bus pasičiupęs U. Eco „Fuko švytuoklėje“ – M.P.). Be to, viskas baigiasi 14 priedų, pavadintų hebrajų raidėmis. Tiesa, pažymima, kad iš pradžių buvo 22 priedai, bet 8 „bus išspausdinti rojuje, nes žemėje pritrūko popieriaus“.
„Iliuminatų“ trilogija balansuoja tarp melodramos (R. Shea nuopelnas) ir kandžios satyros (R.A. Wilsono darbas). Deja, panašu, kad D. Brownui to trūksta – jo melodrama „skysta“, satyra irgi, daug klaidų, paverčiančių garsiąją, „įtakingąją“ knygą eiliniu detektyvu.
Be to, tęsinių apie iliuminatus du Robertai parašė ne vieną ir ne du, kuriuose nagrinėja naujas konspiracijos teorijas, susijusias net su virtualiąja realybe.
1976–1977 m. Londono Karališkajame nacionaliniame teatre buvo pastatytas spektaklis pagal „Iliuminatų“ trilogiją. „Iliuminatai“ įtakojo žymią elektronikos grupę „The KLF“ (taip vadinosi viena slapta organizacija, aprašyta knygoje). Pagal knygą sukurtas filmas „23“, kortų žaidimas.
Būtent ši knyga išpopuliarino konspiracinio romano žanrą, įtakojo ir „X failų“ atsiradimą.
Neagituoju skaityti šios knygos. Tiesiog pažvelkime, kas yra kas: kam mums amerikietiškas mėsainis su k-k gėrimu, jei galime balinta angliška arbata užgerti skanų sausainį?