Maumus keičia tamplieriai

Vaikystėje po mano lova gyveno baubai su maumais. Bent jau taip sakė tėvai. Aš maumų su baubais bijojau dar nuo to sykio, kai palindęs po lova užstrigau ir niekaip negalėjau išlįsti. Tad tėvų informacijos patikimumo netikrinau. Dabar pakišęs ranką po ja – lova – randu tamplierius, rozenkrauzerius, druidus ir, aišku, įvairiausius sąmokslus.

Nepagalvokit nieko bloga – po mano lova nesivolioja jokia krūva lavonų kaulų, po ja – tik knygos.

Paslaptys visada traukė žmogaus dėmesį. XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo itin populiarios paslaptys, susijusios su ateiviais (kaip tik tada triumfavo „Žvaigdžių karai“). Dabar populiarios tampa tos paslaptys, kurios susijusios su istorija.

Ko reikia šiandienos paklausiausiai knygai? Slapta draugija, kurios gijos nusitęsia į tolimus laikus, daug matomose vietose užkoduotų simbolių, kokio nors lavono – geriausia, kad jis būtų keistai subjaurotas – kokio nors naivaus jaunuolio arba, priešingai, įgudusio visokių paslapčių sprendėjo. Štai beveik ir visi pagrindiniai elementai populiariai knygai. Veiksmas gali vykti tiek žiloje senovėje, tiek moderniais laikais, tačiau būtinai reikia, kad paslapčių raktas slypėtų bent jau Renesanso epochoje, o dar geriau – viduramžiuose.

Jaunas ispanas Javieras Sierra savo knygoje „Paslaptinga vakarienė“ gvildena Leonardo Da Vinčio paslaptis. Jo romano didžioji paslaptis – garsusis paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Anot Sierra, paveikslas „Vakarienė“ sėte nusėtas keistumais: nėra šventojo Gralio, Kristus neaukoja eucharistijos sakramento, o apaštalai yra iš tikrųjų heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai. Aišku, kūrinyje yra užfiksuota stulbinama žinia. Interneto svetainėje http://www.thesecretsupper.com/ apie šį paveikslą galima rasti įvairių paslapčių.

Pats Sierra teigia, kad istorija yra jo aistra. Tai akivaizdu. Iš esmės jis dirba kaip istorikas, užsiimantis mikroistorija. Mikroistorija – tai koks nors įvykis, kuris ištyrinėjamas itin atidžiai, aptariant įvairiausius aspektus. Tą patį daro ir Sierra, tačiau istoriko griežtumą ir hipotezių formulavimą pakeičia aistra ir fantazija.

Jonas Fasmanas savo knygje „Geografo biblioteka“ braunasi į alchemikų paslaptis: slapta brolija, kurios nariai gyvena šimtus metų, paslaptis, kuri saugojama netgi gyvybės kaina, meilės istorija, lavonai – ko daugiau reikia paskaitomam romanui?

Beje, šiame romane yra ir baltiškų motyvų. Tai ne vien tik dėstytojas estas. Istorijos pradžia nukeliama į XII amžių ir prie Baltijos krantų sudužus al Idrisio laivui. Manoma, kad jis gyveno 1100–1166 metais, buvo vienas žymiausių viduramžių keliautojų, kartografas, gavęs puikų išsilavinimą viename žymiausių Europos arabų kultūros centrų Kordoboje. Apie 1138 m. apsigyveno Palerme, Sicilijos karaliaus Rodžerio II rūmuose. XII amžiaus viduryje sudarė detalų tuo metu žinomo pasaulio žemėlapį su plačiais komentarais. Beje, Idrisius aprašydamas Lenkiją ir Rusiją mini klestintį miestą Madsūną. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai buvo Lietuvos miestas. Idrisius rašo: „..iki Madsūna yra trys šimtai mylių. Tai didelis klestintis miestas, kurio gyventojai garbina ugnį“.

Ką gi, tai užuomina, kad Lietuvos istorija irgi gali tapti dėmesio vertu objektu. Pagalvokime kartu. Kas dabar traukia dėmesį? Tamplieriai, kurie kovojo Jeruzalėje ir pralaimėjo – pralaimėjo ir Europoje, kada juos sutriuškino Prancūzijos karalius XIV amžiaus pradžioje. Tačiau kur jie galėjo rasti priebėgą? Ogi tuo metu kryžiaus žygiai buvo vykdomi prieš Lietuvą. Tad kodėl tamplierių paslaptis negalėtų būti paslėpta Lietuvos miškuose, kuriuos taip mini visi to meto geografai ir keliautojai? Juk būtent Magdeburge galėjo slėptis tamplierių likučiai. Štai ir pradžia dar vienam romanui.

Norint galima pradėti ir kitaip. Reikia saracėnų? Prašom. XIII, XIV amžiuje lietuviai kartais taip būdavo vadinami. Istorikai tai aiškina ano meto mentalitetu: visuose pasaulio pakraščiuose gyveno saracėnai. Lietuva juk irgi buvo pasaulio pakraštys, tad kodėl jų nepavadinus saracėnais? Tačiau rašytojui tai gali būti užuomina į tai, kad saracėnai atsikraustė (kad ir su tuo pačiu Idrisium) į Lietuvą, išmokė lietuvius visokių gudrybių (juk kodėl kaip tik nuo XII amžiaus padidėja lietuvių karingumas? Nuo pirmojo Lietuvos paminėjimo 1009 metais iki minėto laikotarpio Lietuva paminima apskritai tik per 30 kartų, O jau nuo 1201 iki 1236 metų minima per 40 lietuvių karo žygių. Ar tik nebus Idrisis rankų savo prikišęs (jei kas netiki, būtinai perskaitykite „Geografo biblioteką“)! Taigi tiesa yra tokia: Saliamono šventykloje tamplieriai iškasė ne šventąjį Gralį, bet lentelę, ant kurios buvo parašyta paslaptis. Pasirodo, kad Idrisius šventąjį Gralį paslėpė tolimoje šiaurėje, pas aisčius – kad ir toje pačioje Romuvoje, kurią kažkodėl vadino Madsūna – juk jos gyventojai garbino ugnį. Aišku, tamplieriams nieko kita neliko, tik susikrauti savo daiktus ir patraukti į šiaurę. Nukariauti prūsai šventąjį Gralį atidavė Mindaugui – štai kodėl popiežius leido karūnuotis kažkokiam pagoniui. Tada kryžiuočiams teliko puldinėti Lietuvą. Ko dėl šventojo Gralio nepadarysi! Tad kovos su kryžiuočiais vyko ne todėl, kad šie norėjo apkrikštyti kažkokius pagonis – lyg jiems tai labai rūpėtų. Jie norėjo šventąjį Gralį susigrąžinti. Nieko jiems, aišku, nepavyko, nes Gralį Jogaila lenkams atidavė. O šie, kaip visada, jį Krokuvoje kažkur pradangino (juk kodėl Hitleris pirmiausiai užpuolė Lenkiją ir per dvi savaites sumalė – kam tokia skuba? Gralio ieškojo ir nenorėjo, kad lenkai spėtų jį išvežti).

Deja, Raymondas Khoury knygoje „Paskutinis tamplierius“ veiksmą kilnoja nuo Niujorko iki bažnytkaimio Turkijoje, bet Lietuvos neprisimena. Siužetas tas pats: vaikomasi tamplierių paslapties. Asmuo, įpykęs ant Bažnyčios, nori ją sunaikinti, atskleidęs, kad jos pamatiniai tekstai yra melagingi. Šią paslaptį žinojo tamplieriai, todėl jų labai bijojo ir juos sunaikino.

Kitiems veikėjams, kurie pripažįsta tik tiesą ir tik tiesą, išsigelbėjus iš audros ir patekus pas nuoširdžius krikščionis, vis dėlto iškilo filosofinis klausimas: jei religija padeda gyventi, tai ar verta ją sugriauti, net jei ji ir pastatyta ant melagingų pamatų?

Jorge Molisto knygoje „Žiedas. Paskutinis tamplieriaus palikimas“ paslaptis ne tokia metafizinė: ten ieškoma tikro aukso ir tikrų brangakmenių lobio – aukso ir brangakmenių. Šioje knygoje yra visko: žudynių, meilės, ieškojimo, persekiojimo. Tiesa, perskaičius jas, visi siužetai susilieja, lavonai susimaišo. Pasakojama iš esmės ta pati istorija. Tad kodėl tokios knygos populiarios?

Kur slypi „Da Vinčio kodo“ paslaptis?

Kodėl vis dėlto populiariausia tarp šių knygų yra „Da Vinčio kodas“? Perskaičiau kitą Dano Browne’o knygą „Angels and Demons“, kuri buvo parašyta anksčiau už „Da Vinčio kodą“. Nustebau, jog tai identiškos knygos: turiu omenyje pasakojimą. Paslaptingas „Illiuminati“ ordinas, pagrindinis niekdarys, apsimetinėja iki pat romano pabaigos, aišku, jo kėslai susiję su nelabai garbingais dalykais. Žodžiu, pasakojimas lygiai toks pats, kaip ir „Da Vinčio kode“. Tad kodėl populiarus tapo „Da Vinčio kodas“, o ne ši knyga?

Kadangi knygos naratyvumo požiūriu yra identiškos, tad negalima sakyti, kad nulemia intriga.Tad bandyčiau kelti tokią hipotezę. „Da Vinčio kodas“ turi vieną dalyką, kurio nėra knygoje „Angels and Demons“. Pastaroji – tai tiesiog pasakojimas, o „Da Vinčio kodas“ turi dar vieną sluoksnį. Ji užkabina mūsų realybę: priverčia suabejoti krikščionybės istorija. Tai nėra mums įprastas ateizmas, kuris neneigia Kristaus kaip istorinio asmens fakto, bet teigia, kad jis buvo tik žmogus. Ir tiek. Tuo metu čia pasakojama istorija, kad Kristus buvo vedęs, turėjo vaikų, o Bažnyčia tai žino ir stengiasi visais būdais tą paslaptį nuslėpti nuo milijonų savo tikinčiųjų. Aišku, yra būrelis pašvęstųjų – nuostabiausių žmonijos protų, kurie žino tikrąją istoriją, tačiau kažkodėl per visus du tūkstančius metų ją slepia.

Tad nenuostabu, kad daugelis patiki šiuo grožiniu kūriniu: o kas, jei taip yra iš tiesų? Kas, jei iš tiesų mus ilgą laiką apgaudinėjo?

Štai čia atsiremiame į sąmokslo teoriją. Umberto Eco interviu „Playboy“ teigė: „Browne’as parašė neblogą pramoginį romaną, kuris skaitomas ne be malonumo. Jis naudoja okultinius paistalus, kokius ir aš pats įterpiau į „Fuko švytuoklę“, tik daro tai labai groteskiškai. Žmonės, tikintys, kad dėl rugsėjo 11-osios kaltas Bushas, o ne „Al Qaeda“, tiki ir Danu Browne’u. Už visų neaiškių pasaulio įvykių jie būtinai įžvelgia sąmokslą – toks jų poreikis. Ir jei nežino, ką veikti savaitgalį, lanko Browne’o romanų veiksmo vietas. Pavyzdžiui, Luvrą, kur, jei tikėtume Browne’u, ilsisi Marijos Magdalietės palaikai”.

Sąmokslo teorijos šiandien yra ypač populiarios. Žmogui reikia surasti kažką, kas slypi anapus. Kažką, kas iš tikrųjų judina šį pasaulį, kažką, kas yra akivaizdu, bet kartu ir giliausiai nuo mūsų paslėpta.

Tokių knygų gausa iškelia klausimą – o kodėl šiuo metu iškilo sąmokslo teorijų alkis? Ar tai Vakarų kultūros postmoderni fazė, kada reikia suabejoti visais pagrindais? Taip, plius Bažnyčios reakcija ir visagalis marketingas. Knygos populiarumą lemia Bažnyčios hierarchų reakcija. Štai supeikė Dano Browne’o romaną – ir milijonai egzempliorių parduota. O tuo metu Raymondo Khoury nepeikia, tad jam reikia pasitenkinti kuklesniais honorarais. Audringai reaguojantys vyskupai ir kardinolai patenka į spąstus. Jie elgiasi taip, kaip aprašyti Dano Browne’o knygoje (o vėliau ir kitose) dvasininkai. Todėl tokia reakcija tik sustiprina įspūdį, jog „kažkas“ už to slypi. Čia panašiai kaip su R. Paksu – kuo daugiau „elitas“ jį kritikuoja, tuo jo kovotojo su nusipenėjusiomis viršūnėlėmis įvaizdis stiprėja.

Prisiminkime, kad ir tokia nekalta knyga kaip „Haris Poteris“ taip pat susilaukė kai kurių Bažnyčios hierarachų pasmerkimo. Tačiau tai, be abejo, tik pasitarnavo šios knygos reklamai.

Baimė ir sąmokslas

Tačiau manyčiau, kad yra dar vienas kultūrinis sluoksnis, kuris palaiko tokių knygų populiarumą.

Tokios literatūros antplūdis – tai sekuliarios baimės išraiška. Tipologiškai mūsų laikotarpį lyginčiau su Renesanso epocha (kaip ir daugelis mano aptariamų autorių savo dėmesį irgi sutelkia į šiuos laikus).

Pašėliškas technologijų ir pasaulio greitis atneša ne tik progresyvias idėjas, atveria naujus horizontus, ne tik žmogų padaro vis galingesnį ir galingesnį, palengvina jo gyvenimą, bet ir iškelia į paviršių archaines sąmonės formas, masinės baimės protrūkius bei smurto išpuolius.

Situacija, kai greita technologijų raida buvo lydima giliai įsišaknijusios baimės, žmonijos istorijoje pasikartojo ne vieną kartą. Bene artimiausias pavyzdys yra Renesanso epocha, kuri daugeliui asocijuojasi su didžiais geografiniai atradimais, nuostabiais technikos išradimais, minties galiūnais, paklojusiais mūsų tolerantiškos ir „civilizuotos” visuomenės pamatus. Taip ir buvo.

1495 metais buvo išrasta spiralinė spyruoklė, kuri įgalino gaminti stalinius, o vėliau ir kišeninius laikrodžius. Nuo šiol kiekvienas galėjo žinoti tikslų laiką. Ir tai buvo vienas didžiausių išradimų. 1455 metais Bolonijoje Aristotelis Fioravantini pastūmė 400 tonų svėrusią varpinę 18 metrų. Anais laikais tai buvo neregėtas įvykis. 1480 metais granuliuoto parako išradimas pakeitė visą kariavimo meną. Beje, Mahomedas II nebūtų užėmęs Konstantinopolio 1453 metais, jei jam vengrų inžinieriai nebūtų parūpinę artilerijos pabūklų. Geografiniai atradimai keitė erdvės sampratą, žmonių žinias apie pasaulį. Tai buvo didinga epocha.

Tačiau kartu tai buvo masinės isteriškos baimės epocha. Istorikai labai aiškiai parodo, kad nuo XV amžiaus pabaigos iki XVII amžiaus vidurio Europoje tvyrojo baimė. Buvo bijoma savo kaimyno, svetimšalio, kitatikio, viso to, kas tolima. Juk neatsitiktinai kaip tik šiuo laikotarpiu prasideda raganų medžioklė. Jei kas vis dar galvoja, kad raganos buvo degintos tamsiais viduramžiais, smarkiai klysta. Kaitriausiai raganų laužai liepsnojo 1575–1625 metais, kai kūrė Baconas, Bruno, Shakespeare’as, Servantesas, Rembrandtas. Nereikia manyti, kad raganų teismuose dalyvavo tamsūs žmonės. Raganas teisdavo labiausiai išsimokslinę ano meto žmonės. Garsusis „Raganų kūjis”, kuriame buvo aprašomos raganos ir jų darbai, XVI amžiuje susilaukė gausybės leidimų ir pasiekė neregėtą 50 000 egzempliorių tiražą. Tritomė velnysčių enciklopedija „Velnių teatras” pasiekė 231 600 egzempliorių tiražą.

Paradoksalu, tačiau knygų spausdinimo technologijos išradimas kaip tik ir lėmė tokius tiražus, o drauge prisidėjo prie didesnio sudegintų raganų skaičiaus. Tvyrojusi baimė atvedė iki to, kad buvo supaprastinta teismo procedūra – panaikintos visos viduramžiais egzistavusios normos, leidusios ginti kaltinamąjį. Praktiškai buvo panaikinti bet kokie apribojimai kankinimams. Tai akivaizdus regresas lyginant su viduramžiais.

Istorikams iškyla klausimas – kaip suprasti tokią epochą, kurioje ir klesti mokslas, technologijos pažanga, kuriami didingi meno kūriniai, ir ji skendi baimėje, yra netolerantiška, agresyvi, nesaugi. Daroma išvada, kad greita techniko raida keičia kasdienes gyvenimo formas, o tai dezorientuoja gyventojus. Kas buvo įprasta, nustoja būti efektyvu. Visa tai sukelia masines streso ir baimės situacijas. Todėl ieškoma kaltų, juos bandoma sunaikinti. Kartu iškyla noras paprastai išaiškinti pasaulį: religingame pasaulyje sąmokslo teorijos autorius, aišku, yra velnias. Štai kodėl tiek daug velnysčių ir tiek daug raganų atsiranda pasaulyje.

O dabar persikelkime į šiandieną. Ar ne tai veikia ir dabar? Ar ne didelis naujų technologijų pagreitis, keičiąs visų mūsų gyvenimo įpročius, sukelia baimę ir stresą? Globalėjantis pasaulis brutaliai įsiveržia į skirtingas kultūras, jos nespėja prisitaikyti. Atrodo, kad yra kažkas, kas slepia nuo mūsų paslaptis. Tad reikia pagaliau jas išsiaiškinti. Aišku, šiandien „Raganų kūjais” ir „Velnių teatrais” niekas netikės. Tačiau iš esmės tokios literatūros, kuri atvertų „nuslėptą tikrovę”, poreikis išlieka. Tad šį poreikį ir patenkina tokio tipo literatūra.

Ir dar kartą – o kur Lietuva?

Šiandien labai daug kalbama apie Lietuvos įvaizdį. Tačiau kuo daugiau klausau brangiai apmokamų įvaizdžio formuotojų, tuo dažniau įsitikinu jų nekompetencija. Viena geriausių priemonių Lietuvos įvaizdžiui – jos istorija. Tik, aišku, istoriniais veikalais ir vadovėliais jokio įvaizdžio nesukursi. Reikia mūsų istoriją perkelti į popkultūros erdvę. Popkultūra šiandien yra vienas galingiausių ginklų, jei kalbame apie įvaizdžio kūrimą. Tad reikia romanų ir filmų, kuriuose figūruotų Lietuva. Aišku, lengviau pasakyti nei padaryti. Lietuviai patys normalaus filmo nesukurs todėl, kad neturi pinigų. Lietuvos rašytojams žema rašyti pramoginius romanus, nes už tai jokios premijos negaus (netgi stipendijų) – o juk gyventi iš kažko reikia. Ypač mažai šansų, kad toks romanas sugebėtų prasimušti į užsienio rinkas, nes vėlgi, į anglų kalbą verčiami nepaskaitomi ir dažniausiai vakariečiams sunkiai suprantami kūriniai. Greičiau kultūros ministras atsisakys savo kėdės, nei duos pinigų pramoginio romano vertimui. Nors, tiesa pasakius, tai būtų vienas ir tas pats: jei koks ministras duotų pinigų tokiam romanui, tai būtų užgraužtas lietuviškų kūrybos genijų, kad skatina grafomanus, o pamiršta tikrąją literatūrą. Tad belieka vienintelis variantas – gal koks užsienio rašytojas susidomės mūsų istorijos paslaptimis?

O pabaigoje noriu pateikti gana ilgai Lietuvoje, Vilniuje, gyvenusio reformato, matyt, vokiečio patirtus įspūdžius apie Rykantų bažnyčią XVII amžiaus pabaigoje. Gal tai gali įkvėpti mūsų rašytojus ne skaudulingam savo dvasios krustelėjimų fiksavimui, bet puikiems nuotykių romanams:

Ta bažnyčia yra per tris mylias nuo Vilniaus, šalia vieškelio ant kalnelio, gražiai sumūryta pono Talvošo ir jo žmonos, kurie mirė circa annum 1630, kur jie abu po choru iki dabar gulėjo ir taip sudžiūvo, kad jų kūnus galima perkelti jų pačių nesužalojant. Po to ta bažnyčia su turtais atiteko į popiežininko pono Oginskio rankas, kuris mirdamas šį turtą ir bažnyčią perleido domininkonams. Bet įdomu tai, kad jie savų apeigų negali čia laikyti. Ir taip stovi tuščia, visada atidaryta, o domininkonai dvare mišias laiko, nes kas iš jų toje bažnyčioje mišias laiko, kiekvienas po to pasimiršta. Aš apie tai būdamas vaikas daug kartų girdėjau, o kada iš Lietuvos išvažiavau anno 1696, specialiai ten užsukau. Bažnyčią radau atidarytą, rūsys taip pat be durų, ir tie du kūnai ne karste, o prie karsto guli, bet jau be galvų ir be vienos kojos (nes dažnai pravažiuojančių yra judinami), kurią pakėlęs įdėjau į karstą, kuris tuo metu vienas buvo. Pažvelgiau į sienas, kuriose daug vardų raudona kreida išrašyta ir geležimi išraižyta. Visi buvo evangeliški vardai, ypatingai kunigų, nes yra toks įprotis: pirmą kartą pro šalį važiuojant šią bažnyčią aplankyti; taip ir aš savo vardą parašiau. Iš ten patraukiau į karčemą, kurią valdė popiežininkai. Klausiu: „Kodėl toje bažnyčioje mišių nelaiko? Aš, – sakau – maniau, kaip pakeleivis pataikysiu į mišias”. Atsakė man šeimininkė: „Į mišias reikia važiuoti į dvarą.” – „Bet kodėl – sakau – bažnyčia tuščia?” Iš karto nenorėjo nieko sakyti, bet kada pamatė, kad aš į mišias labai noriu (nes tai labai rodžiau) ir kad labai stebėjausi, kad domininkonai, turėdami greta bažnyčią, dvare mišias laiko, po kiek laiko ji man pasakė: „Ta bažnyčia eretikams priklausė, kurie, iš ten vejami, užkerėjo, kad kai kas nors iš mūsų kunigų ten mišias laiko, tai neilgai po to gyvena. Gavęs tokią žinią išvykau. Dabar neseniai, o tiksliau 1713 metais, kada pro ten važiavau su vienu evangeliku šlėkta, su juo taip pat užsukau į tą bažnyčią; radau in eodem statu atidarytą. Tik rūsys buvo užkaltas ir altorius pastatytas, bet popiežininkams neįprastas, nes tik iš paprastų lentų, mėlyna spalva nudažytas, o virš jo buvo krucifiksas ar kažkas kita, buvo nupieštas didelis dvigalvis erelis. Spintelė, kurioje savo sakramentus laiko, taip pat tuščia ir atidaryta buvo. Norėjau nueiti į karčemą, kad paklausčiau apie šį naują paprotį, bet mano kompanjonas skubėjo, nenorėjau jo trukdyti.