Ieškodama atsakymų į sudėtingiausius klausimus, iškilusius sunkiausią akimirką, kai viskas aplink atrodo beprasmiška, o santykis su savuoju Aš neapčiuopiamas (medicina tai įvardija kaip sunkią depresijos būseną), atradau knygą, stebuklingai išvedusią iš šio košmaro. Nė vienas oficialiosios gydymo įstaigos specialistas nepatikėjo, kad tokią kritišką situaciją buvo galima suvaldyti be vaistų ir likti valdomam būvyje. Taigi be cheminių preparatų ir slopinimo. Knyga, kurią 1946 m. išleido Niujorko Filosofijos biblioteka, o 2007 m. ji pasirodė iš originalaus leidinio versta į lietuvių kalbą, ilgai gulėjo ant mano kambario grindų, laukdama tinkamo momento. Ryžausi ją pradėti skaityti tada, kai spėliojau, kokius vaistus teks pradėti gerti... Paramhansos Joganandos „Jogo autobiografija“ lyg nematomos rankos ėmė rišti į vieną visumą manąsias žinias ir patyrimus, kurie chaotiškai lakstė plačioj erdvėj, niekaip negalėdami sukibti į vientisą audinį, gebantį tapti atrama. Stuburu.
Manoji karta, šiandienos keturiasdešimtmečiai, o gal ir kiek vyresni, turbūt yra labiausiai nukentėjusi Lietuvos karta. Tokių desperatiškų išgyvenimų, manau, nepatyrė net mačiusieji karo siaubą ir okupacijos prievartą. mano karta užaugo niekieno žemėj, auginama niekuo netikinčių tėvų, negalėdama palyginti, kaip buvo prieš tai, nematydama, kaip yra kitaip, devalvuotų vertybių liūne, sąstingyje, nepasitikėjimo jokiom institucijom akivaizdoj, šlykščioj baimėj, kad jau nieko ir nebebus prasmingo. Mes labiausiai nukentėjom todėl, kad augom bestuburiai – be šeimos tradicijų ir be religijos. Remtis į save galima tik tada, kai augi pasitikėjimą skleidžiančioj aplinkoj. Kai augi meilėje ir tikėjime. Mes šaipėmės iš visko – mokykloje iš bažnyčios, kieme iš mokyklos, gatvėj iš „silkių“ (pionierių kaklaryšių), namie iš kaimynų, kurie vėl kažką parsitempė iš fabriko, iš partinių kalbų, Gegužės demonstracijų, lietuviškos estrados, aranžuotų šokių, komjaunuoliškų dainų chore, sumontuotų eilėraščių kokia nors proga... Mes nebežinojom, kas tikra ir kas bus. Tėvai dirbo, auklėtojos auklėjo, ideologai ugdė, mokytojai reikalavo, milicininkai prižiūrėjo. Visi melavo. Šitoj mišrainėj turėjau vieną slaptą nuojautą.
Mane visada mistiškai veikė lietuvių kalba. Ypač kai ja kalbėdavo tarmiškai, beveik dainuodami... Kai pirmą kartą išgirdau senovines dainas, nesilioviau verkusi – kaži kas mane taip giliai sukrėtė, iki šiol negaliu paaiškinti. Man labai gera kalbėti lietuviškai. Dainuoti. Skaityti balsu poeziją. Ypač senąją lietuvių literatūrą. Donelaitį. Aš negaliu paaiškinti, kodėl tos vibracijos, kurios sklinda iš mūsų kalbos, yra tikrai ypatingos, be galo subtilios. Rečituokite bet kokį eilėraštį ar maldą, ir pajusite keistą ritmo galią, ritualinio transo artėjimą. Aš dievinu savo kalbą. Joganandos knygoje skaitau: „... lietuviai, neturintys senų literatūros tradicijų, turi tokią į sanskritą panašią kalbą, kad gali suprasti sanskritu kalbančius mokslininkus“. Filosofas I. Kantas, kuris nieko nežinojo apie sanskritą, buvo apstulbintas sudėtingos lietuvių kalbos sandaros. Jis sakė: „Lietuvių kalba yra raktas, atversiantis visas ne tik filologijos, bet ir istorijos mįsles“. Mano nuojauta įžodinama. Apie tai kalba indas, 1920 m. atvykęs į Ameriką skleisti išminties ir mokyti jogos.
Nekalbu apie savo pažiūras apskritai. Mano santykis su technokratine civilizacija ir režimais, su daiktiškumo kultūra ir sektantais, su iškreiptu laisvės suvokimu ir pažangos technologijomis yra savotiškas. Bet dėl kalbos galiu ir susikauti. Nežinau, kuo šiandien dar didžiuojasi lietuviai? Kuo jie tiki? Nežinau, kuo galima tikėti, kai mūsų elitą sudaro iš tos mišrainės išsikapanoję sandėlių sargai ir vagys, o žvaigždės šviečia kasdien vis garsiau popsuodamos. Kai „lobizmas“, vienas kito „prastūmimas“ ir bukumu spinduliuojančių klanų dominavimas yra norma. Norėčiau tikėti savo kalba. Kai matau kalbininkų suokalbį prieš savąją kalbą, man yra šlykštu. Kai girdžiu minimaliu žodynu manipuliuojančią mokinių kalbą, man graudu. Dėl požiūrio į lietuvių kalbos mokymą negerbiu Švietimo ministerijos. Eidama pro vitrinas, klausydama radijo ar televizijos laidų, skaitydama ką nors internete, laikraščiuose ar žurnaluose, neapčiuopiu lietuvių didžiavimosi savimi. Savo kalba. Ir baikim aikčiot, kad prancūzai ar estai užsispyrę, kaip ožiai mekena tik savo kalba. O mes kaip amžini parsidavėliai žiopčiojam, kokie kiti yra puikūs, kaip mums reikia kažkuo sekti, perimti modelius ir įpročius. Mums sako, kad lietuvių kalba yra raktas, padėsiantis įminti indoeuropiečių istorijos mįsles, o mes ją apskabom ir toliau ieškom svetimųjų tiesos. Nejaugi mes tik okupuoti pradedam mylėti save?
