Czesławas Miłoszas ir literatūros sąmonė

Balandžio 16–22 dienomis Niujorke Salmanas Rushdie suruošė tarptautinį rašytojų festivalį, pavadintą „PEN klubo pasauliniai balsai“, kuriame dalyvavo daugiau kaip 125 rašytojai iš 43 šalių. Vietoj politikos ir kitų administracinių diskusijų, kaip būna per PEN klubo kongresus, Niujorke rašytojai komentavo ir skaitė savo kūrybą. Buvo proga paklausyti mėgstamų rašytojų balsų, pamatyti jų veidus ir pasidžiaugti jų humoru.

Niujorkiečiai pribrendo tokiam susitikimui, salės buvo sausakimšos. Daug kur susirinko iki 800 žmonių, ir visi turėjo sumokėti po dešimt dolerių už kiekvieną programą. O programų buvo įvairių. Paminėsiu tik dvi, kurios man pasirodė itin įdomios.

Viena – Cervanteso „Don Kichoto“ (1605) 400-mečio minėjimas, kuris vyko balandžio 16 d. Niujorko viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo Margaret Atwood (Kanada), Paulas Austeris (Niujorkas), Assia Djebar (Alžyras), Claudio Magrisas (Italija), Antonio Muńozas Molina (Ispanija), Laura Restrepo (Kolumbija) ir Salmanas Rushdie. Gimęs Indijoj, Rushdie pristatė „Don Kichotą“ kaip tarptautinį romaną, kuriam neegzistuoja kultūrinės nei kitokios sienos, kuriame „arabas, pasimokęs, aišku, iš Indijos, pasakoja ispanui“ nepaprasto bepročio nuotykius.

Svarbiausias savaitės renginys – tarptautinis pagerbimas „Czesławas Miłoszas ir literatūros sąmonė“ – vyko balandžio 22 d. pilnoje Hunter College salėje. Čia buvo tik 15 lietuvių, bet Lietuvos vardas skambėjo beveik iš kiekvieno rašytojo lūpų. Tarp kitų dalyvavo Salmanas Rushdie, Azar Nafisi (Iranas), Breytenas Breytenbachas (Pietų Afrika), Bei Dao (Kinija), Robertas Hassas (JAV), Dursas Grüenbeinas (Vokietija), Eva Hoffman (Lenkija), Ryszardas Kapuścińskis ir Adamas Zagajewskis (Lenkija). Pirmasis kalbėjo Tomas Venclova, kuris trumpai pristatė ir paskaitė porą Miłoszo poemų, jo išverstų į lietuvių kalbą. Mums įdomi buvo Konstantino Sirvydo (1578–1631), Vilniaus universiteto filologo (ar ne vieno pirmųjų pamokslininkų „artojams“ lietuvių kalba?), Tomo išversta poema.

Niekas tačiau nepaaiškino, ką bendra turi Miłoszas su Lietuva. Gal geriausiai šį klausimą išsprendė pats Czesławas, kadaise (rodos, 1978) būdamas Tabor Farmoje, „Santaros-Šviesos“ suvažiavime. Mano paklaustas, kokia jo, kaip rašytojo, būsena, atsakė: „Aš jaučiuosi lietuvis, kuris rašo lenkiškai“. Tad Miłoszo pagerbimas yra ir visos mūsų tautos pagerbimas. Laiške T. Venclovai („Metmenys“, 1979, 38) jis rašo: „aš bent savo vaizduotėje pasilikau ištikimas Lietuvai“ (p. 11). Deja, šito teksto nematė pasaulio rašytojai, bet visi ne kartą minėjo, kad Miłoszas – iš Lietuvos. Manau, kad panašiai būtų atsakęs Adomas Mickevičius, Juliuszas Słowackis ir kiti Lietuvoje gimę ir augę, nors rašę ir ne lietuvių kalba.

Miłoszas priklauso tai retai grupei intelektualų, kurie gimė vienoje vietoje, o sukūrė savo pasaulį kitoje. Prisiminkime Josephą Conradą ir Guillaume’ą Apollinaire’ą: abu lenkai, bet vienas tapo britų rašytoju, o kitas – prancūzų. Prisiminkime ir Oskarą Milašių – lietuvį, kuris rašė prancūziškai, Jurgį Baltrušaitį, rašiusį rusiškai, ir taip toliau. Tad Miłoszo atvejis nėra toks unikalus. Nežinau, kodėl mūsų išeivijoje neatsirado daugiau rašytojų, rašiusių anglų, ispanų ar prancūzų kalbomis. Šį klausimą gal geriausiai reziumavo Salmanas: „Miłoszas gimė Lietuvoje, rašė lenkiškai, bet yra Amerikos rašytojas“. Jis bendravo su lietuvių rašytojais, publikavo savo originalus lietuviškoj spaudoj („Metmenys“), kartais čia paskelbdavo net anksčiau negu lenkiškoj, ir buvo tikras vilnietis. Vilniuje augo ir mokėsi, ten tapo kosmopolitu, kaip Laima Laučkaitė bandė įrodyti knygoje „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (Vilnius, „Baltos lankos“, 2002). Miłoszas, susirašinėdamas su Tomu, mini tą Vilnių. Vilnius, Vilna, Wilna, Wilno – ne tik rašoma skirtingai, bet ir turi skirtingą reikšmę, nes kiekvienas tą miestą vadina savu. Kiekvienai etninei grupei vis kitaip: žydams – tai Jeruzalė, lenkams – tai „Rzeczpospolita“, Renesanso ir romantizmo laikai, lietuviams – amžina Gedimino sostinė ir praėjusios šlovės simbolis, rusams – paskutiniai vartai į Vakarus, gudams – didelio miesto įvaizdis. Nežinau tikrai, apie kurį Vilnių kalba Miłoszas, gal apie visus. Vilnius suformavo jo vaizduotę ir paliko neišdildomą įtaką visam gyvenimui, tad nesvarbu, kokia kalba jis rašė. Jis rašė kaip vilnietis.

Verta pasididžiuoti, kad renginio programos dailininkas buvo Vytenis Jankūnas – dar vienas lietuvis, gražiai pasireiškęs Amerikoje.

Salmanas Rushdie, patenkintas savo projekto pasisekimu, atsisveikindamas prižadėjo Niujorkui kasmet suruošti tokią literatūrinę šventę.