Rašyk
Eilės (77175)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10801)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Būti šalia

2003-02-07
Nekanonizuotoje Pilypo Evangelijoje rašoma: "Jėzus įvaldė visa tai slapta. Nes jis neatsivėrė toks, koks jis buvo [iš tiesų]. Bet jis atsivėrė toks, kokį [buvo galima] jį matyti. Taip atsivėrė jis [visiems]: didiems jis atsivėrė kaip didis, mažiems jis atsivėrė kaip mažas, angelams jis [atsivėrė] kaip angelas ir žmonėms - kaip žmogus". Atsivėrimo galimybė suteikiama kiekvienam: būti ar turėti, padėti ar pakenkti, suprasti ir paskatinti ar pasmerkti.

Neseniai miręs visame pasaulyje garsus lietuvių paremiologas Kazys Grigas buvo ypatingos mokslinės kompetencijos, elegancijos ir tolerancijos žmogus. Ištikimas idealybės kupinai esačiai, jis paliko šviesą ir tikėjimą savo darbų tęstinumu, parodydamas paprastą ir prasmingą mokslinės egzistencijos pasaulį, sklidiną tikrumo ir gerumo dvasios.

Prieš devynerius metus Kazio Grigo septyniasdešimtmečio proga jo bendražygis ir bičiulis Norbertas Vėlius rašė: "Mes, jaunesnės kartos tautosakininkai, dėkojame likimui, kad, žengdami savo pirmuosius žingsnius, sutikome tokį taurų, išmintingą žmogų, ir prašome Dievo, kad tokių žmonių pasaulyje būtų daugiau, ir ne tik tarp tautosakininkų". Bet dažnai laikas viską sudėlioja savaip.

Gimęs 1924 metų kovo 1 dieną netoli Kauno, Kazys Grigas mokslų siekė Vilkijos gimnazijoje (kartu su Vytautu Kubiliumi), Kauno ir Vilniaus universitetuose. Nuo 1954-ųjų visą gyvenimą darbavosi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: rengė, tvarkė ir sudarė lietuvių patarlių kartoteką (daugiau kaip 200 000 tekstų ir jų komentarų). Pirmieji jo darbai - apie iškiliąsias lietuvių kultūros asmenybes: Liudviką Rėzą, Antaną ir Joną Juškas, Vilių Kalvaitį. Pagrindinis tyrinėjimų objektas buvo Simonas Daukantas. Ypač buvo domimasi S.Daukanto, kaip tautosakos rinkėjo, leidėjo bei vertintojo, veikla ir siekiama suteikti naujos šviesos lietuvių kultūros istorijai, pateikiant nemažai naujų faktų apie didįjį lietuvių romantiką. Prisimintina, kad per savo bičiulį J.A.Pabrėžą 1834-1835 metais S.Daukantas subūrė keletą tautosakos užrašinėtojų ir jų padedamas sudarė pirmąjį lietuvių pasakų ir sakmių rinkinį "Pasakos masių". K.Grigo disertacijoje nemažai panaudota ir rankraščiuose išlikusios S.Daukanto surinktos tautosakos, iškeliant romantinį polinkį domėtis praeitimi ir aukštinti tautosaką kaip dvasinį tautos kultūros paminklą. Romantinės nuostatos sąlygojo ir tolesnius K.Grigo darbus.

Patsai K.Grigas buvo nuoseklus tradicinės kultūros propaguotojas, įvairių kraštotyros ekspedicijų dalyvis, aktyvus tautosakos rinkėjas (užrašė per 4500 tautosakos tekstų), daugelio mokslinių ir populiarių smulkiosios tautosakos leidinių rengėjas ("Patarlės ir priežodžiai", kartu su A.Jonynu, 1958; "Lietuvių tautosaka", t. 5, 1968; "Menu mįslę keturgyslę", 1970, ir kt.), tarptautinio simpoziumo "Moksliniai patarlių leidiniai, kaip kultūros tyrinėjimo šaltinis" (Vilnius, 2001 m. birželio 15 d.) iniciatorius, daugybės konferencijų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, Pasaulio lituanistų asociacijos Tautotyros skyriaus vadovas. Jis vadovavo daugeliui aspirantų, doktorantų, skaitė tautosakos kursus Vilniaus pedagoginiame ir Vytauto Didžiojo universitetuose.

Mokslinių darbų pluoštas nėra didelis, bet reikšmingas. Pirmoji studija "Lietuvių patarlės: lyginamasis tyrinėjimas" (1976) iškėlė etninio fenomeno svarbą ir parodė komparatyvistinių studijų aktualumą, tyrinėjant tautos dvasią. K.Grigas siekė pažvelgti į lietuvių patarles kompleksiškai, taip pat respektuodamas "tarptautinio pobūdžio vaizdus ir motyvus, ir išimtinai lietuviško turinio bei formos žymes". Pasak K.Grigo, lietuvių patarlės - tai kultūros, meno ir kalbos paminklas. Lyginimų laukas platus, kaip vienas svarbiausių paremijų šaltinių pažymima Biblija ("Kito akyje šapą matai, o savojoje - nė rąsto", "Kas kitam duobę kasa, tas pats įpuola" ir kt.), atliekanti nepaprastą paremijų platinimo vaidmenį įvairiose pasaulio kalbose. Analizei pasirenkamos baltišką mentalumą propaguojančios patarlės: "Nevyk Dievo į medį", "Kur mūsų nėra, veršiai midų geria", "Laukas akylas, miškas ausylas", kartu siekiama apibendrinti eilėdaros pradų, fonikos ir tautinio savitumo ryšį. Tarkim, lietuvių patarlė "Dievs davė dantis, Dievs duos ir duonos" yra puikus intensyvaus aliteravimo pavyzdys, tai pirmoji paskelbta lietuviška paremija, žinoma iš XVIII a. viduryje publikuotų P.Ruigio raštų, išlikusi ir prūsų raštijoje. Apskritai, K.Grigo teigimu, patarlė - tai toks kultūros elementas, kuris visų pirma sieja tautas, o ne skiria; paremijų plitimo nesulaiko nei sienos, nei politiniai ar kultūriniai skirtumai.

Antrojoje knygoje - "Patarlių paralelės: lietuvių patarlės su latvių, baltarusių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų, prancūzų, ispanų atitikmenimis" (1987) - paremijos toliau komparatyvistiškai tyrinėjamos. Čia pateikiama 611 tarptautinių paralelių ir skelbiama daugiau kaip 7500 tekstų. Tai mažasis lietuvių ir kitų kalbų patarlių sąvadas. Nors jame "pirmenybė teikta nemažai variantų turinčioms, reikšmių ir vaizdingumo atžvilgiu įdomesnėms patarlėms ir priežodžiams", bet jau galime kalbėti ir apie atskirų patarlių paplitimo geografiją, baltiškojo paveldo savastį. Latvių paremiologės E.Kuokarės nuomone, tik 10% visų latvių patarlių tipų yra baltiškos, t.y. turinčios atitikmenų tik latvių ir lietuvių kalbose. Įdomu, kad, tik nerasdami atitikmenų kaimyninių slavų kalbose, galime kalbėti apie baltiškąjį paremijų unikalumą. Ypač tai akivaizdu frazeologizmų tipo žodžių junginiuose ("Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys", "Eina kaip drignių apsiėdęs", "Džiaugias kaip geležėlę radęs" ir kt.). Kaip rašė K.Grigas, "lietuviškieji atitikmenys yra tarsi jungiamoji grandis tarp Rytų ir Vakarų Europos patarlių". Ši knyga, paremiologų laikoma monumentalia monografija, plačiai žinoma ir svarbi iki šių dienų.

Daugiau kaip dešimt metų rengtas, 2000-aisiais pasirodė pirmasis kapitalinio "Lietuvių patarlių ir priežodžių" sąvado I tomas, pateikiantis patarles nuo A iki D raidžių, daugiau kaip 3200 patarlių tipų. Tekstai klasifikuojami pagal tarptautinį paremiologų komisijos rekomenduotą nacionalinių leidinių rengimo modelį ir reprezentuoja visą gausią, įdomią Lietuvių tautosakos rankraštyne sukauptą medžiagą. Tai lietuviškasis opus magna, anot garsiojo vengrų folkloristo Vilmoso Voigto, tai didysis mokslinis monumentas, pasak žymiausio amerikiečių paremiologo Wolfgango Miederio. 2002 metais šis K.Grigo ir jo vadovaujamos grupės darbas įvertintas Nacionaline mokslo premija.

Prieš trisdešimt metų prestižiniame "Proverbium" žurnale, leidžiamame Helsinkyje, K.Grigas paskelbė lietuvių ir kitų Europos tautų patarlių atitikmenų rodyklę. Paskutinis jo straipsnis "Kai kurios patarlių prasmių mįslės" pasirodė tame pačiame "Proverbium" žurnale 2002 metais ir liudija begalinį mokslininko darbštumą bei siekimą skleisti ir propaguoti lietuviškąją naratyvinę patirtį pasaulyje. Nemažai lietuvių patarlių, atskleidžiančių žemiškųjų vertybių vyravimą šiame folkloro žanre, skelbiama ir šioje publikacijoje: "Tušti puodai garsiai skamba", "Tuščios varpos stačios stovi, pilnos linksta", "Kumele gimusi pavalkų nevengs" ir kitos.

Žinomas kaip vienas ryškiausių pasaulio paremiologų per pastaruosius penkiasdešimt metų, K.Grigas sukūrė savitą lietuvišką paremiologijos mokyklą, teigiančią ir demonstruojančią originalų komparatyvistinį paremijų tyrimo metodą. Įtvirtinti lietuvių paremiologinius tyrinėjimus pasaulyje jam pavyko, dabar belieka juos tęsti.

Mažiausi naratyvinės kultūros tekstai - lietuvių paremijos - jam buvo dideli: kupini prasmių, įžvalgų ir išminties. Jam nebuvo mažų dalykų: ar reikėdavo parengti vaikišką knygelę, parašyti recenziją ar straipsnelį enciklopedijai, ar tarti įžangos žodį tarptautinėje konferencijoje - viskam jis suteikdavo reikšmingumo matmenis. Buvimas šalia jo išmokė daug ko: amžinybės pajautos, gebėjimo mylėti ir atleisti, nusišypsoti ir pamiršti tai, kas begalinėje laiko tėkmėje atrodė nenuplukdoma.

Kazys Grigas nepaskendo mokslo pasaulyje tarp daugybės didesnių ir mažesnių darbų. Jis skleidė nepaprastą gebėjimą suprasti, paskatinti, išklausyti ir įvertinti taip, kad toliau tu galėtum pats ieškoti savos tiesos, savo pašaukimo prasmės. Būti šalia šio žmogaus - likimo dovana, nes jis, mokėdamas atverti tūkstantmetę išmintį, padėdavo atsiverti kitiems.


Rita Repšienė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą